Didysis penktadienis. Jėzaus lydėjimas jo kančioje

Šį Gerojo Ganytojo gestą mes apmąstome Kryžiaus aukoje. Taip, Kristus atiduoda savo gyvybę už savo avis, jei tik mes norime jomis būti. Tad kviečiu žengti dar vieną žingsnį – ir net tris – draugystėje su Kristumi: šiandien lydėkime jį jo kančioje, kaip tik galime. Tai, mano akimis, šiek tiek skiriasi nuo sekimo. Mat Jėzaus lydėjimas būtinai išsitęsia laike. Bet kaip tas lydėjimas įmanomas, nes visi puikiai žinome, kad kančia visada veda į vienatvę?

Juk tarp kančios ir meilės yra paslaptingas ryšys, kurį norėčiau jums padėti pajusti. Tik patikėkite, nenoriu išaukštinti kančios (nemėgstu kentėti ir pagal šį neklystamą ženklą pažįstu savo kryžių, nes jo nemėgstu), tačiau noriu mus sutelkti į gebėjimą mylėti, atskleisdamas kančios ir meilės paslėptus šaltinius.

Kalbėdamas apie Dievo Motiną, šventasis Siluanas sako: „Žinome, kad kuo didesnė meilė, tuo didesnė sielos kančia. Kuo pilnesnė meilė, tuo pilnesnis žinojimas. Kuo karštesnė meilė, tuo karštesnė malda. Kuo tobulesnė meilė, tuo šventesnis gyvenimas.“

Viešpats davė mums širdį, ir tai nuostabu. Nesistebėkime, jog kartais ji kraujuoja, ir neamputuokime jos, kad išvengtume kraujavimo ir kančios. Kad būtume žmonės, turime būti trapūs – ir turime su tuo susitaikyti. Tada kažkas mumyse atsiveria, nurimsta, išsilaisvina, tampa panašu į Jėzų ant kryžiaus, taip atsiverdami tampame svetingi ir užjaučiantys.

Siluanas dar sako, kad „melstis – tai pralieti kraują“, tai didinga! Niekada nebaigsime mokytis kentėti. Taigi suvokime šią gilią paslaptį kaip mūsų ėjimo didesnio žmogiškumo link dalį. Tai siauras ir tikrai pavojingas kelias, kurį randa nedaugelis. Norėdami jį atrasti, nepainiokime užsidarymo savyje, savo liūdesio priepuolių su Kristaus išganinga kančia. Veikiau esame kviečiami ir raginami per gailestingumą būti solidarūs su Kristumi. Šis solidarumas neiškels mūsų virš kitų, priešingai, jis bus kupinas nuolankumo; jis mus, kaip ir Jėzų, pastatys žemiau už kitus, prie jų kojų.

Taip Jėzus, be galo mylėdamas savuosius, atsisakė jam priklausančio džiaugsmo, kad ištvertų kryžiaus kančias. Taip jis pasiekė tobulybę. Dabar lydėkime Jėzų šiais trimis žingsniais.

Pirmas žingsnis. Getsemanėje (Mt 26, 36–47)

Getsemanė – tai paskutinė Jėzaus naktis, pati baisiausia, baimės ir kančios naktis: jo siela mirtinai liūdi, jis atsiveria artimiausiems draugams. Galime įsivaizduoti, kad depresyvus žmogus gali būti mirtinai liūdnas, bet Jėzus… Kokią metafizinę kovą jis išgyvena? Kur pasislėpė Tėvas, kad apie savo sielvartą jis gali kalbėti tik kūniškoms būtybėms, kurios, nepaisydamos kančios, matomos Mokytojo veide, tuoj pat užmigs?

Iš savo nuodėmingos būtybės požiūrio galiu tik suprasti, kad Jėzus išgyvena vienišą kovą ir kad niekas negali jos išgyventi vietoj Jo – o šios kovos net niekas negali paliudyti. Ar todėl Jėzus keturis kartus nueina melstis toliau? Ar todėl mokiniai užmiega paslaptingu „bibliniu miegu, kuris visada ištinka svarbiausiais Išganymo istorijos momentais (Adomo, Abraomo, Elijo, Atsimainymo ir kt.)? Ir ne veltui: kol jie miegojo, Jėzus intensyviai meldėsi, iš anksto išliedamas savo kraują, sutikdamas su taure, kurią Tėvas Jam ištiesė, sakydamas: „Tėve, jei įmanoma, kad ši taurė atsitrauktų nuo manęs! Tačiau ne kaip aš noriu, o kaip tu nori.“

Taigi per atpirktųjų miegą sprendžiamas jų likimas. Ar tai nėra ženklas, kad mes visada esame malonės pralenkti ir kad tik ribotai lydime Jėzų šiame titaniškame ir dieviškame darbe?

Tačiau aš pasirinkau šv. Mato tekstą, nes jis vienintelis iš trijų, kuriame Jėzus sako „su manimi“. Jėzus iš tiesų yra vienas, tai tiesa. Tačiau man atrodo, jog vienatvė ir bendrystė nėra visiškai priešingos, kad net vienatvė gali būti bendrystės sąlyga. Mes, vienuoliai (iš žodžio „vienas“), tai puikiai žinome: esame vieni, bet kartu ir visuotiniai broliai, kaip ir Jėzus. Mūsų pašvęstasis pašaukimas yra didis, ir mes akivaizdžiai esame toli nuo jo: tai pašaukimas bendrystei, nors ne visada jautriai bendrystei, o bendrystei, kuri stipriai pereina per vienatvę. Šio pašaukimo neišradome, mes jį gavome ir prisiėmėme tik peržengdami savo pačių ribas: tai yra išėjimas ir priėmimas vienu metu.

Kaip ir kituose tekstuose, matome, kaip stipriai Jėzus ieško mokinių draugijos, kad ir kokie vargšai ir neverti jie būtų. Tai ypač pastebime, kai Jėzus sako Petrui ir Zebediejaus sūnums: „Budėkite su manimi.“ Galiausiai stebimės, kad savo mirtiną sielvartą jis patikėjo ne Tėvui, o trims nevertiems mokiniams. Kokia paslaptis! Tačiau mokiniai užmiega…

Koks mielas ir nuolankus yra tas, kuris sako: „Simonai, tu miegi.“ Frazė tokia švelni, kad prancūziškai tapo dainele vaikams. Jėzus nepriekaištauja ir neklausia: „Apie ką jūs diskutavote?“ Taip yra todėl, kad tai pernelyg akivaizdu: „Jūs miegate.“ Todėl Jėzus iš karto pateisina juos sakydamas: „Dvasia kupina užsidegimo, o kūnas silpnas.“

Manau, kad jis kalba apie du gyvenimo būdus, du buvimo būdus. Esame kupini gerų norų, norime gerai budėti, sutinkame melstis; o visa tai darysime… rytoj, nes kūnas yra silpnas, jis tris kartus užmiega, jis tris kartus išsižada Kristaus. Bet štai vaistas, kurį mums nurodo Jėzus: stiprybė. Jis sako: „Tu neturėjai jėgų išbūti su manimi nė valandos!“ Kančios valandą reikia tam tikros stiprybės. Jei tikrai yra palaimingas silpnumas, leidžiantis mums priimti Kristaus galią mumyse, tai yra ir nelaimingas silpnumas, verčiantis mus pasiduoti, atsisakyti, panardinantis mus į dvasinį liūdesį.

Mes esame sukurti, kad galėtume įsipareigoti nepasiduodami, iki galo. Tai buvo pirmas mokinių žingsnis, labai trumpas, bet vis tiek žengtas.

Antras žingsnis. Simonas Kirėnietis (Mk 15, 21–22)

Dabar norėčiau atkreipti dėmesį į Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą. Grįžusiam iš laukų šiam vyrui liepiama padėti Jėzui nešti kryžių. Evangelijos pasakojime matome visiškai nepažįstamą žmogų, kuris pasirodo ir dingsta kaip meteoritas.

Tai negali būti atsitiktinumas, vien dėl pasakojimo. Veikiau manau, kad šioje vienintelėje eilutėje mums parodoma kai kas labai didinga: ne tai, kad Jėzus ir Simonas kalbėjosi kartu, ne tai, kad Simonas buvo sujaudintas, ne tai, kad išsipildė viena ar kita Šventojo Rašto eilutė; tačiau ji parodo, kad paprasčiausias žmogus, nelauktas, neherojiškas, iš tylos (dar vienas žodis, reiškiantis vienatvę), tylėjęs ir grįžęs į tylą, vis dėlto padėjo Jėzui nešti kryžių, pasaulio nuodėmę.

Kitaip tariant, jis nešė ne tik savo kryžių, kaip mus visus kviečia daryti Jėzus, bet ir paties Mokytojo kryžių. Čia yra kažkas didingo ir neišmatuojamo. Tačiau dar įdomiau tai, kad Morkaus versijoje Simonas įvardijamas kaip „tėvas“, o visi Biblijos veikėjai visada vadinami „sūnumis“. Tačiau čia šis vyras yra išrenkamas, ir mes žinome tik tiek, kad jis yra tėvas. Tai mane giliai jaudina, nes šio nereikšmingo personažo detalėse įžvelgiu Tėvo veidą, kuris slapta palaiko ir guodžia Sūnų jo kančioje.

Tėvas nėra tas, kuris būtinai užima pagrindinį vaidmenį. Toks žmogus nėra tėvas, geriausiu atveju – patriarchas. Kai sūnus užauga, tikras tėvas šiek tiek atsitraukia ir sako jam: „Eik.“ Įsivaizduoju žygį į kalnus: ne tėvas veda, o vyriausiasis sūnus, kuris ištyrinėja kiekvieną kampelį ir reguliariai grįžta perduoti, ką surado. Tėvas džiaugiasi jo užsidegimu ir gyvybingumu. Jis džiaugiasi pergale, bet kartu yra budrus ir pasirengęs palaikyti.

Taigi kančios kontekste Jėzus eina priekyje ir niekas kitas neveda, bet kažkas jį palaiko iš paskos, Simonas. Kaip ir guodžiantis angelas Getsemanėje, Tėvas palaiko savo Sūnų per silpną būtybę, kuri galbūt net nesuvokė savo vaidmens, bet kurią vienintelis iš sinoptinių Evangelijų autorių Morkus pastebėjo kaip tėvą. Todėl šį žmogelį matau kaip Tėvo apsireiškimą Sūnui – be abejo, nesąmoningai. Būdamas mažesnis už Jėzų, Simonas vis dėlto suteikia jam paguodą, kurios sau pačiam Jėzus negali suteikti. Toks yra Tėvas Sūnui, didesnis už jį, nes yra už jį mažesnis.

Tai suteikia man galimybę pabrėžti kaip viltį kiekvienam iš mūsų, kad gyvenimas nuolankioje ištikimybėje gali tapti Tėvo, Dievo apraiška mums patiems to nežinant; ir galbūt taip yra geriau mūsų nuolankumui: paprašyti skalbti, gaminti maistą, dirbti su gyvuliais, išklausyti. Per misijas mokykloje, grupės priėmime galime trumpam tapti Dievo ar Tėvo apraiška kažkam, mums patiems to nežinant. Mes galime lydėti Jėzų to nežinodami.

„Parodyk mums Tėvą“, – sako Pilypas. Taip mažai kas pažįsta Tėvą, tokį paslėptą, tokį tylų, tokį tolimą patriarcho įvaizdžiui, apie kurį kartais fantazuojame. Tad argi mums dar reikia stebėtis, kad mes jį atspindime pačiais diskretiškiausiais būdais, net anonimiškai? Toks antras lydėjimo žingsnis, jau didesnis už pirmąjį.

Trečias žingsnis. Paguodžiantis nusikaltėlis (Lk 23, 33–43)

Kitas jaudinantis kančios epizodas – trumpas Jėzaus ir „gerojo nusikaltėlio“ pokalbis. Tarp Kryžiaus kelio ir nukryžiavimo scenų tai vienintelis tikras dialogas, apie kurį mums praneša keturios Evangelijos. Pirmiausia, Evangelijoje pagal Luką Jėzus kreipėsi į savo Tėvą sakydamas: „Tėve, atleisk, jie nežino, ką daro“; o čia, tarp pasmerktųjų, savo kaltę pripažįsta žmogus, esantis pačiame socialinių ir moralinių kopėčių dugne: „Tu net Dievo nebijai, – sako jis piktžodžiaujančiam savo bendrininkui, – tu, kuris kenti tą pačią bausmę? Mums tai teisinga, mes gauname tai, ko nusipelnėme savo veiksmais, o jis nieko blogo nepadarė.“

Šis prisipažinimas dar labiau žavi, nes to žmogaus kaltė jo nesugniuždo, kadangi jis išdrįsta išsakyti Jėzui tokį prašymą: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę.“ Nežinau, ar kitur Evangelijose Jėzus vadinamas tik vardu, be jokio papildomo titulo („Dovydo sūnus“, „Viešpats“ ir t. t.), nors ir be menkiausio lengvabūdiškumo ar nepagarbos. Ne, veikiau matome, kad vagis, nors ir drąsus, yra mažesnis už Jėzų: mat atpažįsta jį kaip nekaltą, nors pats toks nėra. Todėl jis nieko nereikalauja, bet tiki ir viliasi.

Pilotas, kurį vis dėlto kamavo abejonės ir kuris net buvo įsitikinęs Jėzaus nekaltumu, nenuėjo iki to: „Argi nežinai, kad aš turiu teisę?..“ Būtent dėl šio nusikaltėlio nuolankumo šis dialogas su Jėzumi, be visų kitų, yra toks tikras. Štai dar vienas žmogus, kuris lydi Jėzų: kad ir koks atstumtasis būtų, jis paguodžia Išganytoją savo tikėjimu ir drąsa. Jei Jėzus būtų atėjęs dėl šio vieno vargdienio, jis jau nebūtų atėjęs veltui. Priskiriamas prie nusidėjėlių, jis meldžiasi: „Tėve, atleisk“, ir štai priešais jį atgailauja didelis nusidėjėlis.

Taip, Jėzus iš tiesų prisiėmė mūsų kaltes (tik po mirties šimtininkas pripažins Jį esant teisų žmogų), ir tai taip stipriai paveikė visus, kad Evangelijoje pagal Luką minios išeis mušdamosi į krūtinę, taip nepaprastai pasikeisdamos. Kalbant apie vagį, jis yra tarsi nuolankus pirmasis Tėvo atleidimo vaisius, kuris, pradedant nuo jo, pasklinda po visą pasaulį, nes jam Jėzus gali sakyti „šiandien“.

Taigi, jei toks žmogus kaip vagis turėjo privilegiją paguosti Jėzų ir išgirsti jo žodžius: „Šiandien su manimi“, ar tai nėra priežastis mums niekada nenusiminti? Nes žodžiuose „šiandien rojuje“ šiam atgailaujančiam plėšikui išsipildo nebuvęs Getsemanės „su manimi“.

Tuomet šis žmogus mane moko, kad mūsų labiausiai nusipelnytos ir bjauriausios kančios gali paguosti Jėzų, kai jos yra išgyvenamos ir patiriamos per atgailą, kurią tasai liudija. Tada Jėzus tampa nusikaltėlio ir mūsų Gelbėtoju, ir tai didinga. Kad mūsų kančia gali paguosti Jėzų, sakau tai be „dolorizmo“, tik primindamas šį ryšį tarp kančios ir meilės.

Pridursiu, kad tai, kas paguodžia Jėzų ir pritraukia Šventąją Dvasią, yra nuolankumas ir atgaila. O dažnai mums, silpniems kirminams, tenka patirti pažeminimą, kad įgytume keletą gramų nuolankumo. Prisimenu linksmą belgų karaliaus Bodueno maldą: „Viešpatie, atleisk vabzdžiui, kuris esu, kad noriu būti gražiu žirgu.“ Didis ir guodžiantis yra tas trečias mokinystės žingsnis, kuriame sąmoningai ir oriai atpažįstame savo kaltę ir ribotumą.

„Palaiminti dvasios vargdieniai, nes jų yra dangaus karalystė“

Šį Didįjį penktadienį apmąstėme tris „paveikslus“ (be kitų), kurie trimis žingsniais mums atveria kelią Jėzui lydėti („mano sūnau, tu visada su manimi“), guosti jį, kad kartu su juo išgelbėtume pasaulį. Mat žengėme tris žingsnius draugystės su Jėzumi kelyje, kuris neišvengiamai užtrunka, vyksta per vienatvę ir labiau paaiškinamas meile nei veiksmingumu.

Palydėti Jėzų – tai ne daryti su juo daugybę dalykų, bet būti su juo tuo ryšiu, kuris jungia kančią ir meilę. Širdis, gebanti kentėti (dėl atgailos, gailesčio ar tiesiog dėl to, kad yra kūniška), yra graži ir kilni, jei nusimes savo uždarą kančios būdą, kad apsivilktų siūlomą Kristaus būdą.

Šios trys scenos parodo mums keletą galimybių paguosti Jėzų, kad ir kokie maži būtume. Trijose mūsų aptartose scenose matome dvasios vargšus, kuriems pamažu atsiveria Kristaus karalystė.