2021 11 03

Egidijus Aleksandravičius

„Tyto alba“

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Didysis V. Adamkaus mūšis dėl Didžiųjų ežerų gyvasties

JAV Aplinkos apsaugos agentūros 5-ojo regiono administratorius Valdas Adamkus Kaune, 1989 m. Romualdo Požerskio / Limis.lt nuotrauka

„Tai pirmoji išsami biografija žmogaus, kuris jau įėjo į Lietuvos istoriją kaip populiariausias Kovo 11-osios Respublikos politikas, kone aštuonis dešimtmečius aktyviai veikęs ir šiandien tebeveikiantis visuomenės ir valstybės laisvės labui“, – sako knygos „Adamkus“ autorius žinomas istorikas bei visuomenės veikėjas, VDU profesorius Egidijus Aleksandravičius.

Knygos viršelis. Leidyklos nuotrauka

Knyga „Adamkus“ („Tyto alba“, 2021) pasirodo Prezidentui pasitinkant 95-erių metų jubiliejų. Valdo Adamkaus bibliografija plati ir įvairi, kai kurios Prezidento knygos sulaukė didelio visuomenės dėmesio („Be nutylėjimų“, „Paskutinė kadencija“). Tačiau išsamios V. Adamkaus biografijos neturėjome. Naujoje knygoje E. Aleksandravičius pasakoja ne tik neįtikėtinai įdomią V. Adamkaus gyvenimo istoriją, bet ir atveria pokarinės lietuvių diasporos veikimą.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką apie vieną įdomų Prezidento gyvenimo laikotarpį. 1981 m. V. Adamkus paskirtas JAV vyriausybinės institucijos – Aplinkos apsaugos agentūros (ang. EPA) – 5-ojo regiono administratoriumi (vadovu). Šis regionas dar vadinamas Vidurio Vakarų, arba Didžiųjų ežerų, regionu, kadangi jo teritorijoje tyvuliuoja per kelias valstijas JAV ir Kanadoje nusidriekę unikalūs Didieji ežerai – didžiausias gėlo vandens baseinas pasaulyje.

1983 m. prasidėjo 5-ojo regiono vadovo V. Adamkaus kova su chemijos produktų pramone „Dow Chemical“, lietuvio komandai pastebėjus, kad įmonės gamyklų teršalai pasiekia vandenis ir kelia grėsmę žmonėms bei gyvūnams. Būsimasis prezidentas drąsiai ir principingai siekė užkirsti kelią ekologinei katastrofai – nepaisydamas net ir savo vadovybės įspėjimų. Galiausiai tarša buvo sustabdyta, o V. Adamkaus kova – laimėta.

Didžiausias mūšis Adamkaus kare dėl Didžiųjų ežerų gyvasties

[…]

Dveji pirmieji tarnybos nuolatinio administratoriaus kabinete metai Adamkui leido suprasti, kad ir didieji pinigų maišai gali būti skirtingi. Kaip ir visi kiti žmonės, tarp kurių yra puikių idealistų, yra baisių piktadarių, ir statistinė masė – gerus ir blogus bruožus skirtingomis proporcijomis sumaišiusiųjų dauguma. Tačiau daug prieštaringų poelgių matęs ir daug charakterių pažinęs jis nenustojo pasitikėti žmonėmis. Kai „Christian Science Monitor“ žurnalistė užbaigė savo kurtą nepriekaištingos reputacijos herojaus portretą, paminėdama jo 1948 metų sportinius laimėjimus, ji greičiausiai nieko nežinojo apie jo nuotykius ten, kur asmenybė užgrūdinama labiausiai, – Lietuvos pogrindžio ir karo fronto patyrimo. Laisvės kovotojo ir šilto bei šalto mačiusio lyderio charakteris išryškėdavo sunkiausiais momentais. Tikras lyderis savo svarbiausias savybes visada parodo didžiausio apkrovimo ir kritinės sumaišties akimirką. <…>

Nepadauginsime pasakę, kad priešpriešos JAV respublikonų gamtosaugos politikoje ir ministrus iš kėdžių vertę skandalai bei konfliktai stipriai veikė ne tik Adamkaus pozicijas federalinėje administracijoje, bet ir jo charakterį. Kita vertus, būsimasis Lietuvos prezidentas buvo avangarde tų, kurie patys prisidėjo prie politikos formavimo ir nusipelnė būti įtraukti į Amerikos gamtosaugos istoriją. Kartoju: visoje pusamžėje EPA – Amerikos aplinkosaugos agentūros – istorijoje ryškiai matyti lemtingas, visą šalį supurtęs, su „Dow Chemical“ susijęs epizodas, o jo avanscenoje – 5-ojo regiono administratorius Valdas Adamkus.

Prezidento autobiografijoje politinė konflikto dalyvių elgsena atrodo gana paprasta, nors ne mažiau apgailėtina:

…1983 metais mums nustačius, kad galinga „Dow“ chemijos produktų kompanija nuodingaisiais chemikalais teršia aplinką, kilo naujas mūsų įstaigos konfliktas su centrine būstine Vašingtone. Ministrės pavaduotojas, tiesiog keikdamas mane ir mano štabą, įsakė falsifikuoti duomenis ir nuslėpti ekologinės žalos faktus.

Ši taršos slėpimo istorija iškilo viešumon. Mane skubiai iškvietė į Kongresą, ten atvirai papasakojau, kaip viskas vyko. Mano liudijimo fragmentus vakaro žiniose parodė pagrindinės JAV televizijos stotys, komentavo didžioji spauda. Kitą dieną A. Gorsič [V. Adamkaus minėtoji „ministrė“ – JAV Aplinkos apsaugos agentūros vadovė – red.] buvo pakviesta į Baltuosius rūmus. Išėjusi po susitikimo su prezidentu R. Reiganu, ji pareiškė, kad atsistatydina.

Aplinkos apsaugos agentūrai vėl ėmė vadovauti buvęs R. Niksono kabineto narys V. Roklhauzas, 1971 metais mane priėmęs dirbti Penktojo regiono administratoriaus pavaduotoju.

V. Adamkus – JAV Aplinkos apsaugos agenturos Penktojo regiono administratorius. Adamkus.president.lt nuotrauka

Kongreso komisijos medžiaga, kaip įprasta svarbių tyrimų atvejais, buvo publikuota, Adamkaus oponentė dingo iš arenos, o jis pats buvo environmentalistų bendruomenės pripažintas herojus. Tačiau šis reikšmingas epizodas turėjo gerokai spalvingesnę priešistorę, kurią verta kiek smulkiau papasakoti.

Jos užuomazgos slypi ties tuo sudėtingu Adamkaus karjeros posūkiu, kai jis, vis dar laikinasis 5-ojo regiono administratorius, jaučia naujos respublikonų administracijos abejones dėl paskyrimo į nuolatines pareigas. Valdo Adamkaus prezidentinės bibliotekos dokumentų rinkiniuose išliko pluoštas kopijų, leidžiančių įsigilinti į „Dow“ ir kitų Vidurio Vakarų valstijų (ypač Mičigano) chemijos pramoninkų elgesį 1981 m. pavasarį. Pasirodo, kad tuo metu, kai Didžiųjų ežerų pakrančių valstijų politikai sutartinai ėmėsi remti Adamkaus kandidatūrą į šį visiems svarbų postą, atskiru balsu bendrame rėmėjų ansamblyje nuskambėjo to paties „Dow“ vadovybės nuomonė. Gal kiek netikėta, bet jie per savo lobistus Vašingtone taip pat siūlė apsispręsti ir skirti laikinąjį administratorių į nuolatines pareigas. „Mes tikime, kad jis padarys gerus ir teisingus darbus visiems, kuriuos tai liečia“, – tvirtino savo gegužės 19 d. laiške Baltųjų rūmų personalo reikalų valdininkui E. Pendleton Jamesui tuometinis „Dow Chemical“ Mičigano padalinio Midlande vyriausiasis vadybininkas B. G. Caldwellas.

Elektros jėgainių statybos kompanijos atstovas Jamesas W. Cookas plėtė argumentų už Adamkų ratą:

Ponas Adamkus yra gabus administratorius, kuris turi balansuotą požiūrį į aplinkosaugos ir ekonomikos reikalus. Jo ilgametė patirtis 5-ajame regione rodo jo unikalų rūpinimąsi aplinkosauga ir Vidurio Vakarų valstijų ekonomikos problemomis. Yra ypač svarbu kritinio dabarties ekonominio nuosmukio, kuris disproporciškai slegia Vidurio Vakarų valstijas, šviesoje, kad EPA 5-ojo regiono administratorius priimdamas savo sprendimus būtų jautrus ekonominiams argumentams.

Tuo metu panašią poziciją gana sutartinai išreiškė daugelis 5-ojo regiono chemijos pramonininkų, susibūrusių į savo asociacijas.

Kad suprastume, kaip galėjo nutikti, kad 1981-aisiais „Dow“ atvirai ir aktyviai rėmė Adamkaus kandidatūrą, o 1983-iaisiais jis tapo svarbiausiu chemijos pramonės skriaudiku, turime labiau pasigilinti į išeities pozicijas. 1981 m. vasara Midlande, kur telkėsi „Dow“ interesai, tvyrojo palyginti džiugios nuotaikos. Po ilgus metus trukusio konflikto su 5-ojo regiono administracija buvo pasiektos paliaubos dėl elektrinių taršos. Optimistiškai lūkuriuojant atominės elektrinės kaimynystėje greito paleidimo, buvo sutarta dėl išmetamų teršalų mažinimo plano, vienur statant brangius, bet naudojant federalinio biudžeto lėšas perkamus filtrus, kitur tenkinantis brangesnių, bet mažiau sieros turinčių anglių deginimu, kartu žadant per kelerius metus tas elektrines uždaryti arba pertvarkyti į branduolinių jėgainių saugiai eksploatacijai būtinas rezervo elektrines.

1981 m. birželio 20 d. „Midland Daily News“ korespondentas Paulas Rau tarsi su palengvėjimo atodūsiu pranešė, kad „Dow“ su EPA pasiekė susitarimą dėl oro taršos mažinimo įstatymo (Clean Air Act) reikalavimų įgyvendinimo.

Taigi, „Dow“ vadybininko Remigijaus Gaškos žodžiais, birželio nuotaikos buvo pakilios, nepaisant pusės milijono dolerių baudos, kurią „Dow“ turėjo sumokėti už taršą nuo 1978 metų. Chemijos pramonininkai sutiko su reikalavimais, pasižadėjo nuo rugsėjo 1-osios pradėti deginti 30 procentų brangesnes, bet mažiau sieringas anglis, o pakeliui kaip savotiška kompensacija kompanijos sąskaitą turėjo pasiekti 22 milijonai dolerių Aplinkosaugos agentūros skiriamos subsidijos. Ilgas bylinėjimasis ir derybos iš tiesų tenkino abi puses, rodė galimą gamtosaugos politikos įgyvendinimo kelią bei administracinio elgesio standartus. Oficiali šypsena nebuvo tik viešųjų ryšių spektaklio dalis. Tai galėjo paaiškinti, kodėl „Dow“ ir kiti chemijos pramonės savininkai bei vadybininkai tuo pat metu siuntė į Baltuosius rūmus rekomendacinius laiškus, raginančius skirti Valdą Adamkų 5-ojo regiono administratoriumi.

Pramonininkai pamatė, kad su lanksčia federaline taršos mažinimo politika privatus verslas gali sugyventi ir ilgainiui net laimėti. „Turėjimas prieš akis šio plano leidžia mums koncentruoti jėgas į chemikalus, o ne kreipti tas pastangas į tai, kaip tvarkyti savo boilerius“, – interviu laikraščio korespondentui optimistiškai baigė Remigijus Gaška. Ši frazė laikraščio redakcijos buvo išryškinta kaip svarbiausioji žinia, kaip pavyzdys visiems kitiems galimiems atvejams.

Buvusi įmonės „Dow Chemical Corporate“ būstinė Midlande, Mičigano valstijoje (JAV). Wikipedia.org nuotrauka

Ji tapo savaip lemtinga. Optimizmą kėlęs ir visas puses tenkinantis sprendimas dėl elektrinių taršos mažinimo 1981-ųjų vasarą pramonininkus skatino su viltimi remti neva sukalbamą Adamkų, tačiau po dvejų metų jau ne siera ir elektrinių metami dūmai, bet tie Gaškos minėti chemikalai sukėlė tikrą nacionalinį sprogimą. Didysis Adamkaus mūšis dėl Didžiųjų ežerų gyvasties kaip tik ir kilo dėl „Dow“ chemijos produktų, visų pirma mineralinių trąšų gamybos, keliamos dar baisesnės grėsmės. Kruopštūs agentūros mokslininkų tyrimai atskleidė, kokių pavojų gamtai kyla dėl mažiau matomo užteršimo chemijos junginiais.

Aiškiai išreikšta pramonininkų parama 1981-aisiais, už kurią oficialius padėkos laiškus Adamkus rašė tų metų gruodį, nepadarė jo mažiau principingu biurokratu. Nestebina, kad 1983-iaisiais įsiliepsnojęs ir Amerikos politines aukštumas pasiekęs karas tarp „Dow“ ir EPA 5-ojo regiono administracijos skirtingose fronto pusėse paliko senus draugus iš lietuvių diasporos sporto sąjūdžio ir krepšininkų kelionių po pasaulį laikų. Neabejotina, Remigijus Gaška ir Valdas Adamkus turėjo spręsti sudėtingas moralines lygtis.

„Dow“ aplinkoje buvo žinoma apie senus bičiuliškus dviejų lietuvių, atsiduriančių skirtingose stovyklose, santykius. Gigantiškose organizacijose paprastai kildavo gerų ir patikimų ryšių turinčių vadybininkų akcijos. Gaškos ryšiai su Adamkumi buvo įvertinti, jis savo darbdavių valia tapo tam tikru patikėtiniu ir santykių su 5-ojo regiono administracija koordinatoriumi.

Paties Adamkaus pokalbiuose su šių eilučių autoriumi, kurie 2019 m. dažniausiai vykdavo prezidento namuose Turniškėse, yra išsprūdusi užuomina, kad demonstratyvus jam rodomas pramonininkų palankumas buvo sietinas su tipiška viltimi, kad jis bus sukalbamas. Šiame pasakojimų epizode jis įpina vienintelį jo federalinės tarnybos atvejį, kai jam per senus pažįstamus tarpininkus, dirbusius chemijos pramonės kompanijoje, už sukalbamumą ir nuolaidžią laikyseną buvo siūlomas paprastų paprasčiausias kyšis.

Toliau nuo jo stovėję ir dėl įvairių priežasčių nemėgę lietuvių aktyvistai Čikagoje iš savotiškos inercijos ir tikėtino dėsningumo nevengė skleisti gandų, kad einant tokias pareigas korupcijos pagundos neišvengiamos. Garsus Čikagos advokatas dr. Povilas Žumbakis, uolus respublikonas ir prezidento Donaldo Trumpo apologetas, kaip vizituojantis dėstytojas VDU Teisės mokykloje net būsimųjų teisininkų auditorijoje tokias insinuacijas pristatinėjo kaip neva tikrą dalyką. Posovietinės Lietuvos žmogui, apskritai netikinčiam, kad didelius išteklius valdantis ir galią turintis žmogus gali būti idealistas, nesunku patikėti, kad kitaip nebūna.

Šioje labai senoje ir klampioje byloje didžiausią vertę turi ne tik paties svarbiausio veikėjo atmintis ir liudijimas. Nepriekaištingos reputacijos valdininkui rimtos ir tame gamtosaugos bare sistemiškai veikusios pilietinės organizacijos bei priekabių žurnalistų pripažinimas – štai kas sveria daugiausia. Ko jau ko, bet gandų ši aplinka buvo pakankamai girdėjusi, tikrinusi, vertinusi. Tai svarbiausias įrodymas istorijai.

Eskanabos uostas prie vieno iš Didžiųjų ežerų – Mičigano ežero. Recomposemedia / Wikipedia.org nuotrauka
Didieji ežerai stebint iš palydovo. Philroc / Wikipedia.org nuotrauka

Minėta, kad 1983 metų Didžiųjų ežerų aplinkosaugos mūšis su „Dow“, kuriame kovėsi Valdo Adamkaus vadovaujamas idealistų būrys, pasiekė Kongresą, sukėlė nacionalinio masto pasipiktinimą didžiojo verslo egoizmu, abejingumu gamtai ir išvertė iš posto aplinkosaugos ministrę. Pats mūšio vadas apie savo nuopelnus prisimena santūriai. Tačiau herojinio žaliuojančios Amerikos epo pasakojimas šiandien iš tiesų leidžia įsivaizduoti, kiek daug tikėjimo, valios, nuoširdumo ir drąsos ta kova reikalavo iš jos dalyvių. 2019 m. rudenį Kaune apsilankė vienas svarbiausių Adamkaus bendražygių agentūroje, patyręs teisininkas ir principingas aplinkos apsaugos darbininkas Davidas Ulrichas, kuris tarsi iš naujo turėjo priminti mums, kokio didelio karo būta ir kokie šlovingi buvo Adamkaus sprendimai 1983-iaisiais.

Galbūt šiandienis skaitytojas abipus Atlanto geriau suvoktų tą įtampos ir įtarumo pritvinkusią atmosferą, giliau pajaustų tą XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios Čikagos kapitalistų ir politikų reikalų tvarkymo kultūrą, jei perskaitytų pirmąjį ir bene įdomiausią Saros Paretski romaną „Tik nebaudžiamumas“ (Indemnity Only). Romano herojė – privati detektyvė Viktorija Varšavski, lenko ir italės duktė, žvelgia į airišką pietinės Čikagos veidą, mato nuožmaus gobšumo ir žmogiškumo nuopuolio ženklus. Ji veda skaitytoją per kriminalinę istoriją, kurioje Mičigano ežero dvelksmas susimaišo su kraujo ir dūmų kvapais. Adamkus, paklaustas apie grėsmes ir pagundas, su kuriomis galėjo susidurti per didįjį mūšį už Didžiųjų ežerų gyvastį, nedavė peno detektyvinei jo biografijos inkrustacijai. Išskyrus paminėtą vieną atvejį, susijusį su pasiūlytu kyšiu, nieko grėsmingo jam nė sykio nenutikę.

Kita vertus, laisvės kovose grūdinta asmenybė galėjo kiek kitaip matuoti pavojaus laipsnius. Štai jo mokslinis talkininkas Miltas Clarkas, ruošęs pagrindinę raporto apie „Dow Chemical“ dioksinais teršiamus ežerus dalį, prisimena, kad kartais net su Adamkumi jie tardavosi tik prie keturių akių, mažame kambaryje, o kalbėdamas telefonu mokslininkas jausdavosi it būtų didesnėje auditorijoje, t. y. jautėsi pasiklausomas, o gal net ir iš arčiau stebimas. Neabejotina, kad ta jausena nebuvo svetima ir Adamkui, bet ne tokių pavojų jis buvo patyręs, tad prisimindamas tam didelės reikšmės neteikė. Kylant į lemiamą kovą, prieš pat liudijimo prieš Kongreso komisiją akimirką, jis vis klausdavo sąžiningo tyrėjo: ar atlaikys mūsų raportas? Daug metų prabėgus, daug vandens nutekėjus Clarkas sutiko Lietuvos prezidentą Čikagoje. Ir net tada – tik su šypsena – Adamkus sveikindamasis jo paklausė: „Ar mūsų raportas atlaikys?“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tąsyk viskas baigėsi laimingai. Didžiųjų ežerų žuvims ir pakrančių žmonėms horizontas skaidrėjo, ateitis teikė vilties. Tas žaliuojančios Amerikos istorijos epizodas anuometiniame pasaulyje dažniausiai būdavo užstojamas dar didesnių įvykių ir šaltojo karo mūšių, kuriems vadovavo prezidento Ronaldo Reagano administracija. Amerikos ir pasaulio gamtai tai turėjo neabejotinos įtakos, bet dar daugiau reiškė sovietų pavergtoms tautoms ir savo laisvės siekių niekada nepamiršusiems lietuviams.