Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 19

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dievas vis dar laukia

Unsplash.com nuotrauka

Aš nusisuku. Ir Dievas prieina arčiau. Apkabina. Įdeda į mano širdį žodžius, kurie ją turėtų sušildyti. Bet aš vis dar nusisukusi. Dievas laukia. Jis laukia ir nepavargsta. Jis tikisi mano dėmesio, ženklo, kad Jį priimu.

Pamatau Laukiantįjį. Jaučiu Jį. Prisiglaudžiu prie Jo. Dievas laukia žmogaus nuo jo sukūrimo. O aš vis klaidžioju. Ieškodama to, ko pati negaliu įvardyti. Dievas davė man ilgesį, kad Jo ieškočiau. Davė ilgesį ieškoti Jo meilės. Nes ji yra atsakymas. Dievo meilė laukia manęs nenuilsdama. Dievas nuolat atsistoja mano kelyje, kad Jį pastebėčiau ir praregėčiau. Bet mano širdis uždara. Uždara, nes bijo. Bijo, nes nepažįsta – mano neprijaukinta širdis.

Viešpats, gimęs Betliejuje, sulaukė piemenų. Jie išgirdo Dievo kvietimą. Jėzus jau ėdžiose kviečia artyn. Kviečia bent mesti žvilgsnį į Jo pusę. Bent mintimi. Viena vienintele. Ir Jis galės man atsiskleisti. Prie Jo mažumo ir bejėgiškumo. Piemenims į Betliejų pranešė Dievo angelai. Ir prie manęs stovi angelas sargas, kuris kreipia mano mintis, žingsnius Dievo link.

Cathopic.com nuotrauka

Ar aš paskubinu žingsnius Betliejaus link? Ar esu abejinga stebuklui? Abejinga atėjusiam Dievui žmogaus pavidalu, kad Jo nebijočiau, kad Jį atpažinčiau. Tą vienintelį Veidą, Kuris atnešė man išganymą. Nesvetinga žmonija bijo pokyčių, bijo atverti širdį net mažam Kūdikėliui. Aš įsikabinusi rutinos nepastebiu Kūdikėlio Jėzaus šypsenos, nes pati užmiršau šypsotis. Bijau išgirsti atsakymą į neužduotą klausimą. Bet tas klausimas slegia mano širdį. Klausimas, ar Dievas dar manęs tebelaukia.

Viešpats Jėzus keliavo per žemę darydamas gera. Jis kviečia sekti Juo. Vis sakydamas, kad vis dar laukia manęs. O aš gyvenimo pakraštyje. Gyvenimo, kuris manęs netenkina, bet kurio negaliu atsisakyti. Nes nežiūriu plačiau, nežiūriu į šviesą, nežiūriu net į tą pusę, kur praėjo Dievas. Viešpats eina nuo durų prie durų, o aš bijau tas duris atidaryti. O Dievas vis laukia prie jų. Ar visą gyvenimą aš praleisiu užsidariusi, paslėpusi savo širdį nuo Dievo meilės? Dievas atėjo man grąžinti regėjimo, kad pagaliau Jį pamatyčiau. O aš nusisukau. Kad Dievas manęs neišgydytų. Atsisakau, nes tada reikėtų keisti savo gyvenimą. Reikėtų atsisakyti nuodėmės.

Nuodėmė yra mane suviliojusi. Jai tarnauju, jai vergauju. Nuodėmė užkietina širdį, ir aš nebegirdžiu Dievo kvietimo, nebematau laukiančio Jėzaus. O Jėzus vis sėdi klausykloje, kviesdamas atsisakyti nuodėmės. Toks liūdnas, kad aš vis Jo, laukiančio, nepastebiu. Klausykla yra slėpininga vieta, kur susitinka pasiklydusi siela ir Dievo gailestingumas. Aš nesiryžtu atsiklaupti, nes tada tikrai pastebėčiau laukiantį Dievą. Ir mano širdis pravirktų. Klausykla yra didžiausio pasitikėjimo vieta, kurioje išdidumas pasiduoda ir atsiklaupia išpažinimui ir atgailai. Aš grįžtu. Pas laukiantį Dievą. Mano širdis irgi laukia. Tik aš bijau tai pripažinti. Kartais net nesuprantu, ko laukiu. O po išpažinties toks palengvėjimas – gyvenimas vėl atsiskleidžia. Laukiantis Dievas mane pasitikęs palaimina.

Įėjusi į bažnyčią, aš priklaupiu pagarbindama Viešpatį tabernakulyje. Čia Jis laukia dienų dienas mano apsilankymo. Girdžiu, kaip plaka mano širdis tuščioje bažnyčioje. Tik laukiantis Viešpats yra užpildęs visą erdvę. Ir to užtenka. Užtenka Viešpaties, pagaliau manęs sulaukusio. Ateinu į tuščią bažnyčią aplankyti Jėzaus. Pasakyti, kad Jo nepalikau, neužmiršau, ir Jėzus man sako tą patį. Klūpiu susimąsčiusi apie laukiantį Dievą, Kuris pasiliko žemėje dėl manęs, vis tikėdamasis manęs sulaukti. Aš prisiglaudžiu prie Viešpaties vienatvės ir sakau, kad Jis nepaliktas. Sakau, jog esu laiminga, kad Dievas manęs nepaliko vienos, jog laukia ir tada, kada aš užmirštu Jį aplankyti.

Unsplash.com nuotrauka

Aš pagarbinu Dievą per šv. Mišias Jo stebuklingu persikeitimu. Nebandau to suprasti, bandau pamilti Jį, esantį duonos gabalėlyje ir vyno taurėje, kuris virsta Jo Krauju. Bandau Dievą pamilti, nes Jis pasiliko čia dėl manęs. Kaip sustiprinimo Duona. Kaip laukiantis net tada, kai niekas Jo neaplanko. Šv. Mišių auka yra Viešpaties mirties ant kryžius prisiminimas. Viešpats ir tada laukė, kad prisiartinčiau prie Jo kryžiaus ir iš arti pamatyčiau Jo prisikėlimą. Nejaugi aš nuėjau su Judu Iskarijotu? Nejaugi kažkur pasislėpusi skaičiuoju trisdešimt sidabrinių, gautų už išduotą Jėzų? Nejaugi suku savo žvilgsnį nuo Jėzaus žvilgsnio, kad kartais nepravirkčiau. Kad kartais nepajusčiau Jėzaus laukimo. Čia, ant kryžiaus, paniekinto. Bet nenugalėto.

Prisikėlęs Viešpats visada ir lieka Prisikėlusiuoju. Jeigu ateinu pas laukiantį Dievą, Jis mane taip pat prikelia. Prikelia iš mano nuodėmių, nutrina ribas tarp meilės ir mano ribotumo. Dievo meilei ribų nėra. Ji ateina, kai nors akimirkai pakeliu žvilgsnį Dievo link. Nepailstančio laukti. Dievas kantrus, Jis net neprašo paskubėti, tik prašo nenutildyti savo širdies Dievo ieškojimuose, kad nepraeičiau pro Jį, laukiantį, saugantį mane nesvetingame pasaulyje. Dievas laukia, kad pastebėčiau Jį gyvenimo verpetuose, ir tikisi mano meilės. Dievas ilgisi manęs nutolusios, susvetimėjusia širdimi, kai einu priešinga kryptimi, nepaisydama vilties perspėjimų. Dievo vilties, kuri kviečia sugrįžti.

Dievas visada yra netoliese, Jis budi prie mano nerimastingos širdies. Ir vis laukia. Sekdamas mano pėdsakais, Dievas nepažeidžia mano privatumo, nesiveržia per prievartą, tik žiūri su viltimi pagauti mano žvilgsnį. Kai mūsų žvilgsniai susitiks, Jis bus nebe laukiantis Dievas, o su išsipildžiusia viltimi mane pasitikti savo Namuose. Aš grįžtu. Nes niekas taip ilgai ir pasiaukojamai manęs nelaukė, niekas taip manimi nepasitikėjo, niekas nepakvietė prie Atpirkėjo kryžiaus, dovanodamas išgelbėjimą. Dievas sulaukė manęs.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.