Drauge kalinčioms moterims nuolat primindavo: „Keršto kelias – ne mūsų kelias. Mes galime tik atleisti.“

Kai suprantame širdimi, galime priimti Žodį ne tik tada, kai jis mus džiugina, bet ir krizių, nesėkmių akimirkomis.

Palaimintojo Vladislovo sukurtos giesmės paplito Lietuvoje ir Rusijoje.

Jėzus, kalbėdamas fariziejams per palyginimus ir gyvenimiškus pavyzdžius, atskleidžia jų pačių širdžių kietumą.

Malonė pavertė Siluaną bendrystės ir gailestingumo žmogumi.

Nenuostabu, kad mokiniai nesuprato Jėzaus pranašiškų žodžių apie būsimą kančią ir Prisikėlimą. Gal bijojo, gal nedrįso.

Pasakojama, jog ir jaunajam lenkų kunigui Karoliui Woitylai tėvas Pijus išpranašavęs ne tik išrinkimą popiežiumi, bet ir pasikėsinimą.

Kristaus sekimas ir asmeniškai, ir bendruomenėje sukasi apie Kryžių ir Prisikėlusį Jėzų, amžinai gyvą Mokytoją.

„Labdara reiškia ne kažką duoti, o pašalinti ją priimančių asmenų stoką, išlaisvinti juos iš tos stokos, kai tai įmanoma.“

Mokiniai maitino Jėzaus klausytojus, džiaugėsi sėkme, po kaimus keliaudami mokė ir gydė, išvarinėjo demonus.

Kai Jė­zus ke­lia­vo po gretimus kai­mus, Ma­tas sė­dė­jo ant sa­vo suo­liu­ko ir iš ka­ra­va­nų šei­mi­nin­kų rin­ko mokesčius.

Apaštalo ir evangelisto šventė labai gražiai parodo, kokie žmonės tinka Viešpaties bendrijai.