Dievas ar beprotis?

Neabejoju, dauguma jūsų esate minėtą knygą skaitę, C. S. Lewiso kūrybą pažįstate puikiai, geriau už mane – ir galbūt nieko naujo nepasakysiu. Bet, nepaisydamas to, rizikuoju, vildamasis, kad šį tekstą skaitys ir tie, kurie nelabai susigaudo krikščionybėje ar dar nėra atradę britų apologeto. Taip pat tebus tai proga prisiminti šį autorių ir – kaip man – iš naujo atsiversti „Tiesiog krikščionybę“. Nes, mano giliu įsitikinimu, ši knyga – viena iš labiausiai tinkančių skaityti tebešvenčiant Jėzaus iš Nazareto gimtadienį.

Krikščionis anglikonas rašytojas Clive‘as Staplesas Lewisas (1898–1963) tapo savotišku vilties balsu baisiu metu. 1940 m., kai nacių lėktuvai mėtė bombas ant Jungtinės Karalystės miestų, Lewisas Karališkojo oro laivyno vyrams skaitė paskaitas, neaplenkdamas skaudžiai aktualių kančios ir blogio temų. Vėliau BBC radijo stotis rašytoją pakvietė skaityti pranešimų apie krikščionių tikėjimą. Jie eteryje skambėjo besitęsusio Antrojo pasaulinio karo metu, 1942–1944 m. O vėliau buvo sudėti į knygą „Tiesiog krikščionybė“.

Šiandien, ačiū Dievui, bent jau ant Lietuvos niekas bombų nemėto ir pasaulyje nevyksta tokio masto skerdynės kaip prieš 80 metų. Tačiau dabar turime kitų puikiai žinomų, iš Kinijos atslinkusių, bėdų, su kuriomis tenka tvarkytis, ką čia ir bepridursi. Lewisas rašė, kad ėjimas į bažnyčią, klausymasis Dievo Žodžio ir Jo išaiškinimo (pridurčiau – ir gerų knygų skaitymas) – tai tartum slaptų pranešimų, nurodymų klausymasis priešo okupuotoje teritorijoje. Iškart įsivaizduoju partizanus ar mūsų tėvų ir senelių kartą, kurie klausydavosi „Amerikos balso“. Tai štai, krikščionys tiki, kad piktasis visais laikais nesnaudžia, bando okupuoti mūsų protus – tokiais pavidalais kaip neviltis, pagieža, baimė, puikybė ir kas tik nori. Tad Lewiso balsas išlieka reikšmingas tiems, kurie su tais dalykais kovoja.

Knygos „Tiesiog krikščionybė“ tikslas – visiems suprantama, vaizdinga kalba supažindinti skaitytoją su esminėmis krikščionybės tiesomis ir pristatyti šios religijos „kaltininką“ Jėzų Kristų.

Literatūros, bandančios atlikti šią užduotį, galime rasti nemažai. Tačiau C. S. Lewisas išsiskiria tuo, kad labai taikliai nuspėja, kokių klausimų kils skaitytojui – ir užbėgdamas už akių tuos klausimus nagrinėja. Paimkime patį ryškiausią pavyzdį – Jėzų Kristų ir krikščionybės dogmatikos požiūriu skeptiškai nusiteikusį žmogų (toks, beje, prieš 15 metų buvau aš pats, tad galiu įsijausti į tokį vaidmenį). Skaitytojas sau sakys: „Ką jūs čia man dabar aiškinsit. Bandysit įtraukti į savo sektą, versit patikėti tuo, kad apie Jėzų parašyta tiesa… Man Jėzus yra puikus, išminties pilnas žmogus, bet tik žmogus – o jūs jį bandot sudievinti.“ Na, kažkaip panašiai.

Ir tikrai – maloniai stebina tai, kad net ir religijos nemėgstantys žmonės gerbia Jėzų kaip asmenybę. Galima apie jį išgirsti daug gražių epitetų: doras žmogus, didis mokytojas, savo laikmetį pranokęs, nesuprastas pranašas, liūdno likimo revoliucionierius, ir t. t. Kitus žmones žavi „Jėzaus idėja“ ir jos kultūrinis, meninis, dorovinis palikimas. Nerasi jokio kito asmens, kurio išsakytos idėjos tiktų tiek hipiams, tiek kostiumuotiems dabitoms; tiek radikalios kairės, tiek dešinės pusės ideologams. Tiek liberalams, tiek socialistams. „Visai putiovas bičas“, – konstatavo Budulis, kai jo automobilio magnetola sugedo ir tegalėjo transliuoti vien Marijos radiją.

Jėzus tebėra influenceris. Ir jau vien tai yra gerai. Nepaisant kai kurių agresyvią retoriką vartojančių ateistų (taip pat, deja, ir krikščionių), išskirtinė Jėzaus asmenybė yra tartum taikos tiltas, jungiantis religingus ir nereligingus žmones. Esu matęs daug memų, kurie piktai pašiepia ar net pasityčioja iš Bažnyčios ir dvasininkų, bet nė vieno – kurie būtų nukreipti prieš Jėzų. Tad galime sugyventi draugiškai, laikydamiesi „saugios“ nuostatos, maždaug tokios: „Jūs, krikščionys,  Jėzų garbinkit, dievinkit, o mums jis yra tiesiog geras, teisingas, išmintingas žmogus. Ir bandykim kiekvienas sau gyventi, pasiimdami sau pozityvių dalykų iš Jėzaus mokymo. Taika!“

Dabar – įdomioji dalis. Knygoje „Tiesiog krikščionybė“ C. S. Lewisas parodo, kad pačiam Jėzui tokio status quo nepakanka. Rašytojas tartum kreipiasi į minėtą taikų susirinkimą: „Gerbiamieji, ką jūs čia sakote, yra labai kilnu. Bet jūs praleidote vieną detalę – kad ir kur skaitytum, Jėzus atkakliai, kaip įmanydamas save vadina… Dievu. Iš esmės nė vienas jo mokymas ar palyginimas neapsieina be šio skelbimo. Už tai jis ir buvo nužudytas – ne dėl kažkokių politinių priežasčių.“

Savo knygoje Lewisas, vartodamas argumentus ir palyginimus, bando įrodyti, kad Naujasis Testamentas skaitytojui nepalieka vietos jokioms interpretacijoms, išskyrus vieną, rodos, mažiausiai įtikinamą: kad Jėzus Kristus tikrai buvo į pasaulį nužengęs Dievas. Kad tik tokį Jėzų pristato evangelistai, tik tokiu Jėzumi verta tikėti ir Jam pavesti visą savo gyvenimą. Ir kad Biblijoje užrašyti įvykiai veda prie dviejų kraštutinumų: Jėzus buvo arba Dievas, arba beprotis. Štai ką sako pats autorius:

„[…] tikras šokas. Tarp tų žydų staiga atsiranda vyras, kalbantis taip, tarsi Jis būtų Dievas. Jis pareiškia atleidžiąs nuodėmes. Jis sakosi visada egzistavęs ir ateisiąs teisti pasaulį laikų pabaigoje. Išsiaiškinkime tai. Tarp panteistų, tokių kaip indai, kiekvienas galėtų sakyti esąs Dievo dalis ar sudarantis vienovę su Dievu. Ir tai nebūtų nieko labai keisto. Tačiau tas vyras, kadangi Jis buvo žydas, negalėjo turėti omeny tokio Dievo. Dievas jų kalba reiškė anapus pasaulio esančią Būtybę, kuri pati sukūrė pasaulį ir yra be galo skirtinga nuo visko. Tai suvokęs pamatai, jog tai, ką tas žmogus sakė, buvo labiausiai pribloškiantis dalykas, kada nors ištartas žmogaus lūpų.“

Ir kita dėmesio verta knygos ištrauka:

„Aš stengiuosi užkirsti kelią tikrai kvailystei, kurią žmonės dažnai sako apie Jį: „Esu pasirengęs priimti Jėzų kaip didį dvasios mokytoją, bet nesutinku, kad Jis buvo Dievas.“ Taip sakyti negalima. Žmogus, kuris būtų tikrai žmogus ir kalbėtų tokius dalykus, kuriuos kalbėjo Jėzus, negalėtų būti didis dvasios mokytojas. Jis būtų arba beprotis – tokio pat lygio kaip ir tas, kuris tvirtina esąs virtas kiaušinis, – arba velnias iš pragaro. Turi rinktis. Arba šis žmogus buvo ir yra Dievo Sūnus, arba Jis yra tiesiog išprotėjęs, jei ne dar blogiau. Gali nesiklausyti Jo, kaip neklausai kvailio, gali spaudyti į Jį ir užmušti kaip demoną arba gali pulti Jam po kojomis ir vadinti Jį Viešpačiu ir Dievu. Tačiau nešnekėkim nesąmonių, kad Jis buvo didis mirtingas mokytojas. Jis nepaliko mums tokios galimybės. Nė neketino palikti.“

Tai štai, kabliuką užmečiau. Lewisas „Tiesiog krikščionybėje“ Jums, mielieji skaitytojai, ir bandys įrodyti, kodėl tai, ką skelbia ši religija, yra tiesa, bei argumentuotai, logiškai dėstys, kaip tai įmanoma, kad amatininkas Jėzus gali būti ir Dievas, ir žmogus. Pagarba knygos vertėjams Zigmantui Ardickui ir Kęstučiui Pulokui už tai, kad britų rašytojo argumentai suprantami, juos skaityti labai lengva.

Smagu ir tai, kad Lewisą noriai skaito įvairių konfesijų krikščionys. Toks buvo vienas iš knygos „Tiesiog krikščionybė“ tikslų – autorius pristato pamatines, esmines tiesas, kurių laikosi tiek katalikai, tiek ir evangelikai ar ortodoksai. Tą teologinį, istorinį pagrindą Lewisas ir vadina „tiesiog“ krikščionybe. Beje, pirminį antrojo skyriaus knygos „Ką tiki krikščionys“ tekstą rašytojas nusiuntė keturių skirtingų konfesijų dvasininkams – anglikonui, metodistui, presbiterionui ir Romos katalikui. Nepaisant kelių smulkių detalių, turinys visiems tiko (na, o apie tai, kodėl anglikonas Lewisas patinka katalikams, šiek tiek rašiau čia).

Pabaigoje – keli žodžiai broliams ir sesėms krikščionims. Man atrodo, kad Lewiso tekstai – ypač „Tiesiog krikščionybė“ – yra puikus pavyzdys, kaip evangelizuoti, atkreipti dėmesį į Kristų viešojoje erdvėje. Tą parodo vien knygos struktūra, sugalvota pagal „standartines“ apologetikos taisykles – iš pradžių paliečiami „bendri“ klausimai apie pasaulio prasmę, teisingumo troškimą, Dievo egzistavimą. Vėliau pereinama prie „šokiruojančios“ Kristaus žinios. Kitame skyriuje jau kalbama apie „praktinius dalykus“ – krikščionišką moralę, dorybes, seksą, santuoką ir pan. Na, o paskutinėje knygos dalyje gvildenama Trejybės tema.

Manyčiau, panašios struktūros turėtume laikytis ir mes, šių dienų krikščionys, diskutuodami su kitą pasaulėžiūrą turinčiais žmonėmis. Pastebiu, kad kartais kalbame ir rašome taip, tarsi oponentai su mumis iš anksto sutinka dėl Dievo sąvokos ir Kristaus dieviškumo – ir tiesiog bandome apeliuoti į tų žmonių sąžinę, pateikdami Biblijos eilučių, kad šie susigėstų: „Kaip tu gali taip daryti / galvoti, juk, žiūrėk, Dievas / Jėzus liepia daryti tą ir nedaryti ano…“ Elgiamės taip, lyg pasaulis mums, krikščionims, būtų skolingas, o visi tie, kurie ne krikščionys, – tartum nedėkingi vaikai.

Tačiau pamirštame, kad Jėzus oponentui gali būti visiškai nesvarbus (ar būti tik išmintingas, geras, nesuprastas žmogus, kaip rašiau pradžioje). Maža to: oponento Dievas gali labai skirtis nuo krikščioniškos Dievo sampratos. Paliktas vienas žodis „Dievas“ kiekvienam žmogui gali sietis su skirtingomis prasmėmis. Net jei visi 141 Seimo nariai priesaikos pabaigoje ištartų „Tepadeda man Dievas“, tai dar anaiptol nereikštų, kad išsirinkome krikščionių valdžią.

Gyvename pokrikščioniškoje visuomenėje, todėl mums teks vis dažniau pristatyti, paaiškinti, atrodo, tokius elementarius ir banalius tikėjimo dalykus. Ir nesitikėkime, kad žmogus pakeis gyvenimo būdą ar ideologiją vos perskaitęs keletą mūsų komentarų feisbuke – kad ir labai protingų. Visų pirma turime žmones sudominti Dievu, paskui pristatyti Jėzaus žinią. Iš savo patirties sakau – kai jau „užsikabini“ už Kristaus, apsisprendi Juo sekti ir priimi Jį kaip Dievą – štai tada ir pradedi giliau susimąstyti apie savo elgseną, santykį su savimi ir kitais, lytiškumą ir kitus dalykus. Viskas prasideda nuo Kristaus.

Taip, toks evangelizacijos kelias gali būti ilgas ir nelengvas. Ypač socialiniuose tinkluose, kai norisi čia ir dabar sutriuškinti oponentą. Bet tikiu, kad įmanoma. Galų gale kiekvienam krikščioniui į naudą „perversti“ savo tikėjimo turinį. Kodėl esu krikščionis? Ar todėl, kad taip nusprendė tėvai, laikausi tradicijų, saugau lietuvybę, bandau atremti islamizmo, liberalizmo ar populizmo grėsmes? Ar vis dėlto pirmiausia todėl, kad tai, ką manoji Bažnyčia skelbia apie Jėzų Kristų, yra tiesa?

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba