DIDYSIS TREČIADIENIS. Mt 26, 14–25 „Žmogaus Sūnaus, tiesa, eina savo keliu, bet vargas tam, kuris jį išduos“

Vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto Judas ieškojo progos išduoti Jėzų.

Pirmąją Neraugintos Duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“

Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais’“. Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.

Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių užėmė vietas prie stalo. Pradėjus valgyti jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“.

Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“

Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti“.

Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“

Jis atsakė: „Taip, tu!“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – kun. Luigi Maria Epicoco

„Vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių.“

Ar galima įkainoti meilę? Ne. Ir vis dėlto mes kaskart prekiaujame meile, kai, užuot mylėję, pasisiūlome tam, kas brangiausiai moka. Tai ne meilė, o patogumas. Mes naudojamės Dievu, kad mums būtų patogu, naudojamės draugais, naudojamės šalia gyvenančiais žmonėmis, kad mums būtų patogu.

Mes nesugebame mylėti, nes šalia savęs matome ne žmones, kuriuos galėtume mylėti, o tuos, kuriais galime naudotis. Tai yra tikroji Judo problema, tai ir rimta kiekvieno iš mūsų problema.

Niekada negalėsime iš tiesų atsiversti, kol nepradėsime tapti duodantys dovanai. Mylėti dovanai. Būti su žmonėmis dovanai. Melstis dovanai.

Negalėsime patirti Velykų, kol neišmesime iš galvos komercinio Judo mentaliteto, kuris net Kristui nustato kainą, ir kol jo vietos neužims davimo dovanai mentalitetas, kuris skamba taip: „Viešpatie, aš tikiu Tavimi ir myliu Tave, net jei Tu neatsakysi nė į vieną mano maldą, nes mano meilei Tau nereikia įrodymų ar rezultatų. Aš tave tiesiog myliu.“ Kai pasieksime tokį gebėjimą duoti nesitikint nieko atgal, galbūt būsime ir išklausyti.

Tačiau tai pasieksime būdami laisvi žmonės, o ne oportunistiniai išdavikai. Ir tai, su kokiu griežtumu tai sakau, visų pirma yra skirta ne Judui, bet kiekvienam iš mūsų, tam išdavikui, kuris gyvena mumyse, tam oportunistui, kruopščiai pasislėpusiam mūsų pasirinkimuose ir mąstyme.

Manau, kad Judas yra tarsi veidrodis kiekvienam iš mūsų. Jis mums sukelia vidinį diskomfortą dėl tos mūsų dalies, kuri yra labai į jį panaši, bet kurios sau nenorime pripažinti. Kuo kietesni esame Judui, tuo labiau vis dar norime pasislėpti.

Jei pripažintume, kad ir mes esame šiek tiek panašūs į jį, atgautume visą gailestingumą, kurio jam niekada neparodėme ir, užuot manę, kad jis pasielgė teisingai nusižudydamas, stengtumėmės išgelbėti jo gyvybę.

Iš www.cercoiltuovolto.it vertė S. Žiugždaitė