2020 06 18

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Dievas ir evoliucija? Kodėl gi ne?

JAV genetikas Francis Collinsas. EPA nuotrauka

„Biblijos Dievas kartu yra ir genomo Dievas. Jį galima šlovinti ir katedrose, ir laboratorijose. Jo kūrinija didinga, kelianti pagarbią baimę, sudėtinga ir nuostabi, ji negali kovoti pati su savimi.“

Šių žodžių autorius – vienas žymiausių pasaulio genetikų Francis Collinsas. 70-ies sulaukusį amerikiečių mokslininką galbūt prisimenate iš bestseleriu tapusios knygos „Dievo kalba“ (2008 m. išvertė ir išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“), kurioje autorius bando įrodyti, jog krikščioniškasis tikėjimas neprieštarauja gamtos mokslams – šie du dalykai netgi gali praturtinti vienas kitą. Pamenu, kadaise man, visiškam humanitarui ir neapsiplunksnavusiam katalikui, ši knyga paliko didžiulį įspūdį.

Tad nudžiugau sužinojęs, jog F. Collinsui šiemet skirta prestižinė Templetono premija. Ją mokslininkas pelnė už savo gyvenimo ir darbų pavyzdį, liudijantį, kad mokslas ir tikėjimas yra tarpusavyje derančios sritys.

Pabandysiu trumpai pristatyti (ar priminti), kuo reikšmingi F. Collinso darbai, kaip buvęs ateistas atrado krikščionybę, taip pat – kokią intelektualinę išeitį mokslininkas siūlo krikščionims, kuriems kelia nerimą evoliucijos teorija.

Kas ta Templetono premija?

Bet pirmiausia – apie patį apdovanojimą. Pasak organizatorių, ši premija kasmet teikiama asmenims, kurie „mokslo galią panaudoja tam, kad tyrinėtų giliausius klausimus apie visatą ir žmonijos vietą bei tikslą joje“. Šią premiją 1972 m. Jungtinėje Karalystėje įsteigė verslininkas, presbiterijonų Bažnyčios narys Johnas Templetonas. Jis manė, kad Nobelio premijų komisija nepelnytai neskiria dėmesio religinių ir dvasinių vertybių sklaidai, tad šią „neteisybę“ pradėjo taisyti pats.

Pirmąja premijos laureate 1972 m. tapo Motina Teresė; apdovanojimus yra pelnę įvairių religijų atstovai, tokie kaip Dalai Lama XIV, rabinas Jonathanas Sacksas ar Jordanijos karalius musulmonas Abdula II. Tačiau laureatais yra tapę ir ateistai, pavyzdžiui, britų kosmologas, astrofizikas Martinas Reesas.

Templetono premija šiandien dažnai vadinama prestižine, tą galbūt rodo ir nemenka pinigų suma, kurią gauna laureatas – daugiau nei 1 milijoną eurų (palyginimui, Nobelio premijos vertė siekia beveik 850 tūkstančių eurų).

Anglijos princas Filipas sveikina pirmąją Templetono premijos laureatę Motiną Teresę, 1973 m. Templetonprize.org nuotrauka

Ką gero Francis Collinsas nuveikė mokslo labui?

Jei kalbame apie gamtos mokslus, tai pirmiausia paminėtina, kad šis žmogus 13 metų vadovavo Žmogaus genomo projektui. Labai paprastai sakant, projekto metu mokslininkai iš šešių pasaulio valstybių šifravo žmogaus genų visumą, kurioje užkoduota informacija apie mūsų organizmą – kuo mes skiriamės ir esame panašūs, kaip išsivystėme, kokius polinkius, ligas ar kitas savybes esame paveldėję iš protėvių ir t.t.

2003 m. iškilmingai pabaigtas projektas pateikė įvairių rezultatų. Keletas įdomesnių:

  • Paaiškėjo, kad žmogaus genome yra 30–40 tūkstančių genų (dvigubai mažiau nei manyta iki tol);
  • genetiniai skirtumai tarp visų pasaulio žmonių, pasirodo, siekia vos 0,1 proc.;
  • atrasti šimtai genų, kuriuos tiesiogiai paveldėjome iš… bakterijų;
  • nustatyta, jog mutacijos, lemiančios evoliuciją ir kitus pokyčius, dažniau vyksta vyrų genuose;
  • taip pat pastebėta daugiau nei tūkstantis naujų genomo vietų, kurios gali lemti įvairias ligas žmogaus organizme – ir kurias būtų galima paveikti vaistais.

Būtent medicina F. Collinso karjeroje užima svarbią vietą. Dirbdamas medicinos genetiku, jis kartu su kolegomis nustatė genų pokyčius, kurie gali sukelti paveldimas ligas, tokias kaip cistinė fibrozė (kuri rimtai pažeidžia plaučius), neurofibromatozė (kai odą ar vidaus organus subjauroja pakitimai) ar Hantingtono liga (pažeidžianti centrinę nervų sistemą ir aptemdanti protą). Šiuo metu F. Collinsas yra didžiausio pasaulyje biomedicininius tyrimus atliekančio Nacionalinio sveikatos instituto (JAV) direktorius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Savo padėkos kalboje Templetono premijos laureatas įvardija, kokį tikslą turi išsikėlęs šiandien: „Kone visą savo laiką dabar skiriu, bandydamas atrasti gydymo priemones ir vaistus nuo Covid-19.“

Viską pakeitė vienas klausimas

Prieš pradėdamas pasakoti apie savo tikėjimą, F. Collinsas vienoje konferencijoje pateikė štai tokią iliustraciją:

Vestminsterio katedros vitražas ir žmogaus DNR. Jutubo kadras

Matome du gražius siluetus. Kairysis – tai Vestminsterio katedros vitražas, o dešinėje – DNR grandinė, žiūrint į ją „iš viršaus“. Pasak F. Collinso, ši iliustracija simbolizuoja tikėjimo ir mokslo grožį, savotišką panašumą. Deja, nemažai žmonių linkę šiuos du gražius, didingus dalykus supriešinti: jeigu renkiesi vieną, anksčiau ar vėliau turėsi išmesti kitą. Dar daugiau: tarp religijos ir gamtos mokslų esą vyksta tikras karas.

Tačiau Templetono premijos laureatas tiek knygoje „Dievo kalba“, tiek savo pranešimuose teigia, jog jo gyvenimiška patirtis liudija ne karą, bet taiką. O jo protas padėjo ne tik gilintis į mokslą, bet ir prieiti išvadą, jog mylintis Dievas egzistuoja.

Mokslininkas pasakoja savo atsivertimo istoriją: 1973 m., kai pradėjo studijas Šiaurės Karolinos universiteto Medicinos mokykloje, F. Collinsas buvo užkietėjęs ateistas. Todėl jį labai stebino ramybė bei tikėjimas, kuriuo spinduliavo nepagydomai sergantys jo lankomi ligoniai. „Lūžio taškas“ įvyko 1976 m., kai sunkia širdies liga sirgusi garbaus amžiaus pacientė atvirai paliudijo savo pasitikėjimą Dievu ir susitaikymą su mirtimi. Tada ji F. Collinso netikėtai paklausė: „O kuo jūs tikite?“

Tai vyrą išmušė iš vėžių. Jis pradėjo mąstyti: ką gi, tikras mokslininkas kažką teigia ar neigia tik tada, kai tam turi svarių įrodymų. F. Collinsas staiga suprato, kad iki tol jis neigė Dievą, nors tam pagrįsti jokių įrodymų neturėjo – ir net nebuvo ieškojęs… Tada jis, būdamas rimtas mokslininkas, nusprendė tų įrodymų paieškoti, žinoma, nė nesitikėdamas, kad jų suras.

Bet surado. Iš pradžių F. Collinsas bandė skaityti Šventąjį Raštą – deja, nieko nesuprato. Tada pažįstamas metodistų pastorius mokslininkui įteikė apologeto C. S. Lewiso knygą „Tiesiog krikščionybė“. Knygą, kuri atvėrė vyrui akis. „Skaitydamas supratau, kad visi mano argumentai prieš Dievą tebuvo mokyklinuko lygio“, – prisimena genetikas.

JAV genetikas Francis Collinsas. „Wikipedia Commons“ nuotrauka

Jis suprato įstabų dalyką – pati gamta pateikia mokslinių bei filosofinių „nuorodų“ į savo Kūrėją, tad Jo egzistavimą galima paremti protu. Tokių „nuorodų“ (kartais ambicingai vadinamų „Dievo buvimo įrodymais“) yra dešimtys, tačiau F. Collinsui, panašu, labiausiai patinka šios:

  1. Šiuolaikinis mokslas pripažįsta, kad visata turi pradžią. Ji prasidėjo maždaug prieš 13 milijardų metų sulig Didžiuoju sprogimu. Prieš šį įvykį nebuvo nieko – nei laiko, nei erdvės, nei materijos. Kitaip sakant, visata atsirado iš nieko. Tačiau kaip tai įmanoma? Juk gamtoje tiesiog iš nieko niekas neatsiranda. Vadinasi, kažkas visatą turėjo sukurti – ir tas Kažkas turėjo būti (ir tebėra) antgamtinis, pranokstantis visus mums pažįstamo pasaulio dėsnius. Kažkas, ko nevaržo nei laikas, nei erdvė, nei besikeičianti materija. Tikintieji tą Kažką tiesiog vadina Dievu;
  2. Tam, kad atsirastų tokia būtybė kaip žmogus, visatoje viskas yra „taip, kaip turi būti“, tobulai sustyguota – pradedant nuo materijos ir antimaterijos santykio po Didžiojo sprogimo, baigiant tobulu Žemės atstumu nuo Saulės. Pasak F. Collinso, fizikinės konstantos atrodo „sudėliotos“ taip, kad jei kurią nors bent šiek tiek pakeistum – dabar mūsų čia nebūtų. Įspūdingas pavyzdys apie gravitacijos jėgą – jei ji būtų „nukrypusi į šoną“ bent viena dešimtmilijardine dalimi – nebūtų buvę nei žvaigždžių, nei planetų, nei, žinoma, mūsų. Taigi, ar mes – tik labai laimingas atsitiktinumas? Tikintieji taip nemano.
  3. Žmogus išsiskiria iš visų kitų būtybių, nes turi vidinį „moralės įstatymą“, kurį pats gali ir sulaužyti: mums svarbu elgtis „teisingai“, „gerai“, „dorai“ – ir kad kiti su mumis taip elgtųsi. Pasak F. Collinso, evoliucija yra nepajėgi paaiškinti šio moralės, sąžinės balso, ypač kai kalbame apie žmones, kurie, elgdamiesi „gerai“, dėl nepažįstamųjų net rizikuoja savo sveikata ar gyvybe, nereikalaudami jokio atlygio – pavyzdžiui, Motina Teresė, žydus gelbėjęs vokietis Oskaras Šindleris ar tiesiog eilinis žmogus, išbėgantis į gatvę, kad nuo atvažiuojančio vilkiko išgelbėtų užsižiopsojusį praeivį. „Evoliucijos požiūriu tai atrodytų visiška beprotybė: ‚Ei, ką tu darai?! Saugok save, kad galėtum pratęsti giminę!“, – juokiasi F. Collinsas.

Taigi, jis priėjo išvadą, kad vidinis gėrio, teisingumo, meilės įstatymas žmoguje įrašytas tik todėl, kad pats Dievas yra Gėris, Teisingumas ir Meilė. O kai šitai suvoki, telieka labai nedaug iki atsivertimo į krikščionybę. Kas neilgai trukus ir įvyko – F. Collinsas suprato, jog Jėzaus Kristaus asmenyje „sutelpa“ Dievo gerumas ir tobulumas bei trapi žmogiškoji tikrovė. Ir kad Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu žmogiškąją tikrovę kelia aukštyn, sutaikinęs ją su Kūrėju.

F. Collinso įkvėpėjas, rašytojas C. S. Lewisas. Encyclopedia Britannica nuotrauka

Šiandien F. Collinsas save vadina „rimtu krikščionimi“. Jis daug meldžiasi, liudija apie savo tikėjimą, prijaučia evangelikų teologijai – tiesa, savęs nepriskiria jokiai konkrečiai Bažnyčiai.

Du kraštutinumai

F. Collinso „Dievo kalbą“ kartą paskolinau vienam bičiuliui biologui. Galvojau, padarys įspūdį. Tačiau, perskaitęs ir gražinęs knygą, jis tik nusišaipė: „Pfff, nieko naujo nepasakė. Pritaikyta bukiems amerikonams, kurie tiki kreacionizmu“.

Na, apie žmonių proto gebėjimus, jų nė nepažindamas, nesiimu spręsti – bet dalis tiesos draugo pasakyme yra. 2006 m., kai buvo išleista ši knyga, kreacionizmu tikėjo 45 procentai amerikiečių. „Gallup“ duomenimis, 2019 m. šis skaičius kiek sumažėjo – 40 proc. Iš jų 56 proc. yra evangelinių Bažnyčių nariai, 34 proc. – katalikai. F. Collinsas sako, kad kreacionizmas kelia daugybę problemų tiek mokslui, tiek pačiai krikščionybei, tad savo knygoje kaip įmanydamas bando skaitytoją įtikinti atsisakyti šio pseudomokslo.

Kas yra kreacionizmas? Kalbant paprastai, tai – pažodinis Pradžios knygos pirmųjų skyrių suvokimas apie tai, kad Dievas iškart sukūrė žmogų ir visus gyvus padarus tokius, kokius matome šiandien. Pagal tokį požiūrį, evoliucijos niekada nebuvo, žmonės gyveno kartu su dinozaurais, Žemei tėra daugiausiai 10 tūkstančių metų (tokį laikotarpį esą galima suskaičiuoti iš Biblijos raštų), o randamos milijonų metų senumo fosilijos – tai Dievo siunčiamas „tikėjimo išbandymas“.

Pasak F. Collinso, kreacionizmas neatlaiko jokios mokslinės kritikos – archeologijos, paleontologijos, geologijos, astrofizikos ir kiti mokslai rodo Žemę esant žymiai senesnę, o žmogų – vieną iš evoliucijos „pagimdytų“ būtybių. Be to, kreacionizmas prieštarauja ir bendrai krikščioniškajai teologijai: kam Dievui meluoti, apgaudinėti žmones, Žemėje „paslepiant“ fosilijas ar visatoje „patalpinant“ dar senesnes žvaigždes? Ką galima pasakyti apie Dievą, kurio sukurtoji visata žmogui meluoja? Kaip tai dera su krikščioniškąja samprata, kad Dievas yra Tiesa?

JAV genetikas Francis Collinsas. EPA nuotrauka

Mokslininkas ryžtingai atmeta ir ateizmą – dėl ankstesniame skyrelyje išvardytų priežasčių. Taip pat F. Collinsas skeptiškai žiūrį į agnostikų mėgstamą teiginį „mes nieko tikra nežinome ir negalime sužinoti apie Dievą“. Autorius teigia, kad tokia pozicija dažnai tėra patogus išsisukinėjimas – nes, kad tvirtintum, jog nieko neįmanoma sužinoti, tu pirmiausia turi patikrinti visus įmanomus argumentus. „Tačiau retas agnostikas yra bandęs taip pasielgti“, – rašo F. Collinsas, pridurdamas: „Ar gėrėtumės žmogumi, jei jis, nė nebandęs ieškoti įrodymų, atkakliai tvirtintų, kad visatos amžius esąs nepažinus?“

Dievas – evoliucijos autorius?

Kokios kitos išeitys lieka spręsti evoliucijos ir tikėjimo problemą? Viena jų – vadinamasis „protingasis kūrimas“ („Gallup“ duomenimis, jį palaiko 33 proc. amerikiečių). Vėlgi, kalbant labai supaprastintai, ši teorija teigia tris pamatinius dalykus:

  1. Darvinistinė evoliucijos teorija yra ateistinė, tad netinkanti krikščioniui;
  2. Evoliucijos teorija negali paaiškinti nepaprasto gamtos sudėtingumo (F. Collinsas pateikia mokslui įspūdį tebekeliantį žmogaus akies „mechanizmą“);
  3. Taigi, žmogus – pernelyg sudėtinga būtybė, kad jos egzistavimą galėtume paaiškinti vien evoliucijos teorija. Tad kas nutiko? Ogi protingas Kūrėjas kartkartėmis pats, tiesiogiai įsiterpdavo į evoliucijos procesą – ir suteikdavo būtinas „priemones“ žmogaus ir beždžionės protėviui tapti žmogumi (o kai kurie tikintieji teigia, jog beždžionių išvis nereikėjo – Kūrėjas Žemėje žmogų į evoliucijos grandinę įkėlė „nuo nulio“).

F. Collinsas gerbia šį požiūrį, tačiau taip pat atmeta kaip neatlaikantį mokslinės ir teologinės kritikos. Mums šiuo atveju svarbesnė antroji sritis – pasak mokslininko, yra labai rizikinga manyti, jog, jei mokslinėje teorijoje atsiranda trūkumų ir neišsprendžiamų mįslių – vadinasi, čia bus pasidarbavęs Dievas. Taip, evoliucijos teorija turi spragų ir nežinomųjų, tačiau tai nereiškia, kad jų neišsiaiškinsime rytoj ar po šimto metų. Taigi, jau vien dėl to „spragų Dievo“ argumentas yra silpnas ir laikinas.

Kitas svarbus dalykas – „protingojo kūrimo“ teorija skatina eretišką mintį: Dievas turėtų būti žioplys, užuomarša ar labai negrabus, jei pasaulio tvėrimo procese Jam vis ką nors reikėjo „įterpti“ ar „pataisyti“. Tai – tikrai ne toks Dievas, kokį Jį tiki esant krikščionys.

Tad ar yra kokia išeitis? Žinoma. F. Collinsas siūlo teistinio evoliucionizmo teoriją, kurią pavadina „biologosu“ (lot. bios – gyvybė, o gr. logos – žodis; turbūt nereikia aiškinti, ką reiškia Žodis krikščionybėje). Ši teorija iš pirmo žvilgsnio atrodo tokia paprasta ir logiška, kad nenuostabu, jog sukėlė mano bičiulio biologo purkštavimus.

„Biologoso“ esmė tokia: Dievas iš nieko sukūrė visatą – kartu su erdve, laiku, materija ir visais fizikos dėsniais. Rūšių evoliucija – taip pat Kūrėjo sugalvotas ir norėtas procesas. Dievas iš anksto numatė, žinojo, jog evoliucijos būdu galų gale išsivystys tobuliausias Jo kūrinys – homo sapiens sapiens, kuriam vieninteliam (bent jau Žemės planetoje) Jis suteiks nemirtingą sielą ir laisvą valią.

Viskas? Na, beveik. Prie „biologoso“ irgi būtų galima prikibti. Pavyzdžiui, ši teorija iki galo nepaaiškina, kaip ir kada homo sapiens sapiens „įgijo“ nemirtingą sielą. Šioji juk negalėjo išsivystysi evoliucijos būdu, nes dvasinis pradas neatsiranda iš žemiško kūno.

Vis dėlto, F. Collinsas „biologosą“ laiko geriausia iš visų įmanomų versijų – ir stebisi, kad šią teoriją pripažįstą labai nedaug žmonių („Gallup“ skelbia, kad vos 3 procentai visų reguliariai pamaldas lankančių tikinčiųjų mano, kad evoliucija galėjo įvykti be tiesioginio Dievo įsikišimo). Matyt, daugelį krikščionių žeidžia palyginimas su beždžionėmis, taip pat esame linkę tiesiogiai, paraidžiui suprasti Pradžios knygos pasakojimus apie sukūrimą. Bet tai jau kito teksto tema.

Beje, o koks gi Katalikų Bažnyčios požiūris į evoliuciją? Oficialios nuomonės šiuo klausimu nėra. Tačiau, mano manymu, vyraujančią katalikų „nuotaiką“ geriausiai atspindi dar 1950 m. enciklikoje „Humani generis“ išsakyta popiežiaus Pijaus XII mintis:

Žmogaus kūnas galbūt ir atsiranda iš anksčiau egzistavusios gyvosios medžiagos, tačiau dvasinę jo esybę tiesiogiai sukuria Dievas.

Šią citatą suprantu šitaip: ne taip svarbu, kokiu būdu Dievas leido pasaulyje atsirasti žmogui. Jei rimtas mokslas teigia, jog tai buvo evoliucija – tebūnie taip. Svarbiausia – suvokti, kad mes nesame atsitiktiniai aklo gamtos mechanizmo produktai, bet mylimi ir norėti Dievo kūriniai, apdovanoti dvasiniu pradu.

Man tai atrodo labai artima „biologosui“. Kita vertus, tiek teologija, tiek ir gamtos mokslai nestovi vietoje, tad, metams bėgant, gal turėsime naujų teorijų – net neabejoju, kad Bažnyčią gamtos mokslų pasiekimai ir toliau domins. Tam ir yra įsteigta Popiežiškoji mokslų akademija. Kurios narys, beje, yra ir F. Collinsas.