Dievas kviečia veikti. Pokalbis su A. Lingertaitiene

Aldona, pasidalinkite, ką reiškia būti bažnyčios vadove. Koks buvo Jūsų tarnystės kelias? 

Bostono arkivyskupijoje yra daugybė etninių apaštalinių misijų, pavyzdžiui, lietuvių, lenkų (jie turi dvi), brazilų, jamaikiečių, vietnamiečių, kinų, Ugandos ir kt., kurios tarnauja įvairioms etninėms bendruomenėms. Etninių grupių veikla Bostono arkivyskupijoje yra labai svarbi ir aktyvi. Lietuvių Bostono arkivyskupijos apaštalinei misijai dažniausiai vadovaudavo Šv. Petro lietuvių parapijos klebonas. Tačiau, kai prieš dvejus metus tėvas Stephenas Žukas, mūsų buvęs klebonas, buvo perkeltas į kitą parapiją Norfolke, tada jis jau nebegalėjo vadovauti lietuvių parapijai, ir buvau paprašyta tapti naująja Lietuvių apaštalinės misijos Bostone vadove. Pritarus vyskupijos atstovams, sudarėme Direktorių tarybą. Gloriją Adomkaitis pakviečiau kartu direktoriauti, nes Glorija pažįsta žmones ir žino, kas pritrauktų šeimas ir lietuvius. Ji parapijoje jau vadovavo įvairiems projektams ir yra puiki organizatorė ir vadovė. Mes esame savanorės ir va­dovaujame apaštalavimo misijai, ne parapijai.

Bostono arkivyskupijoje irgi buvo naujiena, kad moterys vadovauja misijai – mus vietos laikraštis ta tema kalbino, ėmė interviu. Turime vieną darbuotoją – Daivą Navickas, kuri anksčiau buvo parapijos sekretorė, o dabar yra administratorė ir apaštalavimo misijos širdis. Mūsų tikslas – rūpintis lietuviais Bostono arkivyskupijoje, išlaikyti paskutinę lietuvišką parapiją. Pirmaisiais metais reikėjo sustiprinti ryšį tarp parapijos ir lietuvių bendruomenės. Man smagu pranešti, kad, nors klebonas dabar nėra lietuvis ir aptarnauja dar ir kitą parapiją, pagausėjo bažnyčią lankančių žmonių. Mokiniai kiekvieną mėnesį gausiai susirenka į religinio ugdymo klases ir nemažai šeimų ateina į du kartus per mėnesį vykstančias dvikalbes Šeimų šv. Mišias. Mišios už mirusius šeimų narius suburia artimuosius, ir į bažnyčią ateina žmonių, kurie pa­prastai joje nesilanko. Kai vyksta šv. Mišios už mirusius šeimos narius, kavutei maistą ruošia šeima, už kurios mirusiuosius meldžiamės, ir dažnai suvažiuoja visa giminė. Tai puiki proga šeimos susibūrimui – ne tik per šventes, bet ir bažnyčioje. Kavutė po sekmadieninių šv. Mišių suteikia progą parapijiečiams pabendrauti ir praleisti laiką drauge.

Mūsų parapija – močiučių parapija, jos prikalbina vaikaičius prisijungti, ir daug šeimų atvyksta dėl močiučių. O būna ir atvirkščiai, kad jaunimas prikalbina atvykti tėvelius ar senelius. Mes džiaugiamės, kad padėjome atnaujinti šiek tiek apmirusią veiklą bažnyčioje. Kelerius metus nebuvo religinio ugdymo klasių, o dabar turime net dvi Sutvirtinimo sakramentui besiruošiančiųjų grupes ir pasiruošimo Pirmajai Komunijai klasę. Pirmosios Komunijos klasė atvyksta į lietuviškas šv. Mišias, nes to pageidauja iš Lietuvos atvykusios mamos. Finansinė parama bažnyčiai yra pastovi. Labai džiaugiamės, kad per pastaruosius penkerius metus į parapijos veiklą labai aktyviai įsitraukė skautai. Skautų tuntininkė organizuoja Pensininkų balių. Tokia veikla jungia ir vienija parapijos kartas.

Parapijos renginius paremia Lietuvių piliečių klubas, taip pat ir lie­tuvių kredito unija „Taupa“. Prasidėjus mokslo metams Bostono lietuvių lituanistinėje mokykloje vaikai užsirašo į sakramentų pasiruošimo klases. Smagu, kai įvairios lietuviškos įstaigos ir organizacijos Bostone bendradarbiauja ir viena kitą palaiko.

Mano tarnystės kelias prasidėjo nuo mokytojavimo katalikų gimnazijoje Fontbonne Academy. Po to dirbau Masačiusetso universiteto Bostone dvasine vadove, o šiuo metu esu Tarnystės magistro studijų programos Šv. Jono seminarijoje direktorė. Man patiko mokyti gimnazijoje, ir tai paskatino tęsti teologijos studijas. Tarnystė tapo antrąja karjera. Po 14 m. mokytojavimo pradėjau mokytis Pastoracinės tarnystės magistro studijų programoje ir vėliau gavau Teologijos ir edukologijos studijų daktaro laipsnį Bostono kolegijoje. Programa, kuriai šiuo metu vadovauju Šv. Jono seminarijoje, ruošia suaugusiuosius tarnystei ir (arba) mokytojauti. Daug katalikiškų parapijų, mokyklų ir ligoninių samdo pasauliečius tarnystei. Kai kurie studijas baigusieji pas mus įsidar­bina vietinių ligoninių Dvasinės slaugos skyriuose arba reabilitacijos centruose, kiti dirba prieglaudose ar net kalėjimuose.

Turbūt nenustebins mano pasakymas, kad darbuotis Bažnyčiai yra tikras džiaugsmas. Tačiau kasdienės problemos mažai skiriasi nuo problemų kitose darbovietėse.

Kokia yra Bostono arkivyskupijos Lietuvių apaštalavimo misijos vizija?

Misijos vizija – pritraukti lietuvius, jaunas šeimas, sustiprinti mūsų, paskutinę lietuviškąją, parapiją arkivyskupijoje. Etninė parapija nėra apibrėžta geografinės teritorijos, ji aptarnauja plačiai pasklidusią bendruomenę. Dauguma etninių parapijų užsidarė arba susijungė. Mes plečiame savo misiją stengdamiesi išlaikyti stiprų lietuvišką identitetą mūsų jungtinėje parapijoje, susidedan­čioje iš dviejų parapijų ir trijų labai skirtingų etninių grupių – lietuvių, Pietų Bostono gyventojų ir Dominikos Respublikos žmonių. Kadangi mūsų dabartinis klebonas yra dviejų parapijų klebonas, jis turi savo laiką dalinti tarp dviejų parapijų. Pietų Bostone daugėja jaunimo, 9 val. ryto šv. Mišios anglų kalba populiarėja ir jose dalyvauja vis daugiau žmonių, nes aplink gyvenančios šeimos atranda mūsų gražiąją bažnyčią. 10:30 val. ryto lietuviškų šv. Mišių lankomumas nekinta. Kyla klausimas, kaip dalintis erdve ir ištekliais lietuvių bendruomenei, kuri sekmadienį suvažiuoja iš įvairių kampelių, ir vietinei nelietuvių bendruomenei. Mūsų apaštalavimo misija ir toliau stengsis bendradarbiauti ir išlaikyti gerą ryšį su parapijos darbuotojais, kurių nė vienas nėra lietuvis, taip pat ir su nelietuvių vietine bendruomene. Yra nuostabi galimybė plėsti Šv. Petro lietuvių parapiją, tačiau šis procesas turi savų iššūkių. Norėtųsi, kad jau­nos šeimos dažniau atvažiuotų, nors kai kurioms šeimoms kelias ilgas, tenka važiuoti net daugiau kaip valandą. Būtų gerai, jei Sutvirtinimo grupės mokiniai įsitrauktų į parapijos veiklą, kad jie ruoštų jaunesniųjų klases. Būtų gerai, jei Pirmosios Ko­munijos vaikai taptų patarnautojais, o ateityje norėtume suburti vaikų chorą.

Kas Jus džiugina kaip lietuvių apaštalinės misijos vadovę?

Man džiugu, kad Bostono arkivyskupijai yra svarbu išlaikyti apaštalinę misiją. Ji galėjo seniai nutraukti paramą ir palaikymą. Kardinolui labai svarbi etninių grupių veikla. Jis mielai dalyvauja Švč. Mergelės Marijos procesijoje, kuri vyksta kas dvejus metus, joje dalyvauja etninės grupės ir neša savo šalies Mergelės Marijos statulas. Šiais metais lietuviai irgi turėjo dalyvauti procesijoje ir nešti Aušros Vartų Mariją. Tai labai įspūdinga procesija, ji vyksta po Velykų, į ją susirenka apie 2 000 žmonių – brazilų, airių, jamaikiečių, lenkų, lietuvių bei Afrikos ir Azijos etninių parapijų atstovų. Gaila, kad dėl pandemijos šiais metais ji negalėjo įvykti. Gražu, kad Bostono arkivyskupija skatina etninių grupių veiklą.

Nuostabu, kad lietuvių parapija tebegyvuoja, kad pirmabangių, kurie 1904 m. pastatė Šv. Petro bažnyčią, vaikaičiai ir provaikaičiai dar ateina į šv. Mišias. Didžiausia tikinčiųjų grupė šiuo metu yra pokario emigrantai. Tačiau, koks turtas turėti lie­tuvišką parapiją! Vienas sociologinis tyrimas parodė, kad, kai uždaromos parapijos, išnyksta ir bendruomenė.

Kaip, Jūsų nuomone, keičiasi moterų vaidmuo šiuolaikinėje Katalikų Bažnyčioje?

Vis dažniau Katalikų Bažnyčioje moterys eina labai aukštas ir svarbias administracines pareigas. Pavyzdžiui, Bostono arkivyskupijoje lėšas, aukas ir jų rinkimą tvarko moteris – tai labai aukštos ir atsakingos pareigos. O Čikagos arkivyskupas paskyrė moterį vadovauti evangelizacijos misijai. Nors moterys negali vadovauti parapijoms (parapijoms vadovauja kunigai), jos gali eiti aukštas pareigas akademijoje, taip pat būti pastoracinės administratorės ir administruoti bažnyčią. Moterys taip pat gali vadovauti arkivyskupijos skyriams ir tokiu būdu būti administracinio kabineto narės – patarėjos. Bostono kardinolas visada turi bent keletą moterų patarėjų. Moterys taip pat dirba kanclerėmis, o tai – svarbiausia katalikų administracinė valdžia. Šv. Mišias gali aukoti tik šventinimus gavę kunigai, bet moterys administruoja, atlieka pastoracinį darbą, ligoninėse ir kalėjimuose dirba kapelionėmis. Administracinius darbus gali dirbti pasauliečiai, nes administracija nėra susijusi su liturgija.

Papasakokite apie savo darbą Bostono arkivyskupijoje ir savo, kaip dėstytojos, patirtį.

Daugiausia laiko praleidžiu atlikdama administracinį darbą. Taip pat nemažai laiko praleidžiu su studentais, skirdama laiko kiekvienam, patikrindama jų pažangą ir palaikydama juos akademinėje kelionėje siekiant įgyti mokslinį laipsnį. Bet labiausiai man patinka dėstyti. Aš dėstau Pastoracinės teologijos, Gedė­jimo, Religinio ugdymo kursus. Šią vasarą kartu su kitu dėstytoju dėstome Dvasingumo (tarnystės ir katalikiškojo vadovavimo) kursą. Mūsų magistrantai yra suaugusieji: vieni keičia karjerą, o kiti ruošiasi išeiti į pensiją ir planuoja tarnauti savo bažnyčiai. Vyresnio amžiaus studentai labai rimtai žiūri į mokslus ir užduotis. Kiekvienos paskaitos pabaigoje skiriu laiko diskusijai ir įsisavinti išmoktas pagrindines sąvokas. Praėjusią savaitę Dvasingumo kurse mokėmės apie šv. Antano Didžiojo (vienas dykumos tėvų) įžvalgas. Jis – geras vienatvės poreikio ir laiko skyrimo apmąstymams pavyzdys. Taip pat pa­sidalijome įžvalgomis perskaičius Walterio Hiltono The Scale of Perfection. Labai svarbi Walterio Hiltono įžvalga apie tai, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą. Visi turime galimybę atskleisti Dievo veidą kokiu nors būdu. Nors dažnai mums nepasiseka, esame kviečiami atpažinti Jo veidą kituose ir visame, kas vyksta mūsų gyvenime. Paskaitos metu apžvelgėme didžių dvasinių meistrų – šv. Antano ir Walterio Hiltono įžvalgas. Studentų buvo paprašyta pamąstyti, ką iš šių mokymų yra sunkiausia pritaikyti šiuolaikinėje kultūroje. Grupinėje diskusijoje aptarėme, kad sunku atrasti laiko maldai ir Šventojo Rašto skaitymui. Iššūkis rimtai atsidėti ir skirti laiko Dievui, kaip tai matome šv. Antano gyvenime tais laikais, atspindėjo mūsų patirtį. Paskaitą baigėme aptardami pakvietimą pažinti Kristų asmeniškai ir per Jį būti dovana kitiems. Kiti mūsų skaitiniai šį semestrą: Ronaldo Rolheiserio The Holy Longing, arkivyskupo Alfredo (Clifton) Hughes Spiritual Masters ir Ralpho Martino The Fulfillment of All Desire.

Kokios šiuo sudėtingu pandemijos metu yra Šv. Petro lietuvių parapijos Bostone aktualijos?

Svarbiausia, kad visi išliktume sveiki, kad apsaugotume savo devyniasdešimtmetes parapijietes, nes jų pavyzdys užkrečia. Koks jų noras džiaugsmingai dalyvauti šv. Mišiose, priimti Šv. Komuniją! Jos nekantriai laukė, kol birželio 14 d. vėl atsivers Šv. Petro bažnyčios durys ir sakė bėgte bėgs į bažnyčią, joms net automobilio nereikės.

Nors bažnyčios taryboje buvo svarstymų ir klebonas pritarė idėjai šv. Mišias švęsti lauke, pirmosios šv. Mišios po Covid-19 uždarymo vyko bažnyčios viduje, išlaikant erdvų atstumą tarp žmonių ir dėvint kaukes. Šv. Mišių metu gražiai paminėjome 1941-ųjų birželio 14 d. tremtinius.

Dirbate su jaunimu, ruošiate grupes Sutvirtinimo sakramentui. Kaip, Jūsų nuomone, keičiasi jaunimas? Kas aktualu šių dienų jaunimui tikėjimo kelyje? 

Man labai pasisekė, kad dirbu su paaugliais, kurie ruošiasi Sutvirtinimo sakramentui. Jie yra nuostabūs ir geri mokiniai, kurie nori daug sužinoti apie tikėjimą. Labai mažai jų lanko katalikiškas mokyklas. Tad jie ateina mažai žinodami, bet jie labai imlūs ir nori sužinoti daugiau. Gaila, bet po dvejų metų pasiruošimo kai kurie jų gali nebeprisiminti įvairių bažnyčios mokymų pagrindų, kuriuos apžvelgėme. Tačiau jie buvo supažindinti su Bažnyčia ir jos mokymų turtingumu bei įvairove. Aš skatinu juos ir toliau gyvenime tuo domėtis. Tikiuosi, kad jie ir toliau gilinsis į savo tikėjimą. Man be galo džiugu, kad jie yra labai nuoširdūs, kai visi kartu meldžiamės. Aš visuomet baigiu klasę meditatyvia malda, atsiklaupusi prieš altorių. Paprašau, kad jie savo širdyse padėkotų Dievui už visa, kas jiems gyvenime duota. Leidžiu jiems apmąstyti. Tada paraginu juos paprašyti atleidimo už bet kokį Dievo ar žmonių įžeidimą. Vėl padarome pertraukėlę, kad jie galėtų mintimis kalbėtis su Dievu. Baigiant paskatinu juos paprašyti Dievo pagalbos. Paprašau, kad jie atiduotų visus savo rūpesčius Jam ir prašytų, kad Dievas jiems padėtų. Paskatinu juos kalbėtis tiesiogiai su Dievu. Mes neskubame, ir aš tikiu, kad šis meditacijai skirtas laikas yra itin svarbus pasiruošti Sutvirtinimo sakramentui. Baigiame pamoką malda „Tėve mūsų“ angliškai ir lietuviškai.

Kaip manote, kas galėtų paskatinti daugiau lietuvių jaunimo, priėmusio sakramentus, sugrįžti sekmadieniais į bažnyčią?

Svarbiausia, kad jie pajustų Dievo artumą, pajustų tą palaimą, kad Dievas jiems būtų artimas. Jei tas jaunimas pajus, kas yra dvasinis gyvenimas, jie sugrįš į bažnyčią ir pasisems iš Gyvojo vandens šaltinio.

Kokios tikėjimo tiesos Jums svarbiausios?

Galėčiau nemažai jų čia išvardinti, tačiau norėčiau pasidalyti vie­na, kuri mane šiuo metu itin sudomino. Dabar tyrinėjame ir rašome bendrą projektą: esu trijų žmonių komandoje, kuri tyrinėja Velykų paslaptį ir apklausia pasauliečius Bažnyčios tarnautojus. Man atrodo, kad pasauliečiai tarnystėje patiria daug sudėtingų pokyčių, kurių jie negali kontroliuoti, ypač kai Bažnyčiai iškyla įvairių problemų, neigiamai veikiančių finansus. Parapijoms susijungus ar užsidarius pasauliečiai tarnautojai netenka darbų. Be to, pasauliečių Bažnyčios tarnautojų darbai dažnai keičiasi atėjus naujam klebonui. Įvairios problemos sukuria nestabilumą ir sudėtingų pokyčių, ypač tiems, kurie pasirinko šią profesiją atsakydami į Dievo kvietimą tarnauti Jam ir Bažnyčiai.

Įžvalga į Velykų paslaptį primena, kad per krikštą prisijungiame prie Kristaus gyvenimo ir labai realiai jame dalyvaujame. Panirdami į krikšto vandenis, prisijungiame prie Kristaus kančios ir mirties. Krikšto sakramente mirštame su Kristumi ir prisikeliame su Juo naujam gyvenimui. Sunkiais gyvenimo momentais ši įžvalga turėtų pakviesti susimąstyti: „Ko Jėzus prašo manęs šį kartą?“ Tuo sunkiu laiku žinojimas, kad esame sujungti su Kristumi, turėtų padėti apmąstyti, kaip Jėzus veikia per mus. Velykų paslaptis taip pat primena mums, kad esame neat­skiriamai susieti su Kristumi ir kad Jis yra su mumis visuose skausminguose mūsų gyvenimo įvykiuose ir padeda mums nešti savo kryžių. Velykų paslaptis turėtų mums taip pat priminti, kad prisikelsime kartu su Kristumi, ir ne tik gyvenimo pabaigoje, bet taip pat ir kasdieniuose mūsų susidūrimuose su gyvenimu ir mirtimi plačiąja prasme. Velykų paslaptis suteikia mums vilties, kai aplink matome vien tamsą arba kai mūsų viltys žlunga. Mes esame sujungti su Kristumi ir su juo kartu pereiname iš kančios ir mirties į naują gyvenimą. Tad ne tik šv. Mišių aukoje, bet taip pat ir mūsų kasdieniuose džiaugsmuose bei nusivylimuose išgyvename Velykų paslaptį. Visos mūsų kovos ir prisikėlimai dalyvaujant Kristui yra dalyvavimas Kristaus gyvenime.

Pasidalinkite savo turtinga piligrimystės patirtimi. Jūs aplan­kėte daug šventų vietų. Kas Jus labiausiai palietė? 

Per penkiolika metų savo darbovietėje, seminarijoje, per pavasario atostogas organizuodavau keliones į šventas vietas. Dirbu su suaugusiaisiais, ne jaunais studentais. Tris ar keturis kartus lankėmės Romoje, Šventojoje Žemėje teko pabūti du kartus, dabar būčiau vykus trečiąjį kartą, bet koronavirusas sumaišė planus. Antrą kartą lankiausi Šventojoje Žemėje ir Graikijoje, sekdami šv. Pauliaus pėdomis, pradėjome kelionę šiaurinėje Graikijoje. Su mumis keliavo Šventojo Rašto profesorė. Ji skaitydavo Šventąjį Raštą, kur šv. Paulius aprašydavo vietas, kuriose lankėmės. Kelionė šv. Pauliaus pėdomis buvo tarsi mūsų tikėjimo paminklas. Vakarais aptardavome šv. Pauliaus mokymus.

Taip pat teko keturis kartus lankytis Airijoje. Tai puiki vieta susipažinti su katalikų tikėjimo istorija. Čia katalikai kentėjo dėl savo tikėjimo, buvo nuožmiai persekiojami ir žudomi anglikonų. Kadangi šalis buvo pavergta, mokslas uždraustas, o ir tikėjimas taip pat – airių katalikai turėdavo rinktis slaptai. Jų kunigus anglai žudydavo, tai žmonės juos slėpdavo laukuose.

Airijoje taip pat yra šventa vieta, kur pasirodė Švč. Mergelė Marija, panašiai kaip Šiluvoje. Ji vadinama „Our Lady of Knock“. Ji pasirodė per audrą. Vienas kaimietis pamatė šešėlius ant sienos, susirinko daugiau kaimiečių, jie pakvietė kleboną. Visi matė ne tik Mergelę Mariją, bet ir Avinėlį, ir šv. Joną. Švč. Mergelei Marijai buvo sukurta labai graži giesmė. Man tai viena gražiausių giesmių.

Ypatingiausia vis dėlto yra kelionė į Šventąją Žemę. Ten pabuvus galima geriau suprasti Šventąjį Raštą. Aplankius Nazaretą ir Betliejų man daug kas paaiškėjo – kur Jis gyveno su šeima, kur augo. Ten, kur suėmė Kristų, ir ten, kur šv. Petras Jo išsižadėjo, stovi labai gražios bažnyčios. Esu buvus vietoje, kur Jėzus ant kalno palaiminimų pamokslą sakė. Pabuvus tokiose vietose tikėjimas tampa gilesnis.

Didelį įspūdį paliko Šv. Elžbietos namai – ten tokiu keliuku praeini pro kaimelį į bažnytėlę ant kalno, pro žmonių sodybas, taip viskas natūraliai, tarsi gali pajusti, kaip Marija pas Elžbietą keliavo. Eidama tuo keliuku ir matydama tokius vaizdus tarsi pajutau tų moterų susitikimo džiaugsmą, jų artumą, ir jį išgyvenau.

Kokia Jūsų Katalikų Bažnyčios ateities vizija? Kokią norėtumėte matyti Bažnyčią ateityje?

Labai norėčiau, kad Bažnyčia būtų ta, kuri jungia, vienija, kad tai būtų vieta, kur visi jaučiasi priimti ir laukiami. Bažnyčia turėtų paremti, palaikyti nelaimėje, auginti, padėti tobulėti, gerinti visuomenę ir skatinti būti geresniems. Dievas priartėja prie kiekvieno žmogaus skirtingais būdais – per grožį, kultūrą, meną, skaitinius, šventųjų gyvenimo pavyzdžius. Dievas kviečia veikti, priartėti prie Jo, bet nėra to vienintelio teisingo būdo, ir ačiū Dievui.