Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dievas ėdžiose

Betliejaus scena. Piešinys ant sienos Sicilijos mieste Agrigente. Zde / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Joseph Ratzinger, Benediktas XVI, Jėzus iš Nazareto: Pasakojimai apie vaikystę, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2012.

Iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas.

Kviečiame skaityti aktualumo neprarandančios knygos ištrauką apie kuklų, varganą, bet kartu – įspūdingą Dievo tapimo žmogumi įvykį, kurį šiandien švenčiame.

***

„Jiems tenai [Betliejuje] esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 6 ir t.).

Pradėkime savo aiškinimą nuo paskutinių šio sakinio žodžių: jiems nebuvo vietos užeigoje. Apmąstant tuos žodžius tikėjimo dvasia, juose įžvelgta vidinė paralelė su giliaminčiais Jono evangelijos prologo žodžiais: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11 ir t.). Pasaulio Gelbėtojui, kuriame visa sukurta (plg. Kol 1, 16),nėra vietos. „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Mt 8, 20). Tas, kuris buvo nukryžiuotas už miesto vartų (plg. Žyd 13, 12), už miesto vartų atėjo ir į pasaulį. .

Tai gali priversti mus susimąstyti, atkreipti dėmesį į Jėzuje Kristuje, Jo žinioje glūdinčią vertybių apgrąžą. Nuo pat gimimo Jis nepriklauso to, kas, pasaulio akimis, svarbu ir galinga, sričiai. Bet kaip tik šis Nesvarbusis bei Silpnasis pasirodo kaip tikras Galingasis, kaip tas, nuo kurio galiausiai viskas priklauso. Tad norint tapti krikščioniu, atsidurti savo būties  tiesos šviesoje ir per tai teisingame kelyje, būtina palikti tai, apie ką visi mąsto ir ko trokšta, atsisakyti vyraujančių matų.

Popiežius emeritas Benediktas XVI. EPA nuotrauka

Marija savo naujagimį paguldė į ėdžias (plg. Lk 2, 7). Iš to pagrįstai padaryta išvada, kad Jėzus gimė tvarte, nesvetingoje – būtų galima sakyti, negarbingoje – erdvėje, vis dėlto teikusioje šventajam vyksmui reikiamo diskretiškumo. Betliejaus apylinkėse kaip tvartai nuo seno naudotos grotos olose (plg. Stuhlmacher,  p. 51).

Jau Justinas Kankinys († 165) ir Origenas († apie 254) perteikia tradiciją, kad Jėzus gimė vienoje grotoje, nurodytoje Palestinos krikščionių. Tai, kad grota, romėnams II a. iš Šventosios Žemės išvarius žydus, buvo paversta Tamuzo-Adonio kulto vieta, tikriausiai šitaip siekiant pašalinti krikščioniškąjį atminimo kultą, patvirtina šios kulto vietos senumą, taip pat rodo, kokia svarbia ją laikė romėnai. Vietinės tradicijos dažnai patikimesnės negu rašytiniai liudijimai. Tad Betliejaus vietinei tradicijai, iš kurios radosi ir Gimimo bažnyčia, pripažintinas aukštas įtikimumo laipsnis.

Marija suvystė kūdikį vystyklais. Be jokio sentimentalumo galime įsivaizduoti, su kokia meile Marija ėjo pasitikti savo valandos, rengėsi savo kūdikio gimimui. Ikonų tradicija, remdamasi Bažnyčios tėvų teologija, ėdžias bei vystyklus paaiškino ir teologiškai. Standžiai vystyklais suvystytas kūdikis tartum iš anksto nurodo į savo mirties valandą: Jis yra nuo pradžių Paaukotasis, kaip dar pamatysime išsamiau apmąstydami žodžius apie pirmagimį. Tad ėdžios imtos vaizduoti kaip savotiškas altorius.

Augustinas ėdžių reikšmę aiškino mintimi, atrodančia kone nepriderama. Tačiau, atidžiau pažvelgus, joje aptinkama gili tiesa. Ėdžios – ta vieta, kur galvijai randa maisto. Bet dabar ėdžiose guli tas, kuris pats save vadino tikrąja, iš dangaus nužengusia duona – tikruoju maistu, būtinu -žmogui norint būti žmogumi. Tas maistas žmogui dovanoja tikrąjį, amžinąjį gyvenimą. Taip ėdžios tampa nuoroda į Dievo stalą, prie kurio žmonės kviečiami gauti Dievo duonos. Jėzaus gimimo varganumas išryškina didybę, kurioje slėpiningai išgelbėjami žmonės.

Bernardino Luini, „Kristaus gimimas“ (fragmentas), 1525 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Ėdžios – kaip sakyta – kreipia į galvijus, tai jų maisto vieta. Evangelijoje čia apie galvijus neužsimenama. Tačiau pamaldi meditacija, vienu žvilgsniu aprėpdama Senąjį ir Naująjį Testamentą, labai anksti užpildė spragą  nuoroda į Iz 1, 3: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta.“

Peteris Stuhlmacheris atkreipė dėmesį, jog tikriausiai būta ir graikiškosios Hab 3, 2 versijos poveikio: „Tarp dviejų būtybių būsi atpažintas… Atėjus laikui, pasirodysi“ (Stuhlmacher, p. 52). Abi būtybės aiškiai yra du cherubai, pasak Iš 25, 18–20, ant Sandoros skrynios viršaus rodantys ir slepiantys slėpiningą Dievo artumą. Tada ėdžios kažkaip virsta Sandoros skrynia, kurioje Dievas slėpiningai būna tarp žmonių ir priešais kurią „jaučiui ir asilui“, žymintiems žmoniją iš žydų ir pagonių, atėjo Dievo pažinimo valanda.

Keistoje Iz 1, 3, Hab 3, 2, Iš 25, 18–20 ir ėdžių sampynoje abu galvijai dabar iškyla kaip simbolizuojantys nesupratingą žmoniją, kuriai tvarte priešais kūdikį, kuklų Dievo pasirodymą, atsiveria akys ir kuri per šį varganą  gimimą išgyvena apsireiškimą, dabar visus išmokantį regėti. Krikščioniškoji ikonografija gana anksti perėmė šį motyvą. Dažname ėdžių vaizdavime netruks jaučio ir asilo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Po šio nedidelio nukrypimo grįžkime prie evangelijos teksto. Marija „pagimdė savo pirmgimį sūnų“ (Lk 2, 7). Ką tai reiškia? Pirmgimis nebūtinai yra pirmasis toliau nusidriekiančioje sekoje. Žodžiu „pirmgimis“ nurodomas ne skaičius, bet teologinė kokybė, išreiškiama lzraelio seniausiuose įstatymų rinkiniuose. Tarp su Pascha susijusių priesakų yra sakinys: „Viešpats Mozei kalbėjo: Pašvęsk man visus pirmgimius! Kas tik tarp izraeliečių pirmasis atveria motinos gimdą, motinos ar gyvulio vaikas, tas yra mano“ (Iš 13, 1 ir t.). „Kiekvieną pirmgimį asiliuką išpirksi“ (Iš 13, 13). Tad žodžiu „pirmgimis“ iš anksto kreipiama į tolesnį pasakojimą apie Jėzaus paaukojimą šventykloje. Bet kuriuo atveju šiuo žodžiu pažymima Jėzaus ypatinga priklausomybė Dievui.

Pauliaus teologijoje mintis apie Jėzų kaip pirmgimį toliau plėtojama dviem pakopomis. Laiške romiečiams Paulius Jezų vadina „pirmgimiu iš daugelio brolių“ (Rom 8, 29): kaip Prisikėlusysis Jis naujaip gimsta kaip „pirmgimis“ ir dabar sykiu yra brolių būrio pradžia. Naujai gimdamas prisikėlimu Jėzus yra nebe vien pirmasis kilnumu, bet pradeda naują žmoniją. Pralaužus geležinius mirties vartus, pro juos dabar kartu su Juo gali praeiti daugelis – tie, kurie kartu su Juo yra per krikštą mirę ir prisikėlę.

Albinas Egger-Lienzas, „Madona“ (fragmentas), 1920–1922 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Laiške kolosiečiams ši mintis dar labiau išplečiama: Kristus vadinamas „visos kūrinijos pirmgimiu“ (Kol 1, 15) ir „mirusiųjų pirmgimiu“ (1, 18). „Jame sukurta visa“ (1, 16). Jis „visame kame turi pirmenybę“ (plg. 1, 18). Pirmgimystės sąvoka igyja kosminį matmenį. Kristus, žmogumi tapęs Sūnus, yra, taip sakant, pirmutinė Dievo idėja ir pirmesnis už visą kūriniją, kuri sukurta Jame ir Juo remiantis. Tad Jis yra ir naujosios kūrinijos, prasidėjusios su prisikėlimu, pradžia bei tikslas.

Luko evangelijoje apie visa tai nekalbama, bet vėlesni jo evangelijos skaitytojai – mes – varganose ėdžiose Betliejaus oloje jau regi šį kosminį spindesį: čia tarp mūsų įžengė tikrasis visatos Pirmgimis.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.