DIDYSIS ŠEŠTADIENIS – VELYKNAKTIS. Lk 24, 1–12 „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“

Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno.

Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’ „ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius.

Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.

Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – kun. Luigi Maria Epicoco

Didysis šeštadienis tarsi įspraustas tarp Didžiojo penktadienio ir Velykų sekmadienio. Tačiau ši diena – tai laukimo, didžiosios tylos, apsnūdimo, kurį patiriame prieš didįjį šuolį, diena. Tai, kas atrodo baigta istorija, iš tikrųjų nėra baigta. Tačiau šios detalės dar niekas nežino.

Marija iš Magdalos ir kita Marija eina prie kapo auštant, nežinodamos, kas jų laukia. Jas slėgė ne tik ilgesys ir praradimo skausmas, bet ir sumišimas matant, kad viltis, kurią kiekvienam iš jų suteikė Jėzus, sudužo.

Jų malda tikriausiai tapo trumpa, tarsi litanija: „Kaip dabar bus?“ Kiek kartų meldžiamės taip pat, su ta pačia neviltimi: „Kaip dabar bus?“ Tačiau atėjus prie kapo, netikėtas įvykis apverčia jų maldą žemyn galva:

„Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo.“

Jei ilgą laiką buvome įsitikinę, kad neturime jėgų nuversti problemų akmenį, kuris užstojo mums kelią, staiga suvokiame, kad Viešpats paslaptingai pajudino tą akmenį ir atsisėdo ant jo.

Velykos yra tada, kai tai, kas mums kelia didžiausią skausmą, tampa sakykla, kurioje skelbiamas netikėtas pokytis: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite’. Štai aš jums tai paskelbiau.“

Nuo šios akimirkos tai, kas yra dovana (nes tikėjimas Kristaus Prisikėlimu yra dovana), tampa įsipareigojimu, pasirinkimu, atsakomybe. Jei žmogus tiki šiuo skelbimu, jis turi atitinkamai gyventi. Jei žmogus netiki šiuo skelbimu, jis ir toliau gyvena kaip to kapo įkaitas.

Būtent mūsų gyvenimas daugiausia pasako apie tai, ar tikime, kad Jėzus prisikėlė, ar ne.

Iš www.cercoiltuovolto.it vertė S. Žiugždaitė