2021 06 05

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dievas nepavargsta mylėti

Unsplash.com nuotrauka

Apie Dievo meilę noriu išgirsti vėl ir vėl. Vis labiau pažindama Dievą priartėju prie Jo meilės. Priartėju prie Dievo meilės pati Jį mylėdama. Aš esu Dievo artumoje, nes Jis to nori. Kai noriu aš, kai ateinu. Kai nenusisuku.

Dievo meilė yra šalia, o aš ieškau jos toli. Lyg Dievas būtų nepasiekiamas, lyg manęs negirdėtų. Lyg manęs nemylėtų. Aš ieškau Dievo meilės įrodymų bijodama apsirikti, bijodama suklysti. Bijodama būti atstumta. Dievas glaudžia mane, o aš vistiek žiūriu į Jį klausiamu žvilgsniu. Nepatikliu žvilgsniu. Dievo meilė atlaiko mano šį žvilgsnį, lyg sakydama: nori gyventi kuo tobulesnį gyvenimą – pamilk.

Pirmiausia Jo meilė mane veda į Betliejų, kur žiūru į gulintį ėdžiose Dievą, kurio mažumas man suminkština širdį. Čia Dievas guli toks neapgintas. Neapginta Dievo meilė. Ir aš išdrįstu prieiti. Labai arti. Be baimės. Dievas nori būti priklausomas nuo mūsų. Priklausomas nuo mūsų meilės. Dievo meilė atsigulė į ėdžias. Kad aš galėčiau prie Jo pasilenkti. Prie savo Dievo, savo Kūrėjo. Gimęs Jėzus glaudžiasi prie silpno žmogaus. Tai graudina. Tapęs beginkliu Vaikeliu, Dievas gimsta, kad gimtų mano meilė Jam. Kad aš pajusčiau Jo meilę. Tai suteikia man pasitikėjimo. Kūdikis, gulintis ėdžiose, gali pakeisti mano sielą. Jis leidžia pamatyti, kur atvedė Dievo meilė.

Dievas palaimino žemę čia ateidamas. Atnešdamas savo meilę. Dievas atnešė savo meilę visiems žmonėms. Jis mokė juos, gydė ir žadėjo amžinąjį gyvenimą. Žadėjo amžinąjį gyvenimą, žadėjo prisikėlimą. Bet prieš tai buvo kryžius. Viešpats nukryžiuotas, nukryžuota Jo meilė. Nukryžiuotas, kad įrodytų savo meilę. Ir kad ta meilė prisikeltų.

Cathopic.com nuotrauka

Prieš nukryžiavimą iš Viešpaties buvo tyčiojamasi, Jis buvo nuplaktas, vainikuotas erškėčiais. Viešpats buvo paniekintas, nes mane mylėjo. Dievas norėjo, kad patikėčiau Jo meile. Jėzus neša kryžių žinodamas, kad tokį Jį pamačius per visus ateinančius amžius aš atpažinčiau Jo meilę. Viešpaties kryžius – Jo meilės ženklas. O prisikėlimas yra įrodymas, kad Dievo meilė nugalėjo.

Viešpaties kryžiaus ženklas – meilės ženklas. Judas išdavė Jėzų, nes nepripažino meilės. Ir Viešpats apkabino kryžių, kuris atidarė vartus meilei. Jėzus mirė ant kryžiaus, kad gimtų meilė. Ji tokia trapi ir mane nugali. Be kryžiaus Dievo meile aš nepatikėčiau.

Ir dabar Viešpats nueina kryžiaus kelius, kad surastų ir pakviestų mane iš pasaulio labirintų. Kad sugrąžintų į malonės kelią. Aš pavogta nuodėmės. Bet nepavargstanti Dievo meilė suranda mane pasiklydusią, neberandančią kelio sugrįžti. Dievo meilė yra mano sugrižimo pas Jį priežastis. Kai žvelgiu į savo sielą, matau joje tamsiąsias puses, kurios trukdo matyti Dievo veidą. Mano gailestis dėl nuodėmių yra priežastis grąžinti man Dievo meilę.

Kartais aš  nedrįstu grįžti pas Dievą lyg nepasitikėčiau Jo meile. O dažnai man atrodo, kad nuodėmė pernelyg didelė, tik aš užmirštu, kad Dievo meilė didesnė. Užgožta nuodėmės aš einu nematydama tikrovės Dievo šviesoje. Nuodėmė iškreipia mano suvokimą, o skaudžiausia, kad iškreipia Dievo meilės suvokimą. Per nuodėmę aš nebegirdžiu Dievo ir puolu į nusiminimą, nusivylimą. Pati išdavusi Dievą jaučiuosi lyg Jis mane būtų palikęs. Nugalėta nuodėmės aš visada prisimenu, kad Dievo meilės nugalėti niekas negali. Dievo meilė nepavargsta ir nesibaigia. Nuodėmė negali nugalėti Dievo meilės – tai Dievo meilė ją nugali.

Kur surandu, kur jaučiu Dievo meilę? Žmonių tarpusavio švelnume, ašaroje, tykštančiuose lietaus lašuose, paukščių čiulbėjime jaučiu Dievo meilę, vaivorykštėje ir saulės šviesoje, miškų žalumoje, pasaulio įvairovėje – visur jaučiu Dievo meilę. Visas mane supantis pasaulis yra persmelktas Dievo meilės. Kiekvienas mano žingsnis yra Dievo meilėje. Ilgesingas mano žvilgsnis ten, kur galbūt galėčiau įžvelgti Dievą, veda į Jo meilę. Mirgantys medžių lapai vėjyje išdainuoja Dievo meilę.

Unsplash.com nuotrauka

Aš, stovinti tarp pasirinkimų, stengiuosi išsirinkti Dievo meilės kelią. Ypač tada, kai žiūriu į vieną veidą – į kitą, išsirenku, pamilstu, prašau, kad Dievas neatimtų mano išsirinktųjų, bet Jis atima – visi turime sugrįžti į Dievo meilę. Tai geriausioji mano dalis. Tai geriausiai žino Dievas. O aš vis dar einu raudodama: Dieve, kur paslėpei savo meilę? Gal ją nusvėrė mano kaltės. Aš ateinu pas Dievą tuščiais delnais ir tuščia širdimi. Viliuosi, kad Dievas ją pripildys. Tikiuosi, kad Dievas nepavargs manęs mylėti.

Dievas laukia, kad pastebėčiau Jo meilę. Kasdieninė rutina, kasdieniniai darbai užgožia mano ieškojimus Dievo, dvasinį gyvenimą apleidžiu, neteikiu jam reikšmės. Net neteikiu reikšmės Dievo meilei, manau be jos išsiversianti. Nes į Dievo meilę reikia atsakyti savąja meile, o aš tapusi nejautri dvasinėms įžvalgoms, renkuosi pasaulio siūlomą prieglobstį. Maža širdies kertelė jaučia, kad pasaulio prieglobstyje nepasislėpsiu. Jis šaltas, be meilės, neapsaugantis ir bejausmis. Pasaulis suteikia visus atsakymus, kokių aš noriu, nes man pataikauja. Tik apsidairau, o į vieną klausimą, atsakymo neišgirstu – tai yra, kas yra didesnis už Dievo meilę? Ar tikrai Dievas nepavargsta mylėti?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dievas išmokė mylėti savo artimą. Taip pat mylėdama artimą aš mokausi mylėti Dievą. Visa yra susiję. Kaip aš nepavargstu mylėti savo artimo, taip Dievas nepavargsta mylėti manęs. Mano meilė yra susijusi su mano artimų žmonių meile. Tokių pat silpnų ir bėjėgių, kaip aš.

Jeigu aš sugebu mylėti, toje meilėje yra mano stiprybė. Dievas įdiegė tą meilę mano širdyje, kad aš atpažinčiau Jo meilę. Nepavargstančią, nepagražintą, visa apimančią – tokia Dievo meilė yra išskirtinė Jo savybė. Aš pastebiu Dievo meilę, kai pati myliu. Ir bijau Dievo meilės nepastebėti, kai mano žvilgsnis nukreiptas tik į save. Tereikia man pažvelgti į kitą su atjauta ir supratimu, kai atsiranda tamprus tarpusavio ryšys. Meilės ryšys – niekada nepavargstantis. Tarp žmonių. Tarp manęs ir Dievo.