2021 02 01

Holger Lahayne

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Dievas ir mokslo spragos

Holgeris Lahayne. Bernardinai.lt nuotrauka

Richardas Dawkinsas, kaip gerai žinoma, neįsivaizduoja jokios racionalios priežasties, kodėl reikėtų tikėti Dievu ar apskritai jungtis prie kurios nors religijos. Naujųjų ateistų flagmanas reguliariai kaltina krikščionis neprotingumu, o knygoje „Dievo iliuzija“ jis ypač paniekina krikščionis mokslininkus, tikinčius „baltųjų dėmių“ Dievu: „Suradus kokią nors spragą būtinai teigiama, kad ją paaiškinti galima tik Dievo buvimu“. Tokiu būdu, pasak Dawkinso, krikščionys tarp mokslininkų nežinojimą pavertė dorybe.

Dawkinso kritika visų pirma nukreipta prieš „Protingo sukūrimo“ šalininkus (PK; angl. „Intelligent Design“, kartais verčiama „Protingas sumanymas“ kaip Dievo iliuzijoje). M. Behe‘ė, W. A. Dembskis, S. C. Meyeris ir kiti gamtoje įžvelgia „nesupaprastinamas sudėtingas sistemas“, kurios nurodo į planuotoją, sumanytoją ar projektuotoją, dažniausiai vadinamą Dievu. Kritikų teigimu, tai reiškia, kad tikėjimas Dievu yra pagrįstas spragomis ar baltomis dėmėmis, kurios ilgainiui išnyksta – o kartu su jomis ir Dievo poreikis. Straipsnyje „Pasakos vietoj mokslo“ rašoma: „Mokslas padeda sužinoti vis daugiau, o nepaaiškinamų reiškinių lieka vis mažiau. Ar  turėtume manyti, jog Dievas staiga išnyra protingojo Kūrėjo forma, kad sukurtų bakterijų žiuželius [vienas iš PK pavyzdžių] ar kokį nors kitą organą? Kas bus, kai mokslas paaiškins, kaip išsivystė žiuželiai?“ („Iliustruotas mokslas“, 2008/2)

„Beviltiška tradicija“

F. S. Collinsas, krikščionis mokslininkas, PK aptarimo kontekste knygoje Dievo kalba taip pat mini „spragų Dievo teoriją“ ir pastebi: „Jos gynėjai, susidūrę su tam tikrais, jų nuomone, mokslu nepaaiškinamais reiškiniais, griebiasi prielaidos, kad juos lėmė antgamtinių jėgų įsikišimas.“ Collinsas, vienas iš žmogaus genomo šifravimo projekto lyderių, toliau rašo: „Tokias teorijas dažniausiai ištinka liūdnas likimas. Savo tikėjimą jomis pagrindžiančių žmonių nusivylimui, tokias pažinimo spragas anksčiau ar vėliau užpildo tobulėjantis mokslas. Taigi kyla rimtas pavojus, kad „spragų Dievu“ paremta religija galų gale ims žlugdyti patį tikėjimą. Tokios klaidos šių dienų žmonėms nederėtų kartoti. Šią beviltišką tradiciją tęsiančiai PK teorijai taip pat gresia galutinis žlugimas.“

JAV genetikas Francis Collinsas. EPA nuotrauka

Anglikonų teologas ir biologas A. McGrathas knygoje Mokslas ir religija – Naujasis įvadas rašo, kad „tvirtas „spragų Dievo“ idėjos atmetimas“ buvo visų pirma britų mokslininko bei krikščionio Charleso A. Coulsono (1910–1974) nuopelnas: „Coulsonui kėlė nerimą kai kurių religinių autorių polinkis teigti, jog tai, ko dabar neįmanoma paaiškinti, priskirtina Dievo veikimui ar įtakai. Coulsono akimis, tokia strategija pažeidžiama ir nepateisinama. Ji pažeidžiama dėl mokslo pažangos. Ko neįmanoma paaiškinti šiandien, gali būti paaiškinta rytoj. ‘Susidūrus su tuo, kas mokslui nežinoma, teisinga politika būtų ne džiaugtis, kad atradome Dievą, bet stengtis tapti geresniais mokslininkais.’ <…> Coulsonas primygtinai tikino, kad Dievas aptiktinas per pasaulio tvarką ir grožį, o ne besislapstantis jo pakampėse. Kokia prasmė tikėti į Dievą, kuris, pašalintas iš visko ir visur, „įsmunka pro spragas“?“

Coulsonas 1958 m. veikale Science and the Idea of God taip pat mano: „Arba Dievas yra visoje gamtoje be jokių spragų, arba jo nėra apskritai.“ McGrathas cituoja savo tautiečio žodžius iš kelis mėnesius prieš mirtį pasakyto pamokslo apie „spragų Dievo“ idėjos pasekmes: „Pats Dievas sumenkinamas, nes nužeminimas iki ‘pelytės, siuvančios pirmyn atgal pro skyles apdailos plokštėje ir pranykstančios iš akių mums atidžiau pažiūrėjus’.“

Sąvoką „spragų Dievas“ (angl. „God of the gaps“) greičiausiai sugalvojo škotas H. Drummondas (1851–1897). Didelio atgarsio sulaukė ir dar vieno teologo, vokiečio Dietricho Bonhoefferio (1906–1945) pastabos tekstų rinkinyje Pasipriešinimas ir nuolankumas. Šis liuteronų kunigas taip pat atmeta „spragų Dievą“ (vok. „Lückenbüßer-Gott“): „Ir vėl įsitikinau, jog negalima leisti, kad Dievu būtų užkišamos visos netobulo mūsų pažinimo spragos; ir kai vėliau, – kas objektyviai neišvengiama, – pažinimo ribos vis plečiasi, kartu su jomis pastūmėjamas ir Dievas, tad jis be perstojo traukiasi. Dievą turime rasti tame, ką suvokiame, o ne tame, ko nesuvokiame; Dievas nori, kad jį suvoktume ne neišspręstuose, o išspręstuose klausimuose. Tai tinka taip pat apibūdinti santykiui tarp Dievo ir mokslinio pažinimo. Tuo taip pat galime vadovautis, svarstydami bendriausius klausimus, susijusius su mirtimi, kančia ir kalte <…>. Dievu negalima užkamšyti visų skylių; Dievą turime pažinti ne tik ties savo galimybių ribomis, o pačiame gyvenimo sūkuryje; Dievas nori, kad jį pažintume gyvendami, o ne tik mirdami, būdami sveiki ir kupini jėgų, o ne tik kai kenčiame, kai veikiame, o ne tik  kai nusidedame. Jis yra gyvenimo centras, o ne ‘atėjęs tam’, kad mums atsakytų į neišspręstus klausimus.“

Dietrichas Bonhoefferis su liuteronų konfirmantais, 1932 m. Wikipedia.org nuotrauka

Be abejo, teisinga, kad turime pažinti Dievą „pačiame gyvenimo sūkuryje“ (Bonhoefferis) ar „visoje gamtoje“ (Coulsonas). Britų fizikas J. Polkinghorne‘as (g. 1930) irgi pabrėžia: „Jei Dievas yra Kūrėjas, jis kažkaip susijęs su visu šou, o ne vien su sunkiais ar neaiškiais to, kas vyksta, trupiniais“ (Kvarkai, chaosas ir krikščionybė). Visiems minėtiems mąstytojams teisėtai rūpi išvengti realybės skirstymo į Dievo veikimo ir Jo neveikimo sritis. Jie nori pasakyti, kad Dievas veikia ne vien tik spragose, bet nuolat, išlaikydamas ir valdydamas pasaulį.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad tikėjimas iš esmės grindžiamas mūsų žiniomis apie tai, koks Dievas yra ir ką Jis bendrai daro. Tai reiškia, kad tokių Jo ypatingų veiksmų, kaip stebuklai bei moksliškai nepaaiškinami dalykai, negalima klaidingai sureikšminti. Išganymo istorijoje ypatingi Dievo veiksmai kartais pasirodydavo labai svarbūs (pavyzdžiui, Izraelio tautos išvedimas iš Egipto ar Jėzaus gimimas ir prisikėlimas, žr. ir apačioje), tačiau toks tiesioginis Dievo kišimasis į gamtos procesus nėra kasdieniškas.

Nepaisant to, kad laikomasi tokio bendro sutarimo, vis tik išlieka klausimas dėl „spragų Dievo“ idėjos – ar ji iš tikrųjų atmestina? Ar krikščionims iš viso negalima naudoti apologetinių argumentų, paremtų mokslu nepaaiškinamais faktais ir kuriuos varžovai vadina „spragų Dievo“ argumentais?

„Tarsi Dievo nebūtų“

Vyskupas Wolfgangas Huberis, 2003–2009 m. buvęs Vokietijos evangelikų Bažnyčių federacijos EKD tarybos pirmininkas, savo kalboje Dietricho Bonhoefferio 100-ojo gimtadienio proga 2006 m. Berlyno Humboldto universitete teigė: „Viena visos Bonhoefferio teologijos stipriųjų pusių yra ta, kad jis nebijojo modernybės <…> Esamų mokslo žinių spragas naudoti siekiant jose suteikti vaidmenį Dievui, suvokiamam kaip tų spragų užpildui, <…> intelektualiai vertinant, yra nesąžininga.“ Pritardamas Bonhoefferiui, Huberis atmeta spragų Dievo idėją – Dievą, „kurio prisireikia tik tada, kai žmogaus suvokimo galimybės pasiekia ribą“.

Iš tiesų egzistuoja daugybė dalykų, kuriems neturime jokių natūralių paaiškinimų, tačiau kurių ir nebūtina grįsti Dievo įsikišimu (tik pagalvokime apie naujus virusus bei jų plitimą). Bet Huberis pasako dar daugiau: „Tai, ką kiti teologai laiko grėsme, Dietrichas Bonhoefferis vadina laimėjimu – būtent tokį pasaulio aiškinimą, tarsi Dievo nebūtų. Ši mintis Dievą išlaisvina nuo žmogiško polinkio Jį daryti spragų Dievu, savotišku užpildu, kurio griebiamasi nesuradus atsakymo į kokį nors žmogiškojo proto klausimą.“

Vokietijos evangelikų liuteronų vyskupas dr. Wolfgangas Huberis. DeFontenelle / Wikipedia.org nuotrauka

Huberis tikriausiai remiasi Bonhoefferio 1944 07 16 laiško lotyniškąja citata „etsi Deus non daretur“ (tarsi Dievo nebūtų). Bet neverta laužyti galvos, ką vokiečių teologas galėjęs turėti omeny, kadangi Pasipriešinimas ir nuolankumas yra po Bonhoefferio mirties sudarytas jo įvairių tekstų bei laiškų rinkinys, todėl gana fragmentiškas bei neatskleidžiantis vientiso teologinio požiūrio. Laiško kontekstas rodo didesnį Bonhoefferio kaip liuterono dėmesį Dievo pažinimui (Dievas pažįstamas Jo kančioje ir nusižeminime), bet Huberio interpretacija nukreipia mintį į bendrą pasaulio pažinimą – pasaulį visada turėtume aiškinti taip, tarsi Dievo nebūtų. Vyskupo argumente slypi netinkama prielaida, kad į natūralius procesus Dievas niekada nesikiša, pavyzdžiui, niekada nedaro stebuklų.

Kaip daugelis teologų, siekiančių laikytis modernybės, bet ir neatsilikti nuo laiko, Huberis neatmeta Dievo egzistencijos, tačiau, stropiai neigdamas „spragų Dievo“ argumentą, atrodo, yra pasirengęs iš principo atmesti Dievo bet kokį antgamtinį veikimą arba kišimąsi į šį pasaulį. Prisiminkime, kad prieš 80 metų žymusis teologas R. Bultmannas jau buvo nustatęs itin kategorišką kryptį: „Negalima naudotis elektros šviesa ir radijo aparatais, ligos atveju ieškotis modernios medicininės ir klinikinės pagalbos ir tuo pat metu tikėti Naujojo Testamento dvasių ir stebuklų pasauliu.“ (Neues Testament und Mythologie)

Huberis kartais tikrai žengia Bultmanno pėdomis ir, pavyzdžiui, neigia Jėzaus gimimą iš mergelės; Kalėdų stebuklas esąs tik faktas, kad Dievas tapo žmogumi, o daugiau pasakyti nieko negalima. Dar aiškiau pasisakė jo įpėdinė EKD tarybos pirmininko pareigose, tuometinė Hanoverio vyskupė M. Käßmann, taip pat atmesdama šį tradicinį mokymą. Nors Bultmannas buvo vienas iš Bonhoefferio mokytojų Marburge ir, žinoma, darė įtaką, tačiau savo radikalaus Biblijos demitologizavimo bei stebuklų neigimo Bonhoefferiui neįdiegė. Ir nemanau, kad jis būtų visiškai sutikęs su jo tekstų šiuolaikine interpretacija.

Vokiečių filosofas Danielis von Wachteris nagrinėja Huberio 2006 m. išsakytas mintis ir apibendrintai nustato: „Interpretuojant įvykį, kuriam neturime natūralaus paaiškinimo, neteisinga manyti, kad Dievas įsikiša, kai pagrįstai tikėtina, jog natūralus paaiškinimas iš tikrųjų yra ir išaiškės. Be to, racionalu atmesti Dievo kišimąsi, jei manoma, kad yra rimtų įrodymų, neigiančių Dievo egzistavimą – nes jei nėra Dievo, nėra ir dieviško kišimosi. Bet nėra racionalu manyti, kad egzistuoja Dievas <…> ir tuo pačiu iš esmės atmesti dievišką kišimąsi manant, kad kiekvienas įvykis turi natūralų paaiškinimą ir yra priežastinio proceso rezultatas. Iš principo racionaliai atmesti dieviškąsias intervencijas galima tik tuo atveju, jei manoma, kad yra rimtų įrodymų prieš Dievo egzistavimą ir šis įsitikinimas yra gerai pagrįstas. Visais kitais atvejais Dievo įsikišimas turi būti laikomas galimu paaiškinimu. Reikia pasverti įvairių galimų paaiškinimų tikimybę ir priimti geriausią paaiškinimą.“ (Die kausale Strukur der Welt)

Šis krikščionių mąstytojas, šiuo metu dirbantis Lichtenšteine, taip pat rašo: „Daugeliui įvykių turime natūralių paaiškinimų arba turime pagrindo manyti, kad yra natūralus paaiškinimas. Bet yra galimų atvejų, kai paaiškinimas yra „geresnis“ įsikišus Dievui, t. y. labiau tikėtinas, nei manant, kad įvykį galima natūraliai paaiškinti. Analizuoti, kaip teisingai atlikti įvairių galimų paaiškinimų tikimybės pasvėrimą, yra intensyvus filosofinis darbas <…> Bet mano mintis yra ta, kad negalima racionaliai atmesti galimybės, jog kai kuriuos įvykius galima paaiškinti Dievo įsikišimu.“ Todėl Wachteris mano, kad griežtas „spragų Dievo“ argumentų atmetimas nėra teisingas, „galbūt net [cituojant Huberį] ‘intelektualiai nesąžiningas’. Kategoriškai atmesti bet kokį Dievo įsikišimą yra lygiai taip pat neteisinga, kaip manyti, kad Dievas kišasi į bet kokį įvykį, kuriam neturime natūralaus paaiškinimo.“

Vokiečių filosofas Danielis von Wachteris. Jutubo kadras

Spraga nelygu spragai

Danielis Defoe savo 1719 m. romane Robinzonas Kruzas pateikia gerą įvykio, kuris atrodo nepaaiškinamas, pavyzdį ir kurį pagrindinis veikėjas Robinzonas klaidingai laiko stebuklu: tolimoje saloje staiga išdygsta miežių. Tik vėliau istorijos herojus supranta, kad grūdus pats pasėjo. Tačiau tikrovėje tokie galvosūkiai ne visada išsprendžiami. Juk be problemų būtų galima taikyti „spragų Dievo“ priekaištą ir Jėzaus prisikėlimo klausimui. Ar galima liudijimus apie Prisikėlusįjį aiškinti natūraliai, be stebuklingo Dievo veikimo? Krikščionys mano, kad nėra jokio įtikinamo mokslinio ir istorinio paaiškinimo, išskyrus stebuklingą prisikėlimą, t. y. kad tiesiogiai įsikišo Dievas. Ar, taip manant, Dievas elgiasi kaip spragą užpildantis veikėjas? O gal verčiau galvoti šitaip: „Šiandien dar nesuprantame, kaip įmanomas prisikėlimas iš mirusiųjų, tačiau ir neturime priežasties netikėti, kad vieną dieną to neišsiaiškinsime“?

Stebuklingas prisikėlimas nėra neracionali, mąstymo tinginių padaryta išvada, bet, krikščionių įsitikinimu, dėl tam tikrų priežasčių tiesiog vienintelis ir geriausias šio fenomeno paaiškinimas. Žinoma, Dawkinsas ir kiti ateistai tam visiškai nepritartų, bet iš dalies ir būtent dėl to, kad dėl daugelio priežasčių apskritai netiki Dievo egzistavimu.

Apie spragas būtina kalbėti kiekvienu atveju konkrečiai. Nepakanka pasakyti, kad, pavyzdžiui, kiekviena mokslinė teorija yra neužbaigta, su trūkumais ir visada kels daug neatsakomų klausimų. Būtina žiūrėti, ir kokie tie klausimai, kokia yra konkreti spraga. Tai labai aktualu, pavyzdžiui, kalbant apie evoliucijos teoriją ir jau minėtą PK. Vokiečių biologas ir teologas R. Junkeris rašo: „Diskutuojamas klausimas, ar evoliucinių paaiškinimų trūkumai yra tik jau iš principo išaiškintų pagrindinių mechanizmų likusios spragos, ar vis dėlto dar nėra išaiškintas pagrindinis mechanizmas evoliucijos teorijoje – tuomet šie trūkumai nėra vien tik spragos. Jei teigiama, kad bendroji gyvų būtybių evoliucija yra faktas, ir jei moksliškai visiškai paaiškinamų evoliucijos mechanizmų egzistavimas paskelbiamas standartu, kuriuo neabejojama, tai visi atviri klausimai turi būti traktuojami kaip laikinos spragos.“ (Spuren Gottes in der Schöpfung?)

Ir Junkeris yra visiškai teisus. Vien jau pati spragos sąvoka implikuoja mintį, jog pažinimo trūkumas vieną dieną bus įveiktas ir spraga dings. Neretai taip ir atsitinka, tačiau ne visada. Juk esama visokiausių dalykų, kurių gamta nepajėgi įgyvendinti, todėl į jos procesus būtina žiūrėti itin atidžiai. Turime atidžiai išnagrinėti, ką gamta „sugeba“ bei taip pat apsvarstyti ir galimus šaltinius anapus gamtos. Pavyzdžiui, F. S. Collinsas, remdamasis C. S. Lewiso mintimis, mano, kad žmogaus moralė ir etika bei sąžinės buvimas nurodo tam tikrą „spragą“. Ateistiniam materializmui šių fenomenų nepavyksta įtikinamai paaiškinti iki šiol. O tuo tarpu Lewisas su Collinsu tiki, jog ši spraga aiškiai nurodo į Dievą.

Matematikas Johnas Lennoxas. Christliches Medienmagazin pro / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Johnas Lennoxas, Oksfordo matematikas bei svarbus krikščionybės apologetas, knygoje God’s Undertaker, svarstydamas apie organizmų genetinę sąrangą, šitaip rašo: „Kartais priekaištaujama, kad „Plano“ argumentas [organizmų genetinis kodas nurodo egzistuojant „Planuotoją“] grindžiamas nežinojimu ir, galbūt, nenoru mąstyti. Esą planavimas (taigi netiesiogiai ir pats planuotojas) postuluojamas siekiant užpildyti mūsų dabartinio mokslinio supratimo spragą, kai tuo tarpu tiesiog reikėtų tęsti sunkų mokslinį darbą ir toliau ieškoti atsakymo. Tai tipiškas „spragų Dievo“ pozicijos šalininkų argumentas. Jeigu tik nesiliautume tyrinėti, spragą galbūt netgi ir užpildytume, o tada, žiūrėk, Dievo ir visai nebereiktų.“

Anot Lennoxo, mums „visai nesunku padaryti išvadą, kad bet kokio rašytinio teksto autorius yra protingas autorius, kadangi gerai žinome, jog neįmanoma raštų egzistavimo paaiškinti redukciniu būdu, t. y. aiškinant vien fizikos ir chemijos (popieriaus ir rašalo) prasme. Kitaip tariant, kalbant apie rašymą ant popieriaus, mums visai nesunku pripažinti fizikos ir chemijos aiškinamosios galios ribas – ir tai net nelaikome spraga dėl nežinojimo, o principine spraga, kurią atskleidžia mokslo žinios, bet ne mūsų nežinojimas. Juk esama fenomenų, kurių gamtos procesai nesukeltų be veikiančio asmens.“ Todėl, anot Lennoxo, „dieviškasis planas yra geriausias būdas paaiškinti informacijos gausa pasižyminčią DNR.“ Žinome „biologinės informacijos esmę“; žinome, kad „vieninteliai žinomi informacijos šaltiniai yra protingi šaltiniai“; be to, žinome, kad, „atsitiktinumas ir būtinumas negali sukurti sudėtingos ir specifinės informacijos, kuri atsiranda gamtoje“.

Lennoxas atskiria „blogas spragas“, kurias reikia mažinti ar visai pašalinti, ir kitas spragas – jau minėtas principines ar esmines. Jų mokslinių tyrimo eigoje nemažėja, netgi atvirkščiai, didėja. Lennoxas mini biologinės gyvybės atsiradimo pavyzdį. Nuo žymaus Milerio-Jurio (Miller-Urey) eksperimento praėjo beveik septyniasdešimt metų. Tačiau dešimtmečius tyrinėjant genetinį kodą, galvosūkis dėl gyvybės kilmės tik išaugo.

„… šiandien to paprasčiausiai nežinome“

„Spragų Dievas“ yra paprasčiausias intelektinis nesąžiningumas ir nenoras mąstyti – šitaip nuolat priekaištaujama krikščionims. Kaip yra iš tikrųjų? Apie cheminę evoliuciją 10 klasės biologijos vadovėlyje (aut. L. Molienė, S. Molis), skyriuje „Gyvybės atsiradimas žemėje“, tvirtinama: „Laikui bėgant, šie nesudėtingi organiniai junginiai sudarė dar didesnes molekules, o vėliau makromolekules – pirmykščius baltymus, nukleorūgštis. Štai tada jau galėjo formuotis tikrųjų ląstelių  pirmtakai.  Taip Žemėje baigėsi cheminės evoliucijos etapas ir prasidėjo biologinė evoliucija <…>. Ši evoliucija, per šimtus milijonų metų davusi Žemei gausybę organizmų rūšių, <…> vyksta šiandien, vyks ir ateityje.“

Tonas toks, tarsi viskas būtų absoliučiai aišku. Evoliuciniai procesai yra faktas, vadinasi, gyvybė Žemėje turėjo atsirasti evoliucijos keliu. Minties ar bent menkiausios užuominos, kad galėjo būti ir kitaip (kad yra teigiančių, jog buvo kitaip) – nė ženklo. O juk būtų visai sąžininga bent užsiminti, kad žymusis S. Millerio eksperimentas, atliktas 1953 m., pabylojo vien tik apie aminorūgščių grandinių sintezę – ir nieko daugiau. Genetinio kodo atsiradimas iki šios dienos iš tikrųjų nėra išaiškintas. Biochemikas K. Dose‘ė teigia: „1986, taigi daugiau nei po trisdešimties metų nuo didžią viltį nešusios simuliacinių eksperimentų eros pradžios, faktų apie tikrąjį gyvybės atsiradimo mechanizmą galime pateikti ne ką daugiau negu Ernstas Haeckelis prieš 120 metų.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Biochemikas ir Nobelio premijos laureatas C. De Duve‘ė (1917–2013) 1997 m. taip pat sakė: „Mūsų nežinojimas apie sąlygas, egzistavusias prebiotinėje Žemėje, vis dar tebėra milžiniškas.“ Ir jau cituotas F. Collinsas, svarstydamas apie tai, „kaip radosi pirmieji nelytiniu būdu dauginęsi organizmai“, atvirai sako: „Tenka pripažinti, kad šiandien to paprasčiausiai nežinome. Nė vienos šių laikų hipotezės autoriams nepavyksta tiksliau paaiškinti, kaip vos per 150 milijonų metų ikibiotinėje Žemės aplinkoje užsimezgė gyvybė“ (Dievo kalba).

Tai sąžiningų žmonių balsas. Deja, kaip rodo Molių ir kiti vadovėliai, šiandien dominuoja mokslininkų nežinojimą užglaistantys ir tendencingi balsai. Galima pasakyti ir dar griežčiau: dominuoja pasakos vietoj mokslo (žr. įvade minėtą „Iliustruoto mokslo“ straipsnį). Pernai Lietuvoje išleistoje knygoje Didžioji istorija D. Christianas rašo: „Biologai dar neturi išsamaus paaiškinimo, kaip atsirado pirmieji gyvi organizmai. Bet jie supranta daugelį žingsnių šiame procese.“ Dar neturi, bet jau supranta… vadinasi, tuoj spragų nebeliks. Visai panašiai teigia ir biologas Jackas Szostakas prestižiniame britų mokslo žurnale „Nature“ (2018/05). Šis Nobelio (medicinos) premijos laureatas straipsnyje „How Did Life Begin?“ užverčia skaitytojus skambiomis mokslinėmis sąvokomis (kaip ir dera tokiame leidinyje), bet galų gale užbaigia: „Kai kurie žingsniai [cheminėje evoliucijoje] dar nėra gerai suprasti.“ Reikėtų pridėti ir patikslinti: apie esminius žingsnius – informacijos atsiradimą – neturime vis dar jokio supratimo. Jokio! Ši, didžioji, spraga tiesiog nenori dingti ir viskas, negana to, ji net didėja. Tad kol kas tiesa ta, kad net iškilūs mokslininkai balansuoja ant melo ribos, o mokykliniai vadovėliai net nesigėdi skleisti nesąmonių.

Richardas Dawkinsas. EPA nuotrauka

Ateiviai vietoj Jahvės

Lennoxas savo knygoje nekart pabrėžia, kad mokslo procese nuo pat pradžių svarbų vaidmenį vaidina mokslininkų pasaulėžiūra. Todėl nėra taip, kad pirmiausia be išankstinio nusistatymo būtų atskleidžiami faktai, o tik tada jiems būtų dedamas aiškinamosios pasaulėžiūros, filosofijos ar religijos sluoksnis. Deja, dažniausiai anapus mokslinių tyrimų bet kokia kaina stengiamasi palikti Dievą, Jo planavimą ir visa, kas antgamtiška. O tada į pagalbą  jau tinka kad ir ateiviai.

Biochemikas F. Crickas (1916–2004) prieš beveik 50 metų suformulavo poziciją, kurią vėliau išdėstė knygoje Life Itself (1981). Joje sakoma, kad protingi kitų planetų ateiviai žemėje prisėjo „gyvybės daigų“ (kalbama apie vadinamąją panspermijų teoriją, kildinamą iš XX a. pradžios švedų mokslininko S. Arrheniuso idėjų). Šią teoriją laiko įmanoma bei jai simpatizuoja ir R. Dawkinsas.

Dokumentinio filmo „Expelled – No Intelligence Allowed“ (2008) pabaigoje žurnalistas  Benas Steinas klausia Dawkinsą apie gyvybės kilmę: kaip atsirado Žemėje pirmosios save dauginančios ląstelės, ši svarbi grandis jos evoliucijos naratyve? Dawkinsas atvirai pripažįsta: „We don‘t know“ – mes nežinome. Ir niekas to nežino – dar kartą pabrėžia Oksfordo biologas. Kas gi čia per spraga, kuri taip atkakliai atsisako dingti?! Tada Steinas užkimba ir ima Dawkinsą spausti. Šioje padėtyje mokslininkas ir pamini panspermijų teoriją: esą svetima civilizacija galėjusi pasėti gyvybę Žemėje; tai esanti „viena galimybė“. Tada Dawkinsas net visai įsidrąsina ir tvirtina, jog gamtoje galima rasti „kažkokio projektuotojo pėdsakų“ (signatures of some sort of a designer). „Tas projektuotojas gali būti aukštesnis intelektas kažkur visatoje“ (That designer could well be a higher intelligence from elsewhere in the universe) – atseit iš visatos begalinių tolių galėjusi ateiti kažkokia galingesnė protinga būtybė ir pradėti visą gyvybę, gal netgi būti ją suplanavusi – spragų ateiviai – Aliens of the gaps.

Dawkinsas filme kalba apie spragą, kurią galima paaiškinti tik nežemišku aukštesniuoju intelektu, kuris, mūsų akimis žiūrint, turėtų turėti „visas“ Dievo savybes, nes jis smarkiai viršija mūsų gebėjimus. Tačiau tai negali būti Dievas, Biblijos Dievas – geriau ateiviai negu Jahvė. Bet, pasak Dawkinso, ir šis postuluojamas didysis projektuotojas pirma turėjo iš kažkur atsirasti, t. y. vis dėlto ir jis negali būti amžinas. Tad jeigu tai ir buvo Dievas, tada tik dievas.

Žemė kyla virš Mėnulio horizonto. Garsioji Apollo 8 misijos astronauto Williamo Anderso nuotrauka, 1968.
NASA nuotrauka

Didžioji spraga

Spragų yra. Nuo jų neišsisukame nė viename svarbiausiame mokslo klausime. Gyvybės kilmės suvokimo spraga – viena iš didžiausių. Minėjome spragą ir kultūrinėje evoliucijoje, kuri nepajėgia paaiškinti žmogaus moralės fenomeno, nors intensyviai veikiama ir labai stengiamasi sukurti nuoseklų natūralistinį moralės naratyvą (žr., pvz., M. Tomasello, A Natural History of Human Morality). Ir biologinėje evoliucijoje kai kas įžvelgia spragą: žmogus įgijo nemirtingą sielą, kuri juk negalėjo išsivysti evoliucijos būdu (F. Collinsas). O kur dar visatos atsiradimas! XX amžiuje įsitvirtino sutarimas, kad visata plečiasi ir kažkada turėjo pradžią; K. Marxo bei kitų mokymas apie materijos amžinumą neįtikino net mokslininkų ateistų.

Visatos kilmė galbūt ir yra didžiausias galvosūkis ateistams – savotiška Didžioji spraga. Todėl nieko keisto, kad žymusis fizikas S. Hawkingas (1942–2018) dešimtmečius įnirtingai stengėsi šią spragą pašalinti. Ar jam pavyko? Knygoje Didysis projektas jis teigia, kad dėl tokių dėsnių kaip gravitacija, visata galėjo sukurti save iš nieko – įvyko spontaniškas susikūrimas. Toks atsakymas rodo, kad Hawkingas, būdamas genialus fizikas, buvo prastas filosofas. Gamtos mokslai paaiškina, kaip tarpusavyje sąveikauja sukurti arba egzistuojantys dalykai, tačiau nepasako, iš kur atsirado materija, energija bei minėtieji dėsniai – tai labai rimta kategorinė klaida. Be to, Hawkingas – Dievo atžvilgiu aršus ateistas – būtent šiuo lemtingu momentu iš esmės ir kalba ne apie ką nors kitą, o apie didįjį stebuklą – sukūrimą iš nieko.

Tad galėtum sakyti, kad visos pusės lyg ir sutaria: egzistuoja spragos, būta ir stebuklų, aptinkama „projektavimo“ pėdsakų, netgi neatmetamas anapusinio protingo projektuotojo egzistavimas bei įsikišimas – ar šiame fone „Intelligent Design“ tikrai tokia jau „beviltiška tradicija“? Ar rėmimasis spragomis tikrai savaime sumenkina Dievą ir žlugdo tikėjimą? Siūlyčiau neapgalvotai nesišvaistyti „spragų Dievo“ priekaištais; verčiau „drauge pasvarstykime“ (Iz 1,18), ar vis dėlto racionalu tikėti į Biblijos Dievą – didįjį Kūrėją ir Planuotoją, pasitikėti Jo kūryba bei apvaizda.