Didžioji Merkinė

Viena iš panašaus likimo vietų Lietuvoje – didžioji Merkinė. Tūkstančius metų kurta, deginta, naikinta, bet vis dar gyva ir, jau drąsiai galima pasakyti, – vėl atgimstanti. Trys pagrindiniai faktoriai, lemiantys Merkinės suklestėjimo neišvengiamybę: gamtos grožis, tai yra kraštovaizdis, neįtikėtina istorija, išeinanti už Lietuvos ribų, bet svarbiausia – žmonės. Čia gyvenę, gyvenantys, iš čia išvažiavę, bet grįžtantys ar naujai ją, Merkinę, atrandantys.

Krašto istorija be konkrečioje vietoje gyvenančių žmonių – tai tik pilkapiai, faktų ir mirusių datų rinkinys. Dažnai prisimenu, kaip 2018 m. vieno jauno – Merkinę kuriančio – verslininko Vidmanto Jakavonio paklausiau, kodėl jis su šeima grįžo iš Anglijos, kurioje sėkmingai gyveno. Jis atsakė: viena svarbiausių paskatų buvo tai, kad feisbuke sekiau aktyvią Merkinės muziejaus veiklą ir aš patikėjau, jog čia kažką galima sukurti. Įsiklausykite: SUKURTI. Ne ekonomika kuria kultūrą, o kultūra kuria ekonomiką ir valstybę, kurioje mums būtų saugu ir gera gyventi ir iš kurios niekam niekur nerūpėtų išvažiuoti.

2020 rugpjūčio 16 d. Merkinėje buvo pristatytas naujausias Merkinės krašto muziejaus leidinys – knyga apie prieškario Merkinę „22-eji nepriklausomybės metai Merkinėje (1918–1940)“. Sveikinant knygos sudarytoją muziejaus direktorių Mindaugą Černiauską, bedraautorius, mecenatus, muziejų su fantastiškai puikiu darbu buvo prisiminta, kad Merkinės muziejaus darbuotojai 2016 metais, talkinami jaunimo, neskaičiuodami darbo valandų, sukūrė, pastatė caro laikais nugriautos rotušės maketą, kuris įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą. Ne dėl rekordų, mielieji, jie tą maketą sukūrė.

Tai ne tik istorijos šešėlis, bet ir priminimas, kad 1997 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 419 „Dėl Dzūkijos nacionalinio parko planavimo schemos“ Kultūros paveldo apsaugos kryptyse buvo parašyta „Regeneruojamas Merkinės istorinės teritorinės savivaldos centras ir atstatoma buvusi miesto rotušė.“ Merkinės rotušės maketo atsiradimas šachmatų, žaidimo terminologija kalbant – tai Merkinės jaunimo šachas Vilniui. Priminimas, kad Lietuva – ne tik Vilnius, kuris šachmatų lentoje dažniausiai mato tik karalių ir karalienę ir visiškai nekreipia dėmesio į pėstininkus, gal todėl tie pėstininkai ir bėgo iš Lietuvos…

Dzūkai išdidūs. Jiems nereikia ledų, mėtomų iš lėktuvų. Merkinėje jų galima nusipirkti ledainėje prie Rotušės, Šilo kopoje, pas Vytarą Radzevičių dvarvietėje, Dzūkynėje ar atsinaujinančiose parduotuvėse. Mums reikia rimtų valstybės vizijų, o ne fragmentuotų pažadų. Klausimas, ar mes pamatysime žaliąją bangą, žmonių grįžimą prie žemės – lieka atviras.

Skaitydami šią knygą įsižiūrėkime į čia trumpiau ar ilgiau gyvenusių žmonių gyvenimus: Vinco Krėvės, kuris mirė Amerikoje, bet jo valia jo palaikai buvo parvežti ne į Vilniaus Rasas, o į Merkinės žemę, Subartonių kaimo kapinaites, kur ilsisi jo tėvai, artimieji ir jo kūrinių herojai. Įsižiūrėkime į kunigo, teologijos mokslų daktaro, pirmojo Merkinės gimnazijos direktoriaus Juozo Bakšio, kūrusio Lietuvos valstybę Merkinėje, o ne Kaune, ar provizoriaus Aleksandro Čyro, pastačiusio vaistinę Merkinėje, Merkinės bankininko Juozo Bakanausko, žydo Hario Fišelio, išvažiavusio prieš karą į JAV, bet ir iš ten padovanojusio Merkinei Toros namą.

Įsižiūrėdamas į šių ir daugelio kitų nuveiktus darbus supranti: kad jie turėjo savas gyvenimo Merkinėje kūrybos vizijas, kurias sujungė tik 22-eji Nepriklausomybės metai Merkinėje. Dėkodamas visiems, prisidėjusiems prie knygos išleidimo: bendraautoriams, mecenatams, nuotraukų kolekcionieriams, muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas priminė, kad 350 puslapių knyga sveria 2 kg 300 gramų, joje daugiau kaip 500 nuotraukų, begalė įvairių dokumentų kopijų, tarpukario Lietuvos spaudos publikacijų, o daugelio tų žmonių, aktyviai dalyvavusių valstybės kūrime, likimas buvo tragiškas, betgi jų gyvenimo prasmė nesibaigė mirties data. Merkinės, valstybės suklestėjimas priklauso tik nuo mūsų pačių.