Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Dienoraštis – kaip istorinis romanas

nespalvota nuotrauka, kurioje prie svetainės staliuko sėdi sutuoktinių pora, 1933 metų Vilnius, Velykos
Władysławas ir Celina Wielhorskiai savo bute Vilniuje, Zakretowa (dab. M. K. Čiurlionio) gatvėje, 1932 m. Velykos. Zofios Komzos archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido nemažo susidomėjimo sulaukusią knygą – Władysławo Wielhorskio „Dienoraštį“*. Šiemetėje Vilniaus knygų mugėje pristatytas leidinys sukėlė atgarsį dėl keleto priežasčių. Pirma jų – paties autoriaus asmenybė, nevienareikšmiškai vertinama Lenkijoje, ir vienareikšmiškai negatyviai vertinama Lietuvoje. Antra priežastis – kūrinio unikalumas. Knygos idėja kilo beveik iškart, Nacionalinės bibliotekos fonduose aptikus dienoraščio rankraštį ir supratus, kad tai – visiškai nežinomas, anksčiau neskelbtas publicisto W. Wielhorskio (1885–1967) kūrinys. Tikimasi, kad šis darbas pradės naują leidinių seriją „Iš Nacionalinės bibliotekos archyvų“, kurioje planuojama skelbti kitus bibliotekoje saugomus egodokumentus.

Tenka pripažinti, kad Władysławas Wielhorskis Lietuvoje vis dėlto mažai žinoma asmenybė. O užtenka pažymėti, kad būtent jis formavo moderniosios Lietuvos įvaizdį Lenkijos visuomenėje ir politikoje. 1924 m. ištremtas iš Lietuvos, apsigyveno Vilniuje ir tapo daugelio knygų ir straipsnių apie Lietuvos Respubliką autoriumi. Iš pradžių rengiant slaptus darbus Lenkijos administracijai ir kariuomenei, vėliau, ypač XX a. 4-ajame dešimtmetyje, rašant monografijas jau plačiajai visuomenei; tarp jų svarbiausia – 1938 m. veikalas „Šiuolaikinė Lietuva“ (Litwa Współczesna), kuriame, normalizavus abiejų kaimyninių valstybių diplomatinius santykius, pristatoma Lietuva.

Nacionalinės bibliotekos išleistos knygos pagrindu tapęs dienoraštis rašytas 1915–1917 metais. Lietuvos egodokumentikoje nerandame daug dienoraščių, rašytų Pirmojo pasaulinio karo metais, o dar provincijoje, už didesnių miestų ribų, juolab Žemaitijoje (Balčių dvare; dab. Raseinių r. Nemakščių seniūnija). Tai, ko gero, vienintelis tokio pobūdžio kūrinys, rašytas iš dvarininko perspektyvos, pristatantis Žemaitijos dvaro kasdienybę karo metais. Šis dvaras ir jo apylinkės, ypač pirmais karo mėnesiais, tapo karo įvykių liudininku. Dėl netoli esančio Tilžės–Rygos plento dvaro apylinkėse vyko nuolatinis judėjimas – karių, karininkų, karo inžinierių, belaisvių…

Balčių dvaras (dab. Raseinių r.), 1911 m. Zofios Komzos archyvo nuotrauka

Balčių dvaras ir Wielhorskis taip pat tapo svarbaus vokiečių okupacijos reiškinio – karo lauko geležinkelio Lauksargiai–Kelmė statybos 1915 m. – liudininku. Tiesa, pats geležinkelis veikė tik iki įprastos vėžės linijos Lauksargiai–Radviliškis atidarymo. Būtent šios geležinkelio jungties statyba lemia tam tikrą posūkį, kaip Wielhorskis ima vertinti karą. Iš pradžių manęs, kad karas Žemaitijoje greitai užsibaigs, o vokiečiai bus priversti atsitraukti, Wielhorskis pakeičia nuomonę, kai, vykdamas į Šaukotą, pamato Lyduvėnų tilto (Raseinių r.) statybą, kurio mastas leido suvokti, kad vokiečių ketinimai įsitvirtinti Lietuvoje yra gerokai rimtesni.

* * *

Šis Wielhorskio dienoraščio rankraštis iki šiol buvo visiškai nežinomas, anksčiau neskelbtas. Tiesą sakant, jis ir nebuvo skirtas publikacijai, o rašomas žmonai Celinai, kilusiai iš Balčiuose gyvenusios Lewoniewskių giminės, kaip privatūs užrašai. Wielhorskio pasakojimo pradžia sutampa ne tik su kaizerinės kariuomenės įsiveržimu į Rusiją, kurios metu Žemaitija buvo užimta pirma, bet ir su svarbiu Wielhorskių, kurie buvo susituokę vos prieš metus, gyvenimo įvykiu. Aidint patrankų šūviams, gimsta jų pirmoji duktė Anna Wiktoria. Tačiau pačiame dienoraštyje nerandame pernelyg daug asmeniškumų, apsiribojama tik pačiais svarbiausiais faktais iš šeimos gyvenimo, tai – labiau vietos kronika, puslapis po puslapio tampanti politinių ir karinių įvykių apžvalga.

Dienoraštis buvo rašomas lenkų kalba. Gimęs Voluinėje (dabartinėje Ukrainoje), studijavęs Kijeve ir Krokuvoje, Wielhorskis į Žemaitiją atvyko būtent iš Galicijos. Lietuvių kalbos jis nemokėjo ir, atrodo, niekada neišmoko. Bent pirmais gyvenimo Lietuvoje metais jam vertėjavo žmona ir jos giminaičiai. Lietuviškų šaknų neturėjimas vėliau kliuvo ir lenkams vilniečiams, kai kurie laikė jį „valdišku“ Lietuvos specialistu, su Lietuva neturinčiu nieko bendro.

Balčių dvaro griuvėsiai, 2018 m. rugpjūčio 10 d. Tomaszo Błaszczako nuotrauka

Nacionalinės bibliotekos rankraštyne saugomas dienoraštis – tai penki ranka rašyti sąsiuviniai, kuriuose atspindimas laikotarpis nuo 1915 m. pavasario iki 1917 m. vasaros. Tai turbūt vienas iš „nuobodžiausių“ Wielhorskio gyvenimo periodų. Galima spėti, kad mintis rašyti kilo iš kitų užsiėmimų neturėjimo. Vėliau Wielhorskis įsitraukia į politinę veiklą, rašo daugiausia politinio pobūdžio straipsnius į Lietuvos lenkų spaudą, o po ištrėmimo iš Lietuvos (kurio viena iš priežasčių buvo būtent tie straipsniai) – mokslinius ir analitinius veikalus. Panašaus pobūdžio kūriniu galima laikyti 1943 m. parašytus ir 1965-aisiais Londone išleistus memuarus „Atsiminimai iš sovietų nelaisvės“ (Wspomnienia z przeżyć w niewoli sowieckiej).

* * *

Knygos pasirodymas ir pristatymas Vilniaus knygų mugėje sutapo su svariu jubiliejumi, glaudžiai susijusiu su Wielhorskio asmenybe. Prieš 90 metų, 1930 m. vasario 22 d., buvo įkurtas Rytų Europos mokslinių tyrimų institutas Vilniuje, kurio direktoriaus pareigas 1931–1939 m. ėjo Wielhorskis. Institutas buvo svarbi vieta Wielhorskio profesinėje karjeroje. Tai buvo institucija, kuri, be savo ekspertinės-mokslinės veiklos, dar vykdė ir šviečiamąją veiklą. Prie instituto buvo įkurta Vilniaus politikos mokslų mokykla, kuriai irgi vadovavo Wielhorskis, taip pat jis skaitė paskaitas apie Baltijos šalis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip per knygos pristatymą pažymėjo istorikas dr. Rimantas Miknys, Wielhorskis savo istoriniuose veikaluose reiškė lenkišką poziciją, ir tai buvo įprasta XIX a. Vokietijoje susiformavusi nuostata – matyti pasaulį iš savo tautos perspektyvos. Todėl dažnai, ir ne be pagrindo, Wielhorskis yra laikomas moderniosios Lietuvos priešu. Tiesa, jo nuostatos lietuvių atžvilgiu ilgainiui pasikeitė. Jo darbuose ėmė rastis daugiau objektyvumo, kritiško vertinimo, politinių procesų supratimo. Galima teigti, kad iš karšto publicisto Wielhorskis ėmė virsti rimtu mokslininku. Vienareikšmiškai didžiausią įtaką tam turėjo Rytų Europos mokslinių tyrimų institutas, kuriame jis dirbo XX a. 4-ajame dešimtmetyje.

Dažnai klaidingai manoma, jog institutas buvo autonominis lenkiškojo Vilniaus Stepono Batoro universiteto (SBU) padalinys. Tiesa, pagrindinis jo personalas – SBU profesūra, daugiausia Teisės ir socialinių mokslų fakulteto profesoriai Stefanas Ehrenkreutzas, Wiktoras Sukiennickis, Stanisławas Swianiewiczius, tačiau pats Wielhorskis su Stepono Batoro universitetu nebuvo susijęs bent iki 1939 metų. Todėl kiek klaidinantis yra užrašas „SBU profesorius“ ant Wielhorskio antkapio Varšuvos Povonzkų kapinėse, nes profesoriaus vardas jam buvo suteiktas tik emigracijoje Londone.

Dirbti institute Wielhorskis pradėjo kaip žemės ūkio inžinierius, šią kvalifikaciją įgijęs dar 1912 m. Krokuvos Jogailaičių universitete. Tiesa, darbas institute privertė jį susitvarkyti mokslo laipsnių reikalus: daktaro laipsnio suteikimo procedūra buvo atlikta jo Alma Mater Žemės ūkio fakultete 1934 metais. Wielhorskio disertacijos pagrindu tapo dvi jo knygos: 1928 m. išleista „Etnografinė Lietuva. Gamta, kaip ūkio pagrindas. Tautinių santykių raida“ (Litwa etnograficzna. Przyroda jako podstawa gospodarcza. Rozwój stosunków narodowościowych) ir 1933 m. išleista „Lietuvos ūkio politika“ (Polityka gospodarcza Litwy). Per pirmąjį 1939 m. pusmetį Vilniaus Stepono Batoro universiteto Žemės ūkio fakultete buvo atlikta habilitacijos procedūra, o jos pagrindas – straipsnio pradžioje minėta 1938 m. išleista monografija „Šiuolaikinė Lietuva“.

* * *

Per Antrąjį pasaulinį karą Wielhorskis pasitraukė į Didžiąją Britaniją, kur Londone mirė 1967 metais. Duk­ros Anna Wiktoria ir Olga Krystyna po karo atsidūrė Lenkijoje ir ten pasiliko. Wielhorskio žmona Celina bei sūnus iš pirmosios santuokos Januszas po karo apsigyveno Kanadoje.

Metų pradžioje Lietuvoje lankėsi Wielhorskio palikuonys – jie dalyvavo Vilniuje vasario 26–27 d. surengtoje mokslinėje konferencijoje „Sovietologijos pradžia: Rytų Europos mokslo tiriamasis institutas Vilniuje (1930–1939), idėjos – žmonės – palikimas (90-mečio įkūrimo proga)“. Tarp svečių buvo Anne-Marie Wielhorski Lyttle, Wielhorskio anūkė, kartu su vyru atskridusi iš Kanados. Anne-Marie – jauniausio Władysławo ir Celinos vaiko, gimusio 1918 m. Balčiuose, – Władysławo Alexanderio dukra. Władysławas Alexanderis prieš Antrąjį pasaulinį karą įstojo į Vilniaus Stepo

Knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje. Iš kairės: vertėja Irena Aleksaitė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotojai Asta Miltenytė ir Tomaszas Błaszczakas, istorikas Rimantas Miknius. 2020 m. vasario 22 d. Agnės Jankauskaitės nuotrauka

no Batoro universiteto Medicinos fakultetą. Kilus karui, buvo mobilizuotas, ankstyvą pokarį praleido Didžiojoje Britanijoje, 1952 m. persikėlė į Kanadą, iš pradžių gyveno Monrealyje, vėliau – Toronte, ten ir palaidotas. Už Atlanto Władysławas Alexanderis tęsė medicinos mokslus, specializavosi anesteziologijoje ir kardiologijoje. Buvo gydytojų komandos, kuri atliko pirmąją Kanadoje širdies transplantaciją, narys.

Wielhorskio anūkė Anne-Marie ne tik dalyvavo konferencijoje Vilniuje, aplankė artimas seneliui vietas, bet nuvyko ir į tėvo gimtuosius Balčius. Susitikimas su giminaičiais „Dienoraščio“ sudarytojams suteikė galimybę geriau susipažinti su Wielhorskių ir Lewoniewskių šeimų gyvenimo vingiais. Renkant medžiagą knygai, didžiausia problema buvo informacijos trūkumas, nemažai Wielhorskio gyvenimo įvykių buvo galima tik nuspėti iš užuominų šaltiniuose. Belieka džiaugtis, kad Anne-Marie daugumą šių spėjimų patvirtino, o Tomaszo Błaszczako parašytas knygos įvadinis biografinio pobūdžio straipsnis, kaip pripažino R. Miknys, atskleidė naujų Wielhorskio biografijos epizodų.

* * *

Karantinas ir visi susiję su juo apribojimai sustabdė planus plačiau pristatyti visuomenei Władysławo Wielhorskio „Dienoraštį“, tad pavasarį suplanuotus pristatymus Vilniuje ir Balčiuose teko nukelti. Kol kas belieka pakviesti skaitytojus susipažinti su įdomiu leidiniu, o aptarimus ir diskusijas, tikėtina, pratęsime rudenį.

*Dienoraštis: iš Nacionalinės bibliotekos archyvų / Władysław Wielhorski; sudarytojas ir mokslinis redaktorius Tomasz Błaszczak; iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2019. 322, [1] p.: iliustr., portr. – Asmenvardžių, vietovardžių r-klės: p. 310–322.