2021 08 28

Stepas Eitminavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Diena, pasakojanti apie Rapolą Šaltenį

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Iš ryto ramiai einu į Pakalnius. Jie man mieli dėl trijų dalykų. Čia palaidotas garsiausias Utenos krašto kryždirbys ir dievdirbys Antanas Deveikis. Čia yra labai gražus piliakalnis. Niekaip negaliu pamiršti nuotraukos: Rapolas Šaltenis su savo sūnumis Sauliumi ir Arvydu kopia ant jo. Ši nuotrauka man viena įspūdingiausių.

Na o trečia priežastis grynai asmeninė: netoli nuo šio kaimo gyvena gydytojai Onutė ir Kazimieras Preikšos – mano bičiuliai. Išgėrę kavos iškeliaujame su Kazimieru Utenos, Molėtų, Anykščių keliais. Mūsų laukia vietovės, menančios arkivyskupą Teofilių Matulionį, partizaną Antaną Kraujelį, rašytoją Joną Gaidamavičių-Gaidį. Mūsų laukia gražūs kryžiai, paminklai, nurodantys partizanų žuvimo vietas, mūsų laukia Alanta, Skiemonys, Leliūnai. Ir visą laiką mes abu vis kalbame apie mokytoją, rašytoją Rapolą Šaltenį. Su šiuo talentingu žmogumi Kazimieras artimiau bendravo, tad mums įspūdžių nepritrūksta. O ir šios dienos kontekstai geriau padeda įsivaizduoti asmenybę, kuri giminystės ryšiais susijusi su Antanu Baranausku, Antanu Vienuoliu, kuri išgyveno sudėtingus Lietuvos istorijos etapus.

Atgyja atsiminimų knyga „Plačiašakis ąžuolas“. Daug žmonių sugebėjo pasakyti tai, kas išliko iš lietuvių kalbos ir literatūros pamokų, iš literatų ar dramos būrelių gyvenimo. Prisimenu Vytauto Sirvydžio, Algirdo Gaižučio, Vytauto Račicko, Nijolės Treinytės-Linionienės žodžius. Mėginsiu Kazimierui pasakyti, kas man buvo svarbiausia jų pasakojimuose, bet bičiulis: „Stepai, pažiūrėk. Čia žuvo partizanai. Apie juos Rapolas Šaltenis  rašė dienoraštyje. Ką aš pasakysiu dabar savo mokiniams…“ Atidžiai skaičiau šį dienoraštį. Man atrodo, jog jo mūsų pedagogikos mokslas neturėtų apeiti. Kaip gyvenome, kaip stengėmės būti žmogiški, kaip ugdėme šviesiuosius idealus. Aš žinau, kad ne vienas Rapolą Šaltenį, kaip ir Juozą Tumą-Vaižgantą, vadina deimančiukų ieškotoju.

Saulės pabučiuota diena. Bet gandralizdžiai jau tušti – rodos, vakar ar užvakar dar tikrai buvo. Klevai kol kas nėra įspūdingi, o šermukšniai jau kalba poezijos strofomis. Staiga skambutis – Ūla nori mane pavaišinti arbata. Kad senelis dabar toli nuo Utenos, mes dabar keliaujame, taip, Ūla, grįžęs namo tau padainuosiu apie stirnytę ir kiškutį.

Kazimieras ima pasakoti apie Mokytoją kaip sodininką, bitininką. Atnešdavo stiklainį medaus… Aš šypteliu: mat į mano krepšį bičiulis įdėjo kelis stiklainius savo medaus. Irgi bitininkas, sodininkas, irgi kraštotyrininkas, irgi tikras patriotas.

Grįžtu namo. Ūlai dainuoju apie kiškutį, kuris miega lauke, apie stirnytę, kuri miega miške… Darsyk vartau Rapolo Šaltenio knygas apie Antaną Baranauską, Antaną Vienuolį, Julijoną Lindę-Dobilą. Randu savo užrašus. 1993 m. balandžio 6-ąją lankiausi pas Sofiją ir Rapolą Šaltenius. Mokytojas man daug ką patarė. Dabar, kai aš jau nebedirbu, man pasirodė svarbus vienas mūsų pokalbio fragmentas. Tada klausiau apie lituanisto svarbiausias savybes. Liko atsakymai. Šeši bruožai: meilė savo kraštui, meilė literatūrai ir savajai kalbai, meilė vaikui, mokėti savo dalyką, mokytojas turi būti doras, jam pamokos lyg ir per siauros, reikia didesnės veiklos. Teatras padeda. Tai leidžia parodyti mokiniui, kad sugebame daugiau. 

Vakarėja. Mano Utenėlė skuba į Vyžuoną. Neretai žiūrėdamas į ją prisimenu Bronių Radzevičių, Antaną Masionį, kurių šaknys Vyžuonose. Bet priartėja ir Karolina Praniauskaitė, Silvestras Gimžauskas, Margalis. Dabar mėginu įsivaizduoti, ką apie juos kalbėdavo Mokytojas Rapolas Šaltenis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien