2021 08 31

Lietuvių kalbos mokytojas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dienoraštyje – psichologinis šių dienų mokytojo portretas ir apnuogintos Lietuvos švietimo sistemos ydos

Pixabay.com nuotrauka

Lietuvių kalbos mokytojas nuo naujų mokslo metų pradeda unikalų projektą – rašys kiekvienam skaitytojui internete prieinamą dienoraštį apie darbą mokykloje.

Anot idėjos autoriaus, išgarsėjusio privalomu neprivalomų knygų sąrašu, reguliariai publikuojamuose įrašuose ilgainiui ims skleistis psichologinis šių dienų mokytojo portretas ir bus apnuogintos Lietuvos švietimo sistemos ydos.

Dienoraštyje neminėsiu jokių konkrečių detalių, jį rašysiu anonimiškai, kad tekstas būtų labiau apibendrintas ir su juo galėtų susitapatinti kiekvienas švietimo sistemos dalyvis – mokinys, jo tėtis ar mama, mokytojas. Mano tikslas – ne pavaizduoti konkrečią mokyklą, bet kuo įtaigiau aprašyti ne per seniausiai mokykloje dirbti pradėjusio mokytojo pasaulį: jo vertybes, mokymo viziją, metodus, pastangas, iššūkius, kasdienybę. Su tuo, apie ką bus rašoma, susiduria, ko gero, visi pedagogai visose Lietuvos mokyklose, todėl dienoraščio pasakotojas galėtų būti bet kuris savo darbui atsidavęs švietimo sistemos specialistas“, – įsitikinęs trečius metus Vilniuje dirbantis mokytojas.

Dienoraštis bus reguliariai įkeliamas į naują lietuvių kalbos mokytojo „Patreon“ platformos puslapį ir sudarys tik dalį joje prieinamo turinio. Be dienoraščio, svetainėje taip pat bus galima rasti vertingų knygų ir filmų rekomendacijų, užkamšyti kultūrines spragas, skaitant ir analizuojant dabartinės 11–12 klasių literatūros programos ir kitų autorių kūrybą, klausytis tinklalaidės „Prie lentos“ epizodų, kuriuose mokytojas atsakinėti kvies švietimo ekspertus, kultūros atstovus, rašytojus, politikus, psichologus ir kitų sričių lyderius. 45 min. trukmės laidose pašnekovai kalbės apie šių ir praėjusių dienų mokyklą, dalinsis asmenine patirtimi bei žiniomis, kurios, kaip teigia vedėjas, bus įdomios kiekvienam žmogui, kada nors sėdėjusiam mokyklos suole. Visi, kurie skaitys dienoraštį, prisidės prie tinklalaidės kūrimo.  

Projekto autorius teigia, kad visu projektu siekia išjudinti Lietuvos švietimo sistemą iš stagnacijos ir atkreipti dėmesį į opiausias problemas: Mūsų šalyje švietimo situacija šiandien, švelniai pasakius, nepavydėtina: kiekvienais metais vis labiau trūksta mokytojų (Užimtumo tarnybos duomenimis, šiemet pedagogų trūksta ketvirtadaliu daugiau nei pernai!), dalis mokyklų kažkaip funkcionuoja, visai neturėdamos direktorių, visuomenės raštingumo lygis gėdingai žemas, jauni žmonės vis rečiau paima knygą į rankas, o mokytojų profesija vis dar apipinta begale realybės neatitinkančių stereotipų, kurie atbaido motyvuotus ir kūrybingus žmones nuo galimybės mokyti.

Mano pagrindinis veiklos tikslas – keisti susiklosčiusią situaciją ir įtikinti kuo daugiau žmonių, kad švietimas yra kiekvienos pažangios, darnios ir sėkmingos visuomenės pagrindas, jis turėtų būti mūsų pagrindinis prioritetas. Savo prenumeratoriams padedant, ir toliau darysiu viską, kad tokia, rodos, paprasta tiesa mūsų šalyje skambėtų kuo garsiau.“ 

Skaityti lietuvių kalbos mokytojo dienoraštį ir prisidėti prie švietėjiškų projektų galite lietuvių kalbos mokytojo „Patreon“ puslapyje. Skaitytojams siūlome keletą pirmojo mokytojo dienoraščio įrašo apie vasaros atostogas ištraukų.

Unsplash.com nuotrauka

Mokytojo dienoraštis

Mano atostogos baigėsi rugpjūčio 24 dieną. Pamenu, kadaise, kai dar nedirbau mokykloje, iš kelių pažįstamų vyresnio amžiaus pedagogių nuolat girdėdavau įvairių nusiskundimų apie privalomus susirinkimus ir popierizmą vasarą. Nežinau, gal kai kuriose mokyklose to iš tiesų pasitaiko (nė kiek nenustebčiau), tačiau mano atostogų nesutrukdė nė vienas skambutis iš administracijos ar kolegių. Atostogauti išėjau, galima sakyti, birželio 18 dieną, iš karto po abiturientų matematikos egzamino, kurį turėjau padėti vykdyti. Mokslo metų pabaigoje didžioji dalis mokytojų ne su pačiu didžiausiu malonumu atlieka šią prievolę – keletą valandų, negalėdami naudotis telefonu, skaityti knygos ar užsiimti kokia nors kita veikla, stebi prie užduočių prakaituojančius abiturientus, kol paskutinis iš jų su palengvėjimu padeda ant stalo juodos spalvos rašiklį. 

(…)

Atostogos prasidėjo birželio 18 d., o baigėsi rugpjūčio 24 d., vadinasi, iš viso turėjau daugiau nei du mėnesius (jei gerai suskaičiavau – 66 dienas) deramai pailsėti. Kurios dar profesijos atstovas gali leisti sau taip ilgai poilsiauti? Visgi neskubėkite internete ieškoti pedagogikos studijų programų – mokytojai tokių atostogų nusipelno ne šiaip sau. Kadangi, priešingai nei daugelis pedagogų, į mokyklą atėjusių iš karto po studijų, esu turėjęs įvairių darbų (nuo pa(r)davėjo iki žurnalisto), galiu patikinti, kad nė viename iš jų nesu dirbęs tiek daug. Nėra net ką lyginti.

Tie, kas praėjusios vasaros pabaigoje skaitė straipsnį „Kiek iš tiesų (už)dirba mokytojai?“, galbūt prisimena, kaip daugmaž mano dienotvarkė atrodė pirmaisiais darbo mokykloje metais. Pacituosiu pats save: „Pamokoms ruošdavausi iki 3–4 valandos nakties kiekvieną dieną. Keldavausi 7 valandą ryto. Vesdavau pamokas iki pietų. Grįždavęs pavalgydavau ir valandėlei užmigdavau prie televizoriaus. Atsikeldavau apie 17 valandą ir vėl ruošdavausi rytojaus dienai iki 3–4 valandos nakties. Kartais ir iki pusės 5 ryto. Be pertraukų. Savaitgaliais ir atostogų dienomis taisydavau mokinių rašinius ir kitus darbus.“ Be to, taip gyvenau turėdamas papildomą darbą (Lietuvoje, dirbant mokytoju, kitos išeities nėra) ir dar studijuodamas. Maniau, kad po pirmųjų savo metų mokykloje mirsiu. 

(…) 

Išvyka prie jūros vis dėlto tebuvo apšilimas prieš didžiąją vasaros kelionę (sakyčiau – beveik ekspediciją!) po Lietuvą. Nusprendėme, kad aplankyti ją niekada nebus geresnio laiko – juk dėl pandemijos keliauti po užsienį atrodė rizikinga. Keista, prireikė visą žmoniją įbauginusio viruso, kad prisiverstume aplankyti gimtąjį kraštą… Užtat dabar galiu drąsiai teigti, kad tai buvo pati įdomiausia, turiningiausia bei smagiausia kelionė mano gyvenime. Dar daugiau – prisipažįstu, kad Lietuvos iki šios vasaros, galima sakyti, visai nepažinojau (jei gerai pagalvotų, tą pasakytų dažnas tautietis). O pažinti paskatino būtent darbas mokykloje.

Pastaruosius dvejus metus rodydavau mokiniams skaidres ir postringaudavau apie Biliūno kapą, Šatrijos Raganos dvarą ar Vinco Mykolaičio-Putino gimtinę su garsiuoju „Altorių šešėly“ aprašytu Aušrakalniu, nors pats nebuvau gyvai matęs nė vienos iš šių vietų (nustebtumėte, kiek daug nežino mokytojai). Bet pedagogo darbas tuo ir ypatingas – jis ragina pasitempti. Keletą metų, prieš įsidarbindamas mokykloje, buvau visiškai apsileidęs ir absoliučiai nevertinau savo laiko – iššvaistydavau jį, dirbdamas bukinančius darbus ir vegetuodamas socialiniuose tinkluose. O dabar per vasarą apkeliauju visą šalį ir perskaitau daugiau nei dešimt knygų vien tam, kad būčiau pavyzdys mokiniams ir galėčiau iš jų reikalauti to paties. Sakau jums – darbas mokykloje keičia žmogų! 

Dienoraštį skaitykite lietuvių kalbos mokytojo „Patreon“ puslapyje.

Kitame įraše – apie pasiruošimą mokslo metams, Rugsėjo 1-ąją ir susitikimą su naujais mokiniais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien