Dieviškas našlystės kilnumas

Vakar mūsų šeimoje buvo sukaktis – 25 metai, kaip mano ir sesės tėvelis iškeliavo į amžinybę. Per tiek laiko neliko nė šešėlio liūdesio ar sunkumo, juolab tikiu, jog jis yra tarp išgelbėtųjų Danguje, to patvirtinimui Dievas suteikė ir ženklų.

O šis svarstymas kilo, kai gavau iš mamos žinutę: „Man rytoj jubiliejus!!! 25 metų našlystės!!! Tai bent malonė, niekad nesusimąsčiau. Be galo dėkoju už ją Dievui.“

Dėkinga ji, žinoma, ir už santuoką, ir gyvenimo kelią, kuris buvo suteiktas buvus su šiuo žmogumi, ir už vaikus. Bet taip pat mama dėkinga už našlystės kelią, kurį ji atpažino kaip pašaukimą, ir apsisprendė likti našle Viešpačiui.

Kaip svarbu suvokti našlystės pašaukimo kilnumą! Daugelis, praradę savo vyrus, žmonas ar tėvus išgyvename pažeminimo, apleistumo, bausmės ar gėdos jausmus. O Dievo žvilgsniu yra visai kitaip. Tik dabar pradedu suprasti, ką mama turėjo omenyje man primindama, kad našlaičiai Dievui yra labai brangūs.

Bažnyčioje nuo pirmųjų amžių buvo atpažįstama pareiga rūpintis našlių ir našlaičių poreikiais bei pašaukimu. Apaštalas Paulius rašo vyskupui Timotiejui: „Gerbk našles, kurios yra tikros našlės. Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, tegu pirmiausia išmoksta rūpintis savo namiškiais ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai malonu Dievui. Tikra našlė palikusi viena sudėjo viltis į Dievą ir dieną naktį maldauja bei meldžiasi. Bet našlė malonumų ieškotoja dar gyva būdama yra mirusi. Todėl įspėk dėl šito, kad jos būtų be priekaišto“ (1 Tim 5, 3–7).

Našlystės temą nuolat kartoja Dievo Žodis. Našlės ir našlaičiai yra privilegijuotieji pas Viešpatį! Galima prisiminti pranašę Oną (Lk 2, 36–7), Jėzaus palyginimą apie našlės maldą, kurią net dėl įkyrumo Viešpats išklauso (Lk 18, 1–5) ar Sareptos našlę, pas kurią buvo siųstas pranašas Elijas (1 Kar 17, 1–24).

Kokia Jėzaus širdis gailestinga, šiuo atžvilgiu galima matyti iš įvykio, kada „prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: ‚Neverk!‘ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: ‚Jaunuoli, sakau tau: kelkis!‘ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai“ (Lk 7, 12–14).

Izraelio Dievo įstatymo nuostatuose Jis gina našlių ir našlaičių (bei migrantų!) teises, taip reiškiasi Jo teisingumas: „Juk VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra dievų Dievas ir viešpačių VIEŠPATS – didingas, galingas ir baisus Dievas, nesantis šališkas ir neimantis kyšio, ginantis našlaičio ir našlės bylą, mylintis ateivį, parūpinantis jiems maistą ir drabužį. Mylėsite tad ir jūs ateivį, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Įst 10, 18).

„Nepažeisi ateivio ar našlaičio teisių; neimsi iš našlės drabužio užstatu. Atsimink, kad buvai vergas Egipte, ir VIEŠPATS, tavo Dievas, iš ten tave atpirko. Todėl aš ir įsakau tau tai daryti“ (Įst 24, 18–19).

Kaip rimtai Viešpats nusiteikęs šiuo atžvilgiu? „Neskriausite našlės ar našlaičio. Jei tu juos nuskriaustum, kai tik jie manęs šauksis, aš tikrai išgirsiu jų šauksmą. Degsiu pykčiu ir išžudysiu jus kalaviju“ (Iš 22, 21–22). Taip pat galime skaityti ir dvylikos Dievo prakeikimų sąrašą – Įst 27, 19.

„Bet tu juk matai! Tikrai tu imi į širdį vargą ir skausmą, visad esi pasirengęs padėti! Tau nelaimingasis gali save patikėti, – tu visad našlaičiui pagelbėjai“ (Ps 10, 14).

Jėzus, kalbėdamas apie Šventosios Dvasios dovaną Jo sekėjams, sakė: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“ (Jn 14, 18).

„Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‚Aba, Tėve!‘ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 14–16).

Tad… „Giedokite Dievui, giedokite šlovės giesmes jo vardui; aukštinkite tą, kuris joja ant debesų, kurio vardas yra VIEŠPATS; džiūgaukite jo Artume. Našlaičių tėvas ir našlių gynėjas – Dievas savo šventoje buveinėje“ (Ps 68, 5–6).

Daugiau apie pašvęstąją našlystę galite skaityti čia