2022 03 14

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Dievo atsitraukimas – tik tariamas? Pokalbis su raidos psichologu E. Aceti

Unsplash.com nuotrauka

Žmonėms visada svarbu įvardinti patirtį, bet kurią patirtį. Įžiūrėti prasmę. „Priešingu atveju palūžtame“, – sako italas EZIO ACETI, raidos psichologas, visą savo profesinį gyvenimą paskyręs ne vien vaikystės ir paauglystės tarpsnio tyrinėjimams, bet ir tos kultūrinės terpės, kurioje bręsta mūsų jaunoji karta.

Ekspertas yra senas Lietuvos bičiulis, ne kartą lankęsis Vilniuje, Kaune (taip pat ir Rygoje), vedė seminarus šeimoms ir ugdytojams.  Tarp daugybės E. Aceti knygų, publikacijų, televizijos laidų verta paminėti neseniai pasirodžiusią studiją „Žmogaus link. Atsiliepti į šiuolaikinį edukacinį skurdą“ (Verso l’uomo. Una risposta alla povertà educativa contemporanea), parengtą kartu su ispanų filosofu Jesusu Moranu. Autorius pastaruoju metu intensyviai tyrinėja asmens sakralumo ir dvasingumo plotmę, padėdamas ją suvokti vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems. Jis aktyviai talkina įvairių Milano akademinių institucijų studentų psichologinės paramos centruose.

Ukrainos karo įkarštyje  kovo 9 d. su Ezio Aceti kalbėjomės apie tai, kur link turėtų krypti mūsų žvilgsniai šiandien, kai mūsų akyse dar kartą griūva ligšiolinio pasaulio tvarka, o ir tikėjimas, regis, nuščiūva bežadis.

Dabartinė situacija Ukrainoje visu žiaurumu supurtė ir mūsų šalį. Mėginame suvokti, kas gi čia išties vyksta? Tačiau pirmiausia kiekvienam tenka atsakyti į klausimą – kaip žmogui, krikščioniui, laikytis blogio akivaizdoje?

Klausti savęs, kokia turėtų būti mūsų laikysena blogio akivaizdoje, yra išties svarbu. Žinome, kad net popiežius Pranciškus nesugebėjo atsakyti į klausimą, kodėl egzistuoja blogis, ypač – nekaltųjų skausmas. Kodėl gimsta neįgalūs vaikai, kodėl tiek daug nekaltųjų skausmo? Kaip Dievas, kuris yra begalinė Meilė, gali leisti, kad mirtų nekalti vaikai? Popiežius pripažino, kad atsakymo neturi. Mums visa tai – didžiulis, gilus prieštaravimas.

Paaiškinti jo – negalime, o ką galime? Galima pradėti mylėti. Vienintelis Jėzaus atsakymas blogio akivaizdoje – pradėti mylėti. Jis nepaaiškina, kodėl egzistuoja blogis, o tiesiog myli.

Jėzus nepaaiškina, kodėl egzistuoja blogis, o tiesiog myli.

Antras dalykas: blogis kaip pagunda. Matote, mums, tikintiesiems, blogis yra blogio dvasia. Žinome, kad yra Velnias. Velnias yra dvasia, kurios nematai, neapčiuopi. Blogio dvasia yra priešinga meilės dvasiai. Ji įsėlina į mūsų mintis ir prašo leidimo sunaikinti kitą. Velnias yra apgavikas.

Tačiau blogio dvasia turi ribą, Velnias turi ribą. Toji riba esame mes. Jeigu neleidžiame jam veikti, nors jis mus ir mėgina, yra bejėgis.

Žinoma, vien savo jėgomis mums sunku su tuo susidoroti, labai dažnai leidžiame jam veikti. Todėl geriausias būdas įveikti blogį yra stengtis, kad Jėzus gyventų mumyse, pozityvi Dvasia veiktų mumyse.

Ne vienas filosofas yra savaip apie tai kalbėjęs. Aristotelis sako, geriausias būdas įveikti ydas yra praktikuoti dorybes. Ir šiame kare neužtenka vien ginklų: geriausias būdas laimėti karą – įprasti gyventi gėriu, auginti savo gebėjimą kurti ir palaikyti taiką.

Trečias aspektas – tai mums būdingas trapumas, žmogiškojo ribotumo sfera. Apaštalas Paulius sako: „Darau tai, ko nenorėčiau, o nedarau to, ką norėčiau…“ Ši mums gerai pažįstama situacija byloja apie tai, kaip giliai blogis įsismelkęs mumyse.

Psichologas Ezio Aceti. Gedimino Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Turint tai prieš akis, kas, jūsų matymu, vyksta su žmonija šiandien?  

Norint suprasti tai, kas šiandien su mumis vyksta, siūlau padaryti du judesius. Pakilti labai aukštai ir pažvelgti į dalykus iš viršaus bei nusileisti į gelmes, kur galima pamatyti visa ko šaknis.

Pirmasis judesys mums liudija, kad, nepaisant karo ir visų neteisybių, kurių nuolat patiriame, niekas nesustabdo žmonijos pažangos. Pateiksiu pavyzdį. Prieš 200 metų niekas nesipriešino karui. Buvo žinoma, kad karus vykdo valstybės, – jokio liaudies pasipriešinimo nebuvo.

Šiandien, 2022-aisiais, karas, kuris, deja, vyksta Ukrainoje, yra anapus istorijos, kažkoks anachronizmas. Beveik visos pasaulio šalys sukilo prieš jį. Visuotinai pripažįstama, kad kariauti yra kvaila, išties kvaila! Per 10 dienų tu sugriauni viską, ką žmonės kūrė dešimtmečiais! Neabejoju, kad po 200 metų karo tikriausiai nebebus. Jis nebebus viena iš alternatyvų konfliktams spręsti – tikėkimės!

Apie tai kalbėjo didis teologas, P. Teilhard’as de Chardinas, kuris teigė, kad žmogaus prigimtis vystosi pilnatvės link, mes nuolat vystomės – įveikdami etapą po etapo.

Tiesa, karas vyksta, tačiau visi žmonės juo piktinasi, nes supranta, kad karas nebegali daugiau egzistuoti. Kad nebetoleruotina situacija, kai iškyla eilinis galią demonstruojantis arogantas ir sukelia karą. Gali kada nors ir turėti kokią priežastį, tačiau, nepaisant to, karas jau – anachronizmas, paskutinė opcija, dabar jau esanti anapus istorijos, nepaisant viso žmonijos skausmo, kuris niekur nedingsta. Taip matosi žvelgiant iš aukštai.

Dabar paželkime iš apačios. Karas atneša mirtį, griūtį, kančias. Žvelgdami iš apačios suprantame, kad Dievas negali norėti karo. Dievas savo esme yra tik Meilė. Jis nebaudžia – tik myli. Maža to, Jo meilė yra tokia galinga, kad sugeba net tragedijas į ją perkeisti. Mes turime nepajudinamai tuo tikėti. Popiežius Pranciškus vartoja frazę, kuria ragina „paglostyti konfliktą“, arba teigia, kad „didžiausia tragedija būtų neišnaudoti tragedijos“: pandemijos arba karo.

Kokia ta žinia, kuri ataidi iš visos šitos skausmo jūros?

Kad turime sustiprinti meilę, stiprinti solidarumą. Tu man pasakojai, kokia didžiulė solidarumo banga Lietuvoje prasiveržė šio gilios neteisybės akivaizdoje. Dievas yra kitoks nei mes. Mes gyvename laike. Laikas yra dovana, suteikta mums šventėti. Dieve nėra laiko. Dieve yra nuolatinis meilės pulsavimas.

Mums prireiks daug laiko, kad taptume žmonija vis panašesnė į tą, kokios Dievas nori. Tik pagalvokime apie barbariškumus, kurie anksčiau buvo visuotinė norma, o šiandien jų kur kas mažau!

Kita vertus, negalime žiūrėti pro pirštus į faktą, kad tiek, kiek plečiasi žmonijoje prisikėlimo potencialas, auga „naujas, dangiškasis miestas“, pasaulis, kurį galime vis labiau perkeisti į meilę, plečiasi ir destrukcinės jėgos, galia ir laisvė padaryti daug blogo.

Tokia yra Dievo pedagogika. Jis parodo mums visą taikaus sukurtojo pasaulio grožį ir didybę, o kartu ir jo priešingybę.

Tokia yra Dievo pedagogika. Jis parodo mums visą taikaus sukurtojo pasaulio grožį ir didybę, o kartu ir jo priešingybę. Šv. Augustinas yra gražiai aprašęs Dievo ir žmonių miestus, leisdamas įžvelgti, kaip galėtų atrodyti Dievo miestas, o kartu ir kaip atrodytų miestas be Dievo: tai mirties ir destrukcijos karalija.

Įdomu tai, kad Dievas nepažeidžia mūsų laisvės. Ne kartą mums kyla klausimas: kodėl Jis neįsikiša? Ir dabar toks klausimas kyla.

Jaučiamės, tarsi sutrupėjo lig šiol pažintas pasaulis. Ne ką mažiau supurtyti ir populiaraus religingumo pamatai.

Sunkumų patiria ir Bažnyčia. Vienas pavyzdžių yra patriarcho Kirilo pamokslas, pateisinantis agresiją. Tačiau net ir čia negalime pamiršti savo įsipareigojimo siekti krikščionių vienybės. Vienybė yra ta slaptinga Dievo tikrovė, kuri geba matyti gėrį ten, kur plika akimi nesimato.

Žinoma, Kirilas labai klysta, tačiau geriausias būdas jam parodyti jo klaidą, kurti dialogą su juo. Tai nereiškia, kad turime jam pritarti. Ne, niekada negalime jam pritarti.

Dabar tenka mums savęs paklausti: kokia mūsų vieta, užduotis?

Pažiūrėkime, kas vyksta. Susidūrimas vyksta ne vien sekuliaria plotme, bet ir Bažnyčioje. Popiežius Pranciškus jau inicijavo didžiulius pokyčius. Dabar tenka mums savęs paklausti: kokia mūsų kaip tikinčiųjų vieta joje? Kokia mūsų užduotis?

Čia prašau jūsų dėmesio. Verta paskaityti, ką rašė, mano  galva, viena didžiausių XX a. moterų, koncentracijos lageryje Antrojo pasaulinio karo metais. Turiu omenyje Etty Hillesum. Dievo ten tarsi nebuvo, ten išties visiška tuštuma. Mūsų laikotarpis nėra identiškas, tačiau yra savaip sudėtingas: kovidas, karas, depresija… Tame koncentracijos lageryje atrodė, kad Dievo tikrai nėra, jis ten nedalyvauja. O kur šiandien yra Dievas? Kur yra Dievas, jei leidžia kalbėti Kirilui tai, ką jis sako, jei leidžia Putinui daryti tai, ką jis daro? Jeigu leidžia, kad vaikai mirtų? Jei leidžia visa tai? Kur yra Dievas, kuris yra Meilė, kur jis yra? Argi nekyla šis klausimas? O įprastų atsakymų nebeužtenka, man – neužtenka.

Dieve, jeigu aš nepadėsiu Tau gyventi, kas tada Tau padės?

Priimu tai, ką sakė Etty Hillesum, kuri koncentracijos lageryje jaučia štai ką: „Bet, Dieve, jeigu aš nepadėsiu Tau gyventi, kas tada Tau padės?“ Tariamas Dievo atsitraukimas tik atrodo atsitraukimas. Išties tai –  beprotiškos meilės viršūnė: Dievas pasitiki manimi, Jis pasitiki tavimi, mumis, tikinčiaisiais. Suteikia mums progą leisti Jam gyventi visame tame, ko mus išmokė: meilėje.

Toks yra mūsų pašaukimas. Būtent šitai mus skiria nuo netikinčiųjų. Mes, kurie tikime Dievą, esame palaiminti, nes matome daugiau. Žinoma, būsime vertinami vien pagal meilės kriterijų. Dievas mums parodo, kad visą blogį galima įveikti tik meile. Vienykimės, burkimės kartu, dalinkimės šviesa palaikykime vienas kitą, išryškinkime tai, kas kituose yra gera, rinkime paramą, apginkime silpnuosius. Štai kiek meilės galime paskleisti, ir tai yra Dievo meilės beprotybė.

Dievas nelaiko mūsų marionetėmis įsikišdamas, kai prireikia, kai mes laukiame stebuklo. Dievas pernelyg mus gerbia. Jis neabejoja, kad mes, Jo dvelksmo vedami, galime užpildyti šį pasaulį meile. Šito jis iš mūsų tikisi. Elgiasi su mumis kaip su suaugusiaisiais.

Daugeliui tai neįprastas Dievo veidas.

Pasauliui žengiant pirmyn keičiasi ir Dievo įvaizdis. Į šiuolaikinę istorijos sampratą niekaip nebetelpa mintis apie Dievą kaip tą, kuris apdovanoja, jei esu geras, ir baudžia, jei esu blogas. Taip, lig šiol Dievas leido šias paikystes. Vaikams anksčiau juk sakydavome, jeigu jie blogai elgsis, Dievas jų nemylės ir jų neapdovanos…

Myli mus ne todėl, kad esame geri,  o todėl, kad esame Jo kūriniai, kad egzistuojame.

Tai teologinis absurdas. Dievas mus myli, nepaisydamas to, ar esame geri, ar blogi. Myli mus ne todėl, kad esame geri,  o todėl, kad esame Jo kūriniai, kad egzistuojame. Toks yra Dievas.

Bet ne vien tai. Jis nėra Dievas, kuris smerktų mus pagal mūsų elgesį, maža to: jis prašo mūsų leidimo gyventi per mus – mūsų žmogiškumo dėka. Toks yra naujas Dievo veidas. Jis tiek myli, kad nori būti kartu su mumis, sudaryti mums draugiją.

Tai nujautė italas charizmatikas, Don Luigi Giusani, Comunione e Liberazione judėjimo steigėjas. Jo charizma atskleidžia Jėzų kaip bičiulį. Tad šiandienos Jėzus yra mūsų bičiulis, draugas, kuris yra su mumis, kenčia su mumis, visada yra šalia ir niekada neapleidžia – miršta kartu su mumis. Toks yra šiandienos Dievas.

Ne visa galintis, o visa mylintis Dievas. Tai labai skirtingi dalykai – Jo galia glūdi meilėje. Toks užsispyrusiai mylintis Dievas žino, kad meilė yra stipresnė už visas bombas ir destrukciją. Tik reikalinga kantrybė. Dievo laikas nėra mūsų laikas. O tikras pedagogas yra kantrus. Jo kantrybė žmonijos atžvilgiu yra beribė. Mes išsilaisvinome iš šimtmečius trukusios vergovės ir šiandien ji už istorijos ribų. Taip nutiks ir karo atveju – ateis laikas, kai jis bus absoliutus anachronizmas. Bet tikriausiai turime mes padaryti viską, kad taip nutiktų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien