Didysis penktadienis: kryžius – prakilniausias Jėzaus Sostas, kančia – Jo karūna

Meilė parodyta ant kryžiaus yra Dievo šlovė. Jo Dieviškumas yra toks skirtingas nuo to, su kuo susiduriame pasaulyje, nuo mūsų nuodėmingumo, jog neįmanoma mirtingajam būti Dievo akivaizdoje nesuglumusiam, neišsigandusiam, nešokiruotam, nenuščiuvusiam, net negalint pažvelgti Dievui į veidą.

Dievo šventumas, didybė, Jo sunkiasvoriškumas prispaudžia bet kurį mirtingąjį, kaip dulkę. Jėzus Dievas – pantocrator – Visatos valdovas. Didysis penktadienis iš tiesų yra Jėzaus intronizavimo iškilmė, Jo karūnavimo minėjimas. Kryžius yra prakilniausias Jėzaus Sostas, kančia yra Jo karūna. Jėzaus kelias į galutinę garbę veda per Golgotos viršūnę, ir Jis nuolankiai priima šį kelią. Prieš šį slėpinį tegalime tik nutilti ir apstulbti. Tačiau kartu Dievas, sunkiasvoris šventumas, skelbia nesuvokiamą gailestingumą tiems, kurių žvilgsniai krypsta į kryžių – vienintelę mūsų viltį. Šios dulkės Jis neprispaudžia, bet pakelia ir išaukština.

Nuodėmės varginami žmonės – Jo karūnos brangakmeniai, kurių Jis neatsisakė. Dėl kurių jis ryžosi netekti visko, dėl kurių išsižadėjo ne tik savo dieviško orumo, bet ir žmogiško, prisiimdamas visišką beteisiškumą, apvainikuotą kančia ant kryžiaus. Kad per Jį, per Jo kryžiaus kančią būtume perkeisti ir mes, kad būtume suvienyti su Dievu, sugrąžinti Jam. Ir mums, sekantiems savo karaliumi, nėra kito kelio, kaip tik kryžius, jo suvokimas. Kryžius – vienintelis ištikimybės Nukryžiuotajam Karaliui pamatas, skelbiantis visą tiesą apie mus pačius, atidengiantis mūsų nuodėmingumą, apnuogindamas mus ir pastatantis Dievo akivaizdon. Tik šalia kryžiaus galime kelti galvas į Tą, kurį perdūrė, kurio gailestingumas, trykštąs iš šono, apvalo ir nuplauna. Jame – Kryžiuje Dievo apsireiškimo žmonijai kulminacija. Jame suspindi paradoksalus Dievo galybės proveržis – per silpnumą, visišką nusižeminimą, per paniekinimą.

EPA nuotrauka

Didįjį penktadienį ypač pagerbiame kryžių, pagarbiai suklupę, adoruodami jį smilkalų fone. Iš tiesų įsižiūrėkime į jį, adoruokime jį, permąstykime jį, apkabinkime jį, kiekviena savo ląstele, atraskime jį kaip savo paties dalį. Išvyskime Kryžių ne tik Didįjį penktadienį, kur visa kreipia mūsų žvilgsnį tik į jį, aplankykime jį ne tik Vilniaus Kalvarijose, Trijų ar daugybės Kryžių kalne, ne tik pakelėse prie sodybų, bet daug svarbiau – savuose gyvenimuose, mūsų širdžių Golgotose – ten turi gimti kryžiaus teologija.

Kartą, dar būdamas vaikas, su močiute nuvykau į sąvartyną ieškoti visokių daiktų ūkiui. Radau ten maldaknygę su kryžiumi ant viršelio. Tada tik pamaldžiai persižegnojau ir pasiėmiau susiraičiusiais puslapiais knygutę, nieko per daug nemąstydamas. Šiandien man atrodo, kad kryžiaus vieta sąvartyne, kalbant apie žmonių gyvenimus, kaip tik – labai prasminga. Jėzaus kryžius labiausiai reikalingas sąvartynuose, kitaip tariant, nenusisekusiuose gyvenimuose… Vietoje, kur jo neturėtų būti. Tai kryžiaus paradoksas. Dievas pamilo net tai, kas Jam priešinga – nuodėmingą žmogų. Dėl jo Dievas apsireiškia ir Jam visiškai netinkamoje vietoje. Vietoje, kur šiukšlės, smarvė ir baisi netvarka. Vietoje, kur žmonių gyvenimai, pažeisti nuodėmingumo, kurie yra purvini, pūvantys ir dvokiantys. Į tokius gyvenimus pirmiausia ir veržiasi Kristus, dėl tokių gyvenimų Jis leidosi nukryžiuojamas, ten Jo kryžius labiausiai reikalingas. Tokiuose sulaužytuose gyvenimuose iškeliamas kryžius kaip malonė, kurios nebeužgožia jokia tamsa.

Dievas nesibodi ateiti į mūsų nuodėmingumą. Jis tokiais gyvenimais nesipiktina, Jam nėra šlykštu būti tarp šiukšlių. Maža to, Jėzus pasilieka mūsų nuodėminguose gyvenimuose, godžiai nesilaikydamas lygybės su Dievu, apiplėšdamas save. Jo solidarumas su žmogumi, Jo meilė žmogui per kryžių veda Jį į kiekvieno žmogaus gyvenimą, kad ir koks jis dvokiantis būtų. Net jei ir ten Jėzus paniekinamas, numetamas it nereikalingas daiktas, atstumiamas ant mūsų Golgotos kalno, visiškai apleidžiamas. Kaip ta maldaknygė sąvartyne išmestas supūti. Nemirtingas Dievas, Švenčiausias negendantis ir spindintis tobulumu, pati Tobulybė leidžiasi būti atrandamas tarp kitų niekingų, žemiškų, laikinų šiukšlių…

Kryžius apreiškia tiesą apie mus. Jis atidengia mūsų nuodėmingumo būseną. Vengdami Jo, slėpdami nuodėmę ir nuodėmingumą, iš tiesų nieko nelaimime. Priešingai, žvelgdami į Kryžių nuolat prisiminsime savo negebėjimą būti šventi – tai tiesos apie mus ženklas. Bet šis įrankis yra ir vilties, pergalės ženklas. Pergalės, kuri žmonijai dovanota ne mūsų pačių pastangomis, bet Jėzaus dėka. Jo Kryžiaus vaisius, mūsų atpirkimas. Taip, ant Kryžiaus mūsų visų nuodėmės, bet tik todėl, kad jos per Jėzų Kristų prikaltos prie kryžiaus, mes ir galime vadintis Dievo, ne nuodėmės vaikais.

Ant Kryžiaus apsireiškia ir kulminacinis mūsų Viešpaties gundymas. Kiekvienai pašaipai, kiekvienam pasityčiojimui, ištartam prie Nukryžiuoto Jėzaus Kristaus, bendras vienas dalykas. Jie susiję su tuo, ką Jėzus gali padaryti sau, kad išsigelbėtų. Jėzus gundomas nužengti nuo Kryžiaus ir išgelbėti save. Didžioji ironija yra ta, kad, jei Jėzus būtų išgelbėjęs save, Jis nebūtų išgelbėjęs mūsų. Kryžius tuomet liktų iš tiesų pralaimėjimo ženklu. Bet dabar Jis yra mūsų Pergalė.

Jėzaus Kryžius, tiesa, buvo iškeltas maždaug prieš 2000 metų. Tačiau garbindami Kryžių mes minime ne istorines sukaktis. Jo kryžius yra kiekvieno gyvenimo tikrovė. Galbūt šiandien yra toji diena, kai pažvelgę į kryžių išvysime, jog Jis visuomet buvo šalia, ir labiausiai tuose įvykiuose, kurie mums patiems kelia pasibjaurėjimą. Galbūt atrasime, jog būtent ten Jėzus solidarizavosi su mumis, iš meilės prisiimdamas niekingiausią pavidalą. Tuomet širdies gilumoje išvysime mūsų pačių iškeltą Nukryžiuotąjį. Mūsų pačių prikaltą, perdurtą Atpirkėją. Sunkiausia, gėdingiausia būtent čia – savo širdies Golgotoje Jį ir pagarbinti. Bet tik tuomet ir užgims kryžiaus, begalinės Dievo meilės žmogui teologija, ruošianti mus ir tikroms Velykoms, kai Prisikėlusysis realiai keičia gyvenimą.

Malda prie Kryžiaus

Viešpatie Jėzau Kristau, savo Šventame Kūne Tu užnešei mūsų nuodėmes ant Kryžiaus ir apreiškei begalinę Dievo meilę kiekvienam žmogui, padėk ir mums, Tavo pergalės Ženklą gerbiantiems bei Tavimi pasitikintiems, kasdien vis labiau nugalėti:

Savo norą puikuotis – Tavo pažeminimu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą trokšti garbės – Tavo atmetimu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą tyčiotis – Tavo išjuokimu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą teisti kitus – Tavo atleidimu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą apkalbėti kitus – Tavo žodžiais, ištartais ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą teisintis – Tavo kaltinimu, prikaltu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą savintis – Tavo visišku atsidavimu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą būti turtingiems – Tavo skurdu, parodytu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą būti nepriklausomiems – Tavo prikaltu kūnu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą būti galingiems – Tavo silpnumu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą valdyti kitus – Tavo tarnyste, atvedusia ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą vengti atsakomybės – Tavo atbaigimu, paliudytu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą prieštarauti – Tavo nuolankiu sutikimu, apreikštu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą patiems žibėti – Tavo tamsa patirta ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą būti giriamiems – Tavo išplūdimu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą mėgautis saldžiu gyvenimu – Tavo deginančiu acto gurkšniu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą būti tuštybių apsuptyje – Tavo vienatve, patirta ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą vaikytis pasaulio madų – Tavo nuogumu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą būti nepažeidžiamiems – Tavo žaizdomis ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą niekuo netikėti – Tavo pasitikėjimu, parodytu ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą užsidaryti – Tavo ištiestomis rankomis ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą kelti sąlygas – Tavo besąlygine meile ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Savo norą gyventi sau – Tavo mirtimi dėl kitų ant Kryžiaus; Padėk man nugalėti!

Švenčiausioji Mergele Marija, visą savo gyvenimą lydėjusi Garbingąjį savo Mylimąjį Sūnų, Tu ir po Kryžiumi Jo nepalikai. Savo Sūnaus troškimu paskirta visų mūsų Motina, meldžiame, niekuomet nepalik mūsų vienų, padėk dėkinga širdimi į Tavo Sūnaus pergalės Ženklą žvelgiančius, savęs vis labiau išsižadėti ir Kryžiaus keliu sekti. Amen.