Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 31

Holger Lahayne

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

15 min.

Dieve nėra prievartos

Holgeris Lahayne. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

„Krikščionybė neatsiejama nuo revoliucinio pasipriešinimo smurtui.“ (Dietrich Bonhoeffer, 1935 m.)

„Soli Deo gloria“ – vien tik Dievui garbė. Šie žodžiai nuo praeitų metų spalio mėnesio puošia Vilniaus reformatų bažnyčios fasadą. Krikščionybė aukština Dievą, tačiau tai visai nereiškia, kad žmogų žemina. Nes to nedaro pats Dievas. Jis žmogaus nemenkina ir nenuvertina. Būdamas galingiausia būtybė visatoje, Dievas žmogų ne slegia, o kelia: išlaisvindamas iš nuodėmės, apvalydamas nuo priklausomybių, atnaujindamas laisvą valią, idant pats žmogus trokštų to, kas dvasiškai gera.

Dievas nori, kad kiekvieno žmogaus individuali asmenybė atsiskleistų ir padeda šiai sklaidai įvykti. Tuo tarpu šėtonas yra tas, kuris įsibrauna, spaudžia, šantažuoja, veikia klasta, apgaule; jis neprašo ir nepadeda, o griauna ir naikina žmogaus asmenybę. Dievas žadina pagarbią baimę, o ne paniką; Jis gelbsti iš įvairių baimių (Ps 34, 5). Jis kviečia, padrąsina ir guodžia. Deja, žmonės dažnai mėgsta imti pavyzdį ne iš Dievo, o iš šėtono, griebdamiesi gąsdinti vieni kitus. O įgąsdintą lengva apgauti, valdyti, manipuliuoti, nes baimė kausto protą, atima galią tinkamai vertinti ir pačiam priimti reikalingus sprendimus.

Kitoks karalius

Dievas nemeluoja ir nelaužo duoto žodžio. Jis negali ir nemoka meluoti. Jis yra tiesos Dievas, net pati Tiesa (Jn 14, 6). Dievo patikimumas sudaro krikščioniškojo tikėjimo esmę. Mes tikime, kadangi esame tikri, jog Dievas laikysis savo žodžio ir išganymo pažadų; Jis garantuotai nepersigalvos. Taip elgtis Dievas įsipareigojo priesaika ir jai Jis liks visiškai ištikimas.

Didžiosios krikščionybės šventės mus primena, jog Dievas ištikimai laikosi savo pažadų. Kalėdos skelbia, kad išpranašautasis Mesijas iš tikrųjų tapo žmogumi mūsų pasaulyje. Didžioji savaitė iki Velykų primena, kad Jėzus Kristus atėjo į žemę su ypatinga misija ir ją visą įvykdė – kentėti iki mirties ant kryžiaus. Ir Jis tai padarė ne prievarta, o Tėvo pavedimu ir savo laisva valia. Būdamas visiškai taikus, žemėje Jis tapo prievartos ir persekiojimų auka, tačiau nepasikeitė, neprisipildė pykčio ir keršto; dabar, sugrįžęs pas Tėvą, Jis ir vėl yra toks pat taikus, kviečiantis, o ne verčiantis Dievas. Jėzus Kristus atėjo į rūstų ir bauginantį pasaulį, kad nugalėtų žmonių baimę (Jn 16, 33). Neatsitiktiniai pirmasis ištartas žodis evangelisto Luko užrašytoje Kalėdų istorijoje yra „nebijokite!“ (Lk 2, 10). Ir po prisikėlimo angelas moterims taria: „Jūs nebijokite!“ (Mt 28, 5).

Rembrandtas. Kristaus prisikėlimas, 1636–1639. Wikimedia Commons nuotrauka

Betliejuje tikrai gimė „žydų karalius“ (Mt 2, 1). Apklausoje pas Pilotą Jėzus taip pat patvirtina: „Aš esu karalius“ (Jn 18, 37). Bet prieš tai duoda paaiškinimą: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio.“ Kitaip sakant, ne tokia, kaip romėnų ar karaliaus Erodo, kuris įsakė nužudyti krašto berniukus iki dvejų metų (Mt 2, 16–18). Išskirtinumą stebime nuo pat gimimo: karaliumi vadinamas Jėzus gimė paprastų tėvų vaiku, o ne krašto elitinės šeimos paveldo įpėdiniu; gimė paprastuose namuose, o ne rūmuose; su tėvais buvo priverstas bėgti ir slėptis (Mt 2, 13–15), o ne džiaugtis ramia, saugia ir nieko nestokojančia kūdikyste.

II amžiaus Laiško Diognetui autorius pasakoja apie išganytoją, kuris yra pasaulio Kūrėjas ir Valdovas, tačiau nė kiek nepanašus į tokius valdovus kaip Erodas: „Niekas tenemano, kad jis [Dievas Tėvas] pasiuntęs žmonėms kokį tarną ar angelą, ar kunigaikštį, ar žemės dalykų valdovą […], bet pasiuntė patį visko meistrą ir menininką, per kurį dangus įtvirtino, per kurį jūrai krantus nustatė […]. Galbūt koks žmogus pamanytų – tironiškai valdyti ir įvaryti baimės ir siaubo? Tikrai ne! Pasiuntė jį švelniai ir ramiai kaip karalius, siunčiantis karalaitį, pasiuntė kaip Dievą, kaip žmonėms jį pasiuntė, pasiuntė kaip gelbėdamas, kaip įtikinėdamas, o ne pavergdamas, nes Dieve nėra prievartos. Siuntė jį kaip šaukiantis, o ne persekiojantis, kaip mylintis, o ne smerkiantis.“

Jėzus Kristus atėjo į pasaulį atstatyti ramybę su Dievu („Ramybė jums!“, Jn 20, 19), o tai reiškia, sustabdyti karo visų su visais ratą. Jis tai padarė leisdamasis įtraukiamas šio rato ir tapdamas smurtinės mirties auka. Jėzus Kristus patyrė „pasibjaurėtinos bausmės“ (Ciceronas apie nukryžiavimą) maksimalų pažeminimą ir gėdą, taip pat didžiulį fizinį skausmą bei absoliučią neteisybę, nes buvo „neteisingai nuteistas” (Apd 8, 33, Burbulio vert.). Nekalto dieviškojo žmogaus mirtis ant kryžiaus yra radikaliausia smurto bei prievartos kritika.

Duccio di Buoninsegna, „Jėzus įžengia pro užrakintas duris“, 1308–1311 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Žvelgdami į Bibliją iš kryžiaus perspektyvos regime Dievą, kuris visiškai aiškiai byloja prieš smurtą. Jis nėra trokštantis kraujo kaip kanaaniečių dievai, tačiau ir pasyviai nesėdintis, kol blogis užvaldys Jo sukurtą pasaulį. Jis nesitaiksto su blogiu, siekia iš jo išlaisvinti ir jį pažaboti, ir Jis tai geba padaryti, kadangi yra visagalis Dievas. Tačiau, kaip pastebi prancūzų literatūrologas ir filosofas R. Girard‘as (1923–2015), blogis Dievo įveikiamas visai neįprastu būdu: „Žmogus niekada netampa Dievo auka; Dievas visada tampa žmonių auka.“ Ant kryžiaus kentėjo ne vien tik žmogus, Jėzus iš Nazareto, bet kančiose dalyvavo ir pats Dievas – antrasis dieviškosios Trejybės Asmuo, Dievo Sūnus.

„Didžioji žmonijos laisvių chartija“

Ar prievartos vengimo principas nėra utopinis, tinkantis tik dangui ar rojui? Juk gyvename puolusiame, nuodėmingame pasaulyje, todėl vienaip ar kitaip tiesiog privalome žaboti blogį? Kaipgi apsieiti be griežtų represinių priemonių? Kaip Dievas mus apsaugos iki to laiko, kai visiškai bus sunaikinta mirtis, smurtas ir prievarta? Kaip Jis uždės blogiui apynasrį, kol Jo Karalystė galutiniai įsitvirtins?

Biblinis bei krikščioniškas atsakymas, kuris padėjo suformuoti ir vakarietišką civilizaciją, yra stebėtinai paprastas: Jis tai padarys teisės viršenybe ir sandoromis. Dievas apreiškė žmonėms, ypač Izraelio tautai, savo įstatymą, kuris atspindi Jo teisingą ir šventą būdą. Dievas nurodo, kad įstatymas turi būti aukščiausias valdovas, o ne karalius ar kokia nors kita politinė valia. Žemieji ir aukštieji, kilmingieji ir paprastieji – visi prieš įstatymą turi būti lygūs. Ši taisyklė kuria laisvės, pasitikėjimo bei saugumo erdvę visam žmogiškajam sugyvenimui.

„Pradžios knygoje skaitome, kaip Dievas leido žmonėms valdyti kitus kūrinius – gyvūnus – ir tapti žemės valdytojais. Tačiau Jis nesuteikė galios valdyti vienam kitą“, – rašo britų evangelikų autorius O. Guinnessas (Didžioji žmonijos laisvių chartija). Situacija pasikeitė po nuopuolio, bet ir tada žmonių valdymas liko griežtai ribojamas Dievo nurodymų. Šeimoje, Bažnyčioje ir pilietiname gyvenime žmonėms duota tik tiek valdžios kitų žmonių atžvilgiu, kiek numato pats Dievas savo Žodyje. Todėl galų gale ne žmonės, o įstatymai saugo žmones nuo  kitų savivalės ir prievartos.

Guinnessas atkreipia dėmesį į svarbų faktą, kad iš Egipto vergovės išlaisvinti izraelitai laisvai priėmė Dievo Įstatymą ir Jo Sandorą: „Sandora buvo laisvai pasirinktas susitarimas […], žmonės savo noru patvirtino Sandorą“ (žr. Iš 24, 3–8). Dievas savo valios žmonėms neprimetė. Sandora nebuvo paremta galia ir prievarta. Guinnessas cituoja rabiną J. Sacksą (1948–2020): „Priverstinis tikėjimas nėra tikėjimas, o priverstinis garbinimas nėra garbinimas.“ Išmintis negali būti įgyjama prievarta; dorybės turi augti laisvių aplinkoje; Izraelio tauta aiškiai parodė, kad net ir paklusnumas yra laisvai pasirenkamas.

Izraelio tautos išėjimas iš Egipto bei Sandora – teisinis abiejų pusių įsipareigojimas – yra toji „Didžioji žmonijos laisvių chartija“; tai priespaudos, prievartos ir piktnaudžiavimo galia kritika, kuri paremta Dievo tobulo įstatymo. Viso to tikslas: „Laisvas Dievas išlaisvina savo tautą, kad laisvai Jį garbintų ir laisvai gyventų drauge Jo akivaizdoje.“

Sandoros Dievas

Dievas kaip visagalis Kūrėjas visada galėjo žmonėms visiškai diktatoriškai, vienašališkai, reikalaudamas paklusnumo ir be klausimų tiesiog viską primesti. Jam pačiam jokių sutarčių, sandorų ir susitarimų nereikia. Bet biblinis vaizdas visai kitoks. Dievas neliko šaltas ir tolimas, iš dangaus aukštybių diktuojantis žemei savo nurodymus. Atvirkščiai, Jis nusileido pas savo kūrinius ir laisvai įsipareigojo sandoromis bei pažadais.

Pats Dievas ėmėsi iniciatyvos ir užmezgė tikrus santykius su žmonėmis. Tai nebuvo tiesiog užvaldymas (aš dabar vadovausiu, o jūs klausysit), nes Dievo ir žmogaus santykių esmė nėra vien pavaldumas. Dievas visuomet demonstruoja didelį suinteresuotumą nuoširdžiais, asmeniniais ryšiais. Jeigu teikiamas susitarimas, Dievas nori, kad žmonės jį išgirstų, suprastų ir patvirtintų sutikimu, gerai žinodami, ką ‘pasirašo’ (žr. Išėjimo ir Kunigų knygas). „Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą […]“, tarė Dievas Izraeliui, prieš tai ilgai aiškinęs sandoros turinį (Įst 30, 19–20).

Apskritai visų Biblijos sandorų kalba yra labai asmeniška. Kalbama apie meilę ir pasitikėjimą, susitarimą ir paklusimą, pažadus ir gerovę, atsiminimą ir viltį. Dievas skatina sandoros partnerius savanoriškai sutikti su sąlygomis. Jei Dievas vengia smurto santykių su žmonėmis, tai ir žmonės turėtų teikti pirmenybę nesmurtiniam požiūriui bei susitarimui, kur tik įmanoma.

Ar be sandorų buvo galima apsieiti? Ne, nes „sandora yra pagrįsta paties Dievo esybėje“, sako JAV reformatų teologas M. Hortonas. O kadangi mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą, „iš prigimties esame atviri, vienas nuo kito priklausomi santykių kūrėjai […], juk buvome sukurti kaip sandoros tvariniai“ (Introducing Covenant Theology).

Sandora yra Dievo būdo aspektas, kadangi Dievas yra triasmenis. Tai nereiškia, kad kažkada trys, anksčiau buvę nepriklausomi, asmenys danguje staiga nusprendė sudaryti sandorą, tai dabar ir toliau tęsia. Trejybės asmenys visada buvo daug glaudžiau susiję nei mes, žmonės, esame ir kada nors būsime. Tačiau joje yra svarbių sandoros elementų. Reformatų tradicija kalba apie Trejybės asmenų „atpirkimo sandorą“ (lot. pactum salutis), nes, pavyzdžiui, Jono evangelijoje matome, kad tarp Tėvo ir Sūnaus įvyko tam tikras susitarimas (žr. Jn 5, 30.43; 6, 37; 10, 29; 17, 4–6). Kristus kalba apie pažadus, duotus Jam prieš Jo atėjimą, ir apie pavedimą, kurį Jis gavo iš Tėvo. Jie sudarė sandorą išpirkti žmones susitardami, kad Sūnus įsikūnys, mirs ant kryžiaus ir t.t. Jėzus Kristus su viskuo sutiko ir į žemę atėjo savo noru. Tėvas Jo nevertė atsisakyti savo dangiškosios būklės, šlovės ir priimti pažeminimą.

Atpirkimo sandora, sudaryta pačiame Dieve, yra ne tik malonės sandoros su žmonėmis pagrindas. Ji taip pat yra ir giliausias, netgi ontologinis visų žmogiškųjų sandorų,  sutarčių ir tarpusavio susitarimų pagrindas. Kadangi dieviški asmenys tarpusavyje tariasi, o žmonės sukurti panašūs į Dievą, vadinasi, taip pat gali bei turi susitarti.

Pirmenybė prievartos vengimui

Trejybė yra žmonių bendruomenės archetipas, teikiantis giliausią santykių paaiškinimą bei pagrindimą. Kryžius – pagrindinės žmogiškosios problemos sprendimo modelis: ne nepaliaujamai ieškant kalto, o pačiam užsikraunant problemos naštą ir ją sunaikinant. Asmeniniame, taip pat ir visuomeniniame bei politiniame gyvenime visa tai turi didžiulę reikšmę. Nes ten, kur atmetamas Trejybės Dievas ir šalinamasi minties apie kryžių, įsiviešpatauja meilė galiai ir prievartai, palankumas smurtui, melui ir gąsdinimui.

Istorija patvirtina, kad krikščionybės požiūris į prievartą buvo išskirtinis. Krikščioniškas tikėjimas iki ketvirto amžiaus plito be prievartos. Apaštalai, o vėliau kiti Bažnyčios tarnai bei visi krikščionys žodžiais skelbė Evangeliją, įtikinėdavo gerais argumentais, savo gyvenimo pavyzdžiais bei gailestingumo darbais rodė tikėjimo vaisius. Nauja religija traukė žmones iš visų sluoksnių, taip pat išlavintų ir turtingų; bet Nukryžiuotojo žodžiai ypač kalbėjo moterims ir kitiems marginalizuotiems (kaip mes šiandien sakytume) – išniekinto ir kankinto Išganytojo žinia buvo Geroji naujiena paniekos ir prievartos aukoms. Tenka apgailestauti, kad, valdant imperatoriui Teodosijui, krikščionybė tapo vienintele leistina religija ir Romos imperijos gyventojai buvo verčiami priimti neprievartos religiją. Ir Bažnyčia įsileido prievartos ir galios virusą. Tik Reformacijos metu prasidėjo rimtos pastangos į religinę sferą grąžinti principą non vi, sed verbo (lot. ne galia, o žodžiu).

Štai du pavyzdžiai iš šeimos gyvenimo: Senasis Testamentas pabrėžia tėvų atsakomybę auklėti, lavinti ir drausminti vaikus. Tačiau prievartos taikymas auklėjime buvo labai ribotas. Vaikų fizinis žalojimas ar net nužudymas taikant bausmę buvo draudžiamas. Visai kitokie papročiai vyravo romėnų kultūroje: tėvas iki mirties išlaikydavo savo valdžią (lot. patria potestas) vaikams ir anūkams. Šeimos galvos, paterfamilias, valdžia daugeliu atvejų buvo beveik absoliutinė; tėvas net turėjo teisę savo (mažus) vaikus nužudyti arba parduoti vergais. Nei graikai, nei romėnai (mažo) vaiko nužudymo ar aborto nelaikė žmogžudyste.

Krikščionys perėmė iš žydų Senajame Testamente įtvirtintą pagarbą žmogaus gyvybei ir prievartos vengimą. Imperatorius Konstantinas, pirmasis krikščionis Romos imperijos soste, panaikino svarbią laisvo romėno teisę – potestas vitae necisque (teisę spręsti dėl mirties ar gyvybės). Vaikų žudymą jis paskelbė griežtai baustinu bei įvedė finansinę paramą besirūpinantiems pamestinukais (bene pirmieji vaikų pinigai!).

Konstantinas Didysis. Mozaikos fragmentas Dievo Išminties katedroje (Stambulas). Wikipedia.org nuotrauka

Dievo žodis mus moko tėvų ir vaikų santykiuose vengti prievartos. Tas pats galioja ir santuokoje. Abu, vyras ir moteris, sukurti pagal Dievo paveikslą (Pr 1, 27). Ir vyras, ir moteris pašaukti Dievo vardu valdyti žemę, ją prižiūrėti, vystyti (Pr 1, 28). Dievas numatė, kad santuoka, glaudžiausias ryšys tarp vyro ir moters, būtų harmoningas, be pavergimo ir smurto. Santuokos esmę sudaro vyro ir žmonos bendrystė, grįsta meile ir pagalba, rūpinimusi abipuse gerove ir džiaugsmu.

Pagal krikščionišką mokymą santuoka yra sandora. Santuokos įžadai – tai ne vien esamos meilės patvirtinimas, bet ir abi puses įpareigojantis pažadas mylėti vienas kitą ir ateityje. Tokiu būdu santuoka suteikia meilei tvirtus rėmus. T. ir K. Kelleriai rašo: „Pasiryžimas sudaryti įpareigojančią sandorą meilės anaiptol neslopina, o yra būdas ją sustiprinti, net sužadinti […]. Teisinis santuokos ryšys sukuria saugią erdvę, kurioje galime atsiverti ir atskleisti savo tikruosius ‘aš’. Mes galime būti silpni, mums nebereikia apsimetinėti. Mums nebereikia savęs nuolat pardavinėti.“ (Santuokos prasmė)

Santuoka – kaip sandora – remiasi abipusiškumu. Biblija dažnai ragina abu sutuoktinius būti ištikimus. Paliepimas atsižvelgti į sutuoktinio interesus galioja ir vyrui, ir žmonai. Vyras nėra viršininkas, kuris viską sprendžia vienas ir jam jokio leidimo neduota taikyti prievartą. Atvirkščiai, būtent vyrai keliskart Pauliaus laiškuose raginami mylėti savo žmonas (1Pt 3, 7-8; Kol 3, 19; Ef 5, 28) – mylėti taip pasiaukojančiai, kaip Kristus myli Bažnyčią (Ef 5, 25).

Paulius pabrėžia abipusiškumą ir lytiniame gyvenime (1 Kor 7), čia taip pat negali būti prievartos, raginama susitarti ir siekti kito gerovės. Korane, islamo šventraštyje, atsispindi visai kitoks supratimas: vyrui suteikiama teisė bet kada ateiti „į savo dirvą“ ir išbarstyti sėklas (t. y. sueiti su žmona; Sura 2, 223). Islame santuoka vertinama labai aukštai, tačiau tai nėra sandora, o labiau civilinė sutartis tarp dviejų šeimų (ir tuo panašu į Antikos romėnų ir graikų supratimą). Sutuoktiniai vienas kitam nieko nepažada; vyras neįsipareigoja žmonai priesaika; žmona tampa vyro kontroliuojama, kadangi tariamai ji labiau linkusi į nuodėmę, maištą ir nepaklusnumą negu vyras. Todėl Koranas aiškiai leidžia vyrui smurtauti prieš žmoną: „O tas [žmonas], kurių užsispyrimą įtariate, – įspėkite, ignoruokite santuokos guolyje ir muškite“ (Sura 4, 34).

Islamo santuokos ir prievartos supratimas kitoks, nes Dievas šioje monoteistinėje religijoje iš esmės skiriasi nuo krikščionių Dievo, nuo Dievo Trejybėje. Dievas islame nėra sandoros Dievas; jis ir žmonėms neduoda jokio tvirto pažado, t. y. niekuo neįsipareigoja. Todėl ir santuoka islame neturi dvasinės dimensijos kaip krikščionybėje. Tuo tarpu mūsų religija numato, kad viena iš santuokos užduočių ar tikslų yra atspindėti, parodyti, pavaizduoti Dievo ištikimą ryšį su žmonėmis (Oz 2, 21–22; Ez 16, 32; Mt 9, 15; Ef 5, 22s).

Trumpam žvilgtelėkime į ekonomikos sritį. Laisvoji rinka remiasi savanoriškais mainais, kai žmonės bendradarbiauja, perka ir parduoda prekes bei paslaugas, siekdami visapusės naudos. Rinka yra vienintelis būdas taikiai suderinti daugelio žmonių tikslus ir norus. Ekonomistai L. von Misesas (1881–1973) ir F. A. Hayekas (1899–1992) vietoj sąvokos „ūkis“ pirmenybę suteikė sąvokai „katalaksija“. Hayekas rašo: „Terminas ‘katalaksija’ sukurtas iš graikų kalbos veiksmažodžio katallattein […], kuris reiškia, ir tai įsidėmėtina, ne tik ‘mainikauti’, bet ir ‘priimti į bendruomenę’ bei ‘priešą padaryti draugu’. Jo pagrindu sudarytas būdvardis ‘katalaktinis’ naudojamas vietoje ‘ekonominis’ reiškiniams, kurios nagrinėja katalaktikos mokslas, apibūdinti.“ (Teisė, įsatymų leidyba ir laisvė, II) Bendraudami mažomis grupėmis, žmonės gali lengviau susidraugauti įvairaus palankumo pagrindu, laisviau ir dosniau dalytis, ir t.t. Sėkmingai plėsti šią nesmurtinę bendrystę ir bendradarbiavimą įmanoma tik per ekonominius mainus ir prekybą –  būtent katalaksiją.

Bažnyčia (religija), šeima ir ekonomika (darbas) – tai trys sritys arba Dievo sukūrimo institucijos, Dievo įsteigtos dar pasaulio pradžioje, savotiškai įkūnija prievartos nebuvimą. Jos iš esmės gerai funkcionuoja be prievartos ir kaip institucijos yra linkę jos vengti, t. y. geriausiai veikia nesmurtinėje aplinkoje. Žinoma, po nuopuolio ir nuodėmės įsiveržimo į visą žmonių gyvenimą ir jos tapo blogio paveiktos. Biblija neslepia ir nenutyli religijos piktnaudžiavimo, religinių lyderių nusikaltimų, svetimavimo, prievartos bei apgaulės prekyboje. Bet tai tik dar labiau patvirtina siekį vengti prievartos, pabrėžiant jos buvimo nenormalumą.

Prievartos renesansas

Ketvirtoji Dievo sukūrimo institucija greta minėtųjų trijų lieka valstybė. Ekonomistas M. Rothbardas (1926–1995) ją apibūdina taip: „Valstybė yra ta visuomenės organizacija, kuri bando išlaikyti jėgos ir smurto naudojimo monopolį tam tikroje teritorijoje; visų pirma ji yra vienintelė organizacija visuomenėje, kuri savo pajamas gauna ne iš savanoriško įnašo ar mokėjimo už suteiktas paslaugas, o iš prievartos“ (The Anatomy of the State). Rothbardas čia sujungia vokiečių sociologų M. Weberio (Politik als Beruf, 1919) ir F. Oppenheimerio (Der Staat, 1909) mintis.

Akivaizdu, kad valstybė kaip institucija skiriasi nuo anų. Minėtosios trys linkusios į prievartos vengimą, o šita iš esmės yra prievartinė. Jos pašaukimas – taikyti prievartą, nors ir teisėtą, ne tik savo paskirčiai įgyvendinti, bet ir dėl išgyvenimo; ji tiesiogine prasme gyvena iš to, kad prievarta surenka mokesčius. Todėl, palyginus su anomis, valstybė savotiškai yra perteklinė institucija, ką patvirtina ir Biblija, pilietinę valdžią laikydama specialiu priedu, atsiradusiu dėl žmonių nuodėmių. Jeigu blogis nebūtų įsiveržęs į žmonių gyvenimą, nebūtų valstybės su savo galios įrankiais, bet būtų visos trys anos institucijos. Kadangi įsigalėjo blogis, kad būtų išvengta keršto ir savivalės, Dievas davė žmonijai pilietinę valdžią, įdėdamas jai į rankas „kalaviją“ (Rom 13, 4) ir pavesdamas Dievo vardu savais būdais stabdyti jį ir apsaugoti žmones nuo prievartos bei smurto.

Šeimoje, ekonomikoje ir Bažnyčioje nors ir egzistuoja autoritetas, drausmė bei sankcijos, nėra prasminga jų vadinti prievarta tikrąja žodžio prasme (kaip savo valios kitam primetimo). Šių trijų institucijų varomoji jėga yra ne prievarta, o geri santykiai. Žinoma, tikrovėje kartais nutolstama nuo šio idealo, kadangi nuodėmingi žmonės linkę pasiduoti galios virusui. Bet sąžiningi tėvai, vadybininkai ir Bažnyčios vadovai nuolankiai pripažįsta savo netobulumą bei klaidas, ieško galimybės susivaldyti ir pasitaisyti.

Valstybės valdžia pašaukta teikti pagalbą toms trims institucijoms, konkrečiai, rūpintis tam tikros teritorijos išorine apsauga (krašto gynyba) bei vidaus teisine apsauga (teismai, policija), taip pat piliečių gyvybių, nuosavybės ir sutarčių saugumu. Jos funkcijos smarkiai ribojamos, kadangi veikla yra ypatinga – labiausiai paradoksali iš visų keturių: (teisėtomis) prievartos priemonėmis stabdyti kitus prievartos veiksmus. Savotiškai tai yra ribinių galių institucija, kadangi nuodėmingų žmonių rankose atsiduria priemonės, galinčios apsaugoti arba pražudyti. Jusdama tai, valstybė iš keturių institucijų labiausia linkusi išsigimti ir piktnaudžiauti savo galiomis, nes daugiausia jų turi.

Todėl valstybės aparatas, kiek tik įmanoma, turi būti mažesnis, jos funkcijų, atsakomybės bei veiklos sritys apribotos, ypatingai prižiūrimos ir kontroliuojamos. Valstybė tiesiogine prasme yra pagalbinė institucija, todėl jos vieta nuošalėje, gyvenimo pakraštyje, kadangi tikrasis gyvenimas verda šeimose, ekonomikoje, bažnyčiose, kultūroje ir t. t. Tai tikroji tarnaitė, kurios vieta tikrai ne kaip dabar – boso vaidmenyje, apėmusiame visų anų trijų institucijų gyvenimą ir veiklą, diktuojančiame joms tvarką ir represuojančiame savo įrankiais bei galiomis.

Nuo XIX amžiaus valstybė sparčiai augdama ir plėsdamasi, deja, padidino ne tik savo paslaugumo kiekį, o ir prievartos. Regis, nepadeda net paralelinis demokratiškumo progresas; net ir itin demokratiškai išrinktos valdžios linksta į prievartą ir, prastai kontroliuojamos, palaipsniui totalitarėja (skverbiasi į visas gyvenimo sritis ir ima smulkiai reguliuoti). Tai gerai iliustruoja prieš porą metų Vokietijoje sugriežtinti šunų laikymo nuostatai, įpareigojantys šeimininkus augintinį išvesti du kartus per dieną, kartu sudėjus mažiausiai valandą laiko; nepalikti be priežiūros per visą dieną, t. y. net šeimininkų darbo metu ir t. t. Toks valstybės elgesys vadinamas paternalistiniu. Paternalistinis valdymas naikina šeimų, rinkos ir bažnyčių laisvę. Kultūra jau seniai valdžios pinigais prijaukinta, o apie tikrą laisvę švietimo srityje net ir kalbėti neverta; ir privačios mokyklos privalo įgyvendinti valstybės nustatytą švietimo politiką.

Negana to, prieš porą metų paskelbta pasaulinė pandemija visu pločiu ir gyliu atskleidė politinių valdžių ambicijas. Joms tai buvo viena didelė prievartos šventė, didysis galių spektaklis, dveji metai įvairaus masto savivalės viešpatavimo. Per visą pandeminį laikotarpį viešajame diskurse visuomenė buvo pratinama prie kovingos ir didybe kaitinamos leksikos: kariaujame su virusu, laimėsime mūšius, transformuosime ir perkrausime, sugriežtinsime ir suvaržysime, sukontroliuosime ir įveiksime viską.

Kaip labai priartėta prie ribos, kur prasideda atviros prievartos propagavimas, parodė filosofo G. Mažeikio komentaras „Apie mobilizacijos ir prievartos skiepytis būtinybę“ (lrt.lt, 2021 11 03). VDU profesorius praeitą rudenį apgailestavo, jog vyriausybė „stokoja griežtų mobilizacijos bei prievartos priemonių, kad padidintų paskiepytųjų skaičių“; kad reikėtų imtis dar „žymiai griežtesnių [!] priemonių prieš asmenis, ignoruojančius kitų sveikatą ir gerovę“; jis kalbėjo apie „represines priemones prieš visuomenės priešus pandemijų ir karo metu“.

Nuotraukos autorius Karantinas Kėdainiuose, penktadienio vakaras. Irmanto Gelūno / „BNS Foto“ nuotrauka

Nuo karo su virusu ir pandeminės karo leksikos sklandžiai perėjome prie tikro karo. Visuomenė, sėkmingai pratinta prie nematytų kovidinių prievartos priemonių, dabar net nesirauko gyvendama nesibaigiančios nepaprastos padėties sąlygomis, kai leidžiama teisėtai taikyti profesoriaus Mažeikio išsvajotus griežtuosius prievartos būdus. Karas – tai tragedija, bylojanti apie žmonių nesugebėjimą taikiai spręsti konfliktus. Kartu karas yra savotiškas rojus valstybei (ypač šalims ir valdžioms, kurios tiesiogiai nenukenčia nuo jo padarinių): ji gali rodyti savo galią, leisti neregėtus kiekius pinigų, lengvai telkti piliečius ir tvirtai pririšti juos prie savęs bei dar labiau riboti laisvę ir naikinti teises. Iš istorijos žinome, kad karo metu pasiimta valdžia ir įgaliojimai labai retai visiškai grąžinami po karo.

„Jeigu karas, tai kariaukime“, „generalinė mobilizacija“, „didžiausias iššūkis nuo Antrojo pasaulinio karo“ – tokius šūkius girdėjome per pandemiją, ir jie vis dar tinka dabartinės  Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu. Kare galioja taisyklė „jokių kompromisų“, laimėti arba pralaimėti, gyvybė arba mirtis. Nuo „zero-covid“ iki Maskvos režimo „sunaikinimo“ arba „parklupdykime Rusiją“ tikslo tik vienas žingsnis. „Alternatyvų nėra“ – nuo 2020 šis teiginys iki šiol dusina bet kokias rimtas ir atviras diskusijas. Kaip Švedijos kelias per pandemiją buvo visuotinai šmeižiamas, taip šiandien keiksmažodžiu tapo pacifizmas, o tikras taikos siekis pavirto pajuokos objektu – šventai tvirtinama, kad tikslas šį kartą ne taika, o pergalė.

Jeigu Dievas miręs, lieka tik galia. Taip pranašiškai pasakė F. Nietzsche‘ė (1844–1900). Jis šlovino karus ir viską, „kas priskiriama dideliam, laisvam ir nuotaiką keliančiam aktyvumui“. Bažnyčios tarnai jam buvo „pikčiausi karo priešai“; krikščionybės kryžius – „pražūties jėgos“ simbolis. „Vergų sukilimas moralės dalykuose“ turi eiti į pabaigą. Atgal prie antikos tautų žiaurumų ir didybės šlovinimo (Apie moralės genealogiją).

Nietzsche‘ė suprato, kad Kristaus kryžius yra didysis skandalas, įžūlus simbolis, kuris meta iššūkį galios, prievartos ir smurto kultūrai. Iš tiesų kryžius apvertė viską – ir sukūrė Vakarų pasaulį. Britų istorikas ir bestselerių autorius T. Hollandas šio pasaulio istorijai paskyrė savo 2019 m. knygą Dominion The Making of the Western Mind (maždaug „Viešpatavimas Kaip atsirado Vakarų kultūra“). Britų leidykla pasipriešino krikščionybės minėjimui pavadinime. Tik JAV leidėjai paisė autoriaus noro ir į knygos pavadinimą įdėjo autoriaus sumanytą prierašą: „How the Christian Revolution Remade the World“ – Kaip krikščionių revoliucija atnaujino pasaulį. Sąvoka „krikščionių [ar krikščioniška] revoliucija“ leidžia suprasti ir žodį „dominion“ dominavimas, viešpatavimas. Krikščionių revoliucija yra kryžiaus revoliucija, ir kryžiaus viešpatavimas yra visai kitoks negu įprasta valdžia.

Knyga prasideda antikos Romos vaizdu apie vergų nukryžiavimo vietą, kuri ilgą laiką mieste liko neužstatyta. „Toks likimas, sutiko romėnų intelektualai, buvo blogiausias, kokį tik galima įsivaizduoti“, – rašo Hollandas. Teroras kryžiumi, kaip tada manyta, yra vienintelė  priemonė priversti paklusti vergų masę. „Dieviškumas buvo skirtas patiems didžiausiems iš didžiųjų – nugalėtojams, didvyriams ir karaliams. Jos matas buvo galia kankinti savo priešus, o ne pačiam kentėti.“ Kokią žinią šiai kultūrai atnešė krikščionija? Ogi apie Dievą, kuris kentėjo, ir ne bet kur, o ant prakreikto kryžiaus. „Kad žmogus, kuris pats buvo nukryžiuotas, galėtų būti sveikinamas kaip dievas, visame Romos pasaulyje būtų suvokiamas kaip skandalingas, nepadorus, groteskiškas“, – tęsia Hollandas. Knygą jis baigia taip pat kryžiumi: savo kelione į ką tik (2015 m.) iš „Islamo valstybės“ išlaisvintą Sindžaro miestą Šiaurės Irake, kur buvo kryžiuojami jazidai. Kryžius XXI amžiuje!

Diego Velázquezas, „Jėzaus nukryžiavimas“ (fragmentas), apie 1632 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Šiuo metu daug kalbama apie Vakarų vertybes, kurias būtina apginti. Hollandas mums primena, kad Vakarai atsirado kryžiaus šešėlyje. O kryžiaus politika teikia pirmenybę kančios ir nereikalingų mirčių mažinimui, ne karo kurstymui; deryboms, sutarimams ir taikai, o ne pergalei. „Bailūs Vakarai“ – šaiposi Nietzsche’ės šalininkai, nes jų akyse didvyriai yra vien tie, kurie išdrįsta eiti kaktomuša ir siekia laimėti kovą nokautu. Jų dievas – galybė (žr. Hab 1, 11). Kaip ir Nietzsche‘ė, jie myli kovingumą ir niekina taikdarystę.

Bet mūsų laimei išliko ne tik ateisto Nietzsche’ės raštai, bet ir didžiųjų krikščionijos mąstytojų bei Vakarų kultūros vėliavnešių veikalai. Bene populiariausias XX a. grožinės literatūros kūrinys yra J. R. R. Tolkieno Žiedų valdovas. Kryžius trilogijoje neminimas, bet visos istorijos esmė yra itin krikščioniška: didysis blogis arba Sauronas galų gale įveikiamas ne Žiedu – sukurtomis galios priemonėmis, – o pasiaukojimu; tikroji stiprybė pasireiškia ne galių ir valdžios naudojimu, o pasiryžimu viso to atsisakyti. Tolkieno pasakojime Žiedas sunaikinamas ir Mordoras nugalimas kovo 25 dieną – neatsitiktinai pagal krikščionišką kalendorių tai apreiškimo mergelei Marijai diena, devyni mėnesiai iki Kristaus gimimo, t.y. Jėzaus pradėjimo diena, įsikūnijimo pradžia; diena, kai prasidėjo Dievo Sūnaus ir kitokio Karaliaus kelias link kryžiaus. Šitaip Tolkienas mums pasiunčia aiškią žinią: tikros ir galutinės pergalės niekada nepasieksime prievarta.

„Ar pasaulio religiniai lyderiai padarė viską dėl karo Ukrainoje, kad jis pasibaigtų?“,  klausia 2022 04 19 LRT radijo laida. Ką galėjo padaryti įvairių religijų lyderiai, jie patys tevertina. Bet mažų mažiausiai, ką krikščionių Bažnyčios tarnai galėjo ir vis dar tebegali padaryti, tai žmoniją nukreipti į kryžių, kuris aiškiausiai parodo, kad Dieve nėra prievartos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?