2020 12 05

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dievo artumas

Unsplash.com nuotrauka

Glaudžiuosi prie to, kas mane palaiko, apgina, priglaudžia. Glaudžiuosi prie Dievo. Dažniausiai mes patys tiek esame nutolę nuo Dievo, kad Jo nejaučiame. Jeigu kiekvieną akimirką laukčiau Dievo apsilankymo, tikrai pajusčiau Jo buvimą.

Dievas su manimi, mano artumoje, yra kiekvieną akimirką, bet aš dažniausiai esu užsiėmusi kitais reikalais. Noriu, kad Dievas būtų su manimi, bet pati su Juo nebūnu – kai Dievas ateina, aš išeinu. Kokia nepagarba. Aš noriu, kad Dievas būtų su manimi pagal mano užsakymus, norus. Dievo artumas neužsakomas. Jis yra dovana. Dovana, palaikanti mano gyvenimą. Aš užmirštu, kad negaliu nurodyti Dievui, kaip dalinti dovanas. Kad Dievo artumas man būtų kasdienė patirtis, turiu į Jį pakelti akis ir širdį, turiu neatsilikti nuo Dievo meilės.

Kada aš atsilieku nuo Dievo meilės, arba dar blogiau, ją paminu? Pirmiausia, kai neieškau Dievo valios, ją ignoruoju. Kai mano asmeninis pasirinkimas visada sustoja ties savo įgeidžiu, kartais net paneigdamas sveiką protą, moralę, net Dievo įsakymus. Ignoruodama Dievo valią, aš lyg atsistoju į Jo vietą ir taip nusisuku nuo Jo artumo. Aš stoviu nuošalyje, kai Dievas prieina, aš vėl pasitraukiu. Negi taip visą laiką traukdamasi gyvensiu? Tai yra bėgimas nuo Dievo artumo. Paskui skundžiuosi, kad Dievo nėra šalia. Dievas šalia, tik aš žiūriu į kitą pusę. Viešpats Jėzus Kristus priartėjo prie manęs priimdamas žmogystę, pasirinkdamas kančią. Savo kančia ant kryžiaus Jėzus Kristus priartėjo prie žmogaus. Ant kryžiaus Viešpats man atvėrė širdį, ir aš geriausiai atsiveriu būdama po kryžiumi. Po Viešpaties Jėzaus kryžiumi jaučiu Jo artumą. Čia Dievo meilė arčiausia. Čia labiausiai jaučiamas Dievo artumas. Jeigu bėgu nuo kryžiaus, tai bėgu ir nuo Dievo artumo. Išdrįsusi pasilikti prie kryžiaus, liksiu ir Dievo artumoje.

Kryžiaus ženklas prieš maldą pradeda dialogą su Dievu. Dievo artumoje užsimezga dialogas tarp Dievo ir manęs. Dialogas dar labiau suartina. Ypač kai nesistengiu slėptis nuo Dievo, nors tai padaryti neįmanoma, tačiau Dievas laukia atviros širdies. Vaiko širdies, kuri nemoka gudrauti. Dialogą užmezgu melsdamasi. Tariu maldos žodžius įsigilinusi, apmąstydama išjausdama. Bandau pajusti Dievo artumą, tardama Dievo įkvėptus maldos žodžius. Visada laukiu šių susitikimų su Dievu. Jo artumo. Kai atsiklaupiu maldai, Dievas pasilenkia ties manimi. Atsidūsta su manimi. Maldoje aš atsigaunu. Kreipiuosi į Dievą, kuris arti. Kreipiuosi į Dievą, nes Juo pasitikiu. Malda sugriaunu savo uždarumą ir išgirstu, kaip Dievas prieina prie manęs. Dievo artumoje jaučiuosi saugiai ir jaukiai. Dievo artume aš užaugu. Per maldą užsimezgęs ryšys išlieka visą dieną. Visą dieną išlieku Dievo artumoje. Visą gyvenimą išlieku Dievo artumoje.

Unsplash.com nuotrauka

Pasaulis nori atitolinti mane nuo Dievo, nes nori mane valdyti. Nuodėmė atitolina Dievą nuo manęs, nes nori valdyti. Aš pasirenku arba nuodėmę, arba Dievo artumą. Nuodėmė įsiterpia neigdama Dievo gerumą, neigdama patį Dievą. Ar aš tam pritariu? Nepritariu, tačiau renkuosi nuodėmę. Pasirinkimas neteisingas, nes, rinkdamasi nuodėmę, renkuosi neigimą – iškeliu į pirmą vietą nuodėmę, atsisakau Dievo artumo. Nusidėdama aš lyg sakau, kad Dievas man nereikalingas. Nereikalingas Tas, kuris myli. Nuodėmė yra pati nemeilė. Tik mano silpnumas gali pasirinkti nemeilę, atstumti Dievo artumą. Man atrodo, kad sąmoningai nemeilės niekas nesirenka. Nusilpusi mano valia pasirenka neteisingai. Nuodėmė atsistoja tarp Dievo ir manęs, ir aš nebematau Dievo tiesos. Dievo artumas nutolsta, ir aš lieku tuščiomis rankomis ir suluošintu gyvenimu. O mane gali apsaugoti Dievo artumas. Nuodėmė sugriauna mano santykį su Dievu. O dažnai ir visai jį nutraukia. Nuodėmė negalėtų prisiartinti, jei būčiau Dievo artumoje, vykdydama Jo valią.

Dievo artumą ypač galiu patirti šventose Mišiose. Dalyvaudama jose, aš esu arti pasislėpusio Dievo Eucharistijoje. Aš pasirenku garbinimą, kad priartėčiau prie Dievo. Garbinti Dievą galiu tik arti Jį jausdama. Šventose Mišiose, tapdamas Kūnu ir Krauju, Viešpats Jėzus Kristus – kaip niekad arti manęs. O ypač Jis susivienija su manimi šventojoje Komunijoje. Numetusi savo nuodėmių naštą išpažintyje, aš ateinu susitikti su Viešpačiu priėmus šventąją Komuniją, priimdama Jo begalinę meilę ir atsidavimą. Viešpats ateina pas mane, užmiršęs mano kaltes, nevertumą, ribotumą. Jėzus Kristus šventąja Komunija išplečia mano ribas ir apsigyvena mano sieloje kaip savo namuose, lyg būtų artimiausias bičiulis. Dievas ir yra mano bičiulis. Jis pirmas mane pavadino savo draugu. Kad tik neišduočiau Jo draugystės. Šventoji Komunija tvirtina ryšį su Viešpačiu, ir aš pasilieku su Juo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kad ir kur eičiau, Dievas eina kartu su manimi. O aš Jo nepastebiu, ignoruoju Jo artumą, nes neatlaikau Dievo žvilgsnio. O Dievas žvelgia į mane kviesdamas į šventumą. Man tai atrodo per sunku, reikalauja per daug pastangų ir atsižadėjimų. Ar aš vis dar nepasirengusi priimti Dievo meilę? Gyvenu slapstydamasi, gyvendama lyg užrištomis akimis. Aš turiu priimti Dievo kvietimą į šventumą, nes kuo tapsiu tobulesnė, tuo artimesnis ryšys bus su Dievu. Ne išdidumas kalba apie šventumą, o būtinybė patirti Dievą. Kartais atrodo, kad priartėjusi prie Dievo, turėsiu visko atsisakyti, bet aš nepagalvoju, kiek erdvių ir galimybių man atsivers esant arti Dievo.

Aš noriu turėti kuo daugiau artimų žmonių – taip jaučiu palaikymą, saugumą. O Dievo artumas man suteikia dieviškąją globą, kai ieškau į Jį kelių. Dievo artumas suteikia ramybę, ir man Jo vieno užtenka. Dievas užpildo visą mane. Kuo aš arčiau Dievo, tuo labiau atsiskleidžiu ir Dievas atsiskleidžia. Aš stengiuosi sekti Dievą visais gyvenimo atvejais. Vis Jį pažįstu kaskart iš naujo. Dievas leidžiasi atrandamas ir aplankomas. Ir aš turėčiau taip Juo sekti. Kiekvienas pėdsakas per amžius, paliktas Dievo, veda prie dieviškojo slėpinio, prie Jo artumo. Tikiu, kad kiekviena mano pastanga priartėti prie Dievo baigsis susitikimu. Susitikimu amžinoje dabartyje.