Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dievo gailestingumo sąvokos. Emet – Dievo ištikimybė

Kun. Kazimieras Milaševičius, OSB. Evgenios Levin nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš maldynėlio „Magnificat“ 2021 m. vasario mėn. (132) numerio.

Dievo gailestingumas – žmogų pranokstanti tikrovė, gal dėl to Šventasis Raštas vartoja net keletą žodžių šiai sunkiai apibūdinamai Dievo savybei išreikšti.

Praeitą kartą kalbėjau apie Dievo gailestingąjį gerumą, kurį išreiškia hebrajiškas žodis hesed (2020 m. rugsėjo mėn. „Magnificat“, nr. 9 (127)). Šį kartą apmąstykime kitą ne mažiau prasmių turtingą hebrajišką žodį emet, kuris tampriai susijęs su Dievo gailestingumo sąvoka.

Hebrajiškas žodis emet (kilęs iš veiksmažodžio aman) įprastai verčiamas žodžiu tiesa. Iš tos pačios šaknies kilo ir kitas ne mažiau svarbus žodis tikėjimas (èmounah). Jei pažvelgsime, kaip tiesos sąvoka suprantama graikų, lotynų, lietuvių ir hebrajų kalbose, susidursime su skirtingu šio žodžio supratimu, skirtingu regėjimo kampu, skirtingu mąstymu. Graikai tiesą vadina aleteia (αλήθεια). Žodis sudarytas iš neiginio a- ir šaknies λήθεια, kuri reiškia paslėptį arba užmarštį. Taigi, graikai tiesos sąvoką nusako neiginiu: aleteia reiškia būties ar esmės nepaslėptį ar neužmarštį (tokį vertimą pasiūlė Skirmantas Jankauskas, Vilniaus universiteto filosofijos dėstytojas ir graikų filosofijos žinovas). Tiesa yra tai, kas atidengta, nepaslėpta.

Lotynai graikišką aleteia išvertė žodžiu veritas. Lotynų mąstyme tiesa (veritas) yra glaudžiai susijusi su tikrove. Tiesa yra tai, kas realu, tikra, apčiuopiama, pažįstama juslėmis ir protu. Iš čia ir klasikinis tiesos apibrėžimas, šv. Tomo Akviniečio perimtas iš Aristotelio: tiesa yra teiginio ir daikto atitikimas (adaequatio intellectus et rei). Jei teiginys atitinka daikto esmę, tai sakinys yra tikras, jei ne – klaidingas. Tiesa yra klaidos ir nežinojimo priešybė. Tai sąvoka, nulėmusi ne tik visą Vakarų mąstymo kelią, bet ir visą krikščioniškąjį gyvenimą.

Bartolomé Esteban Murillo, „Šv. Tomas Akvinietis“ (fragmentas), 1650 m. Wikipedia.org nuotrauka

Įdomu, kad lietuvių kalboje žodis tiesa išreiškia ne graikišką ontologinį tiesos pobūdį ar lotyniškąjį tikrovės suvokimą, bet labiau moralinį, dorovinį aspektą. Lietuviams tiesa visados yra moralinio pobūdžio: tiesa yra tai, kas tiesu, teisinga, vadinasi – nedviprasmiška, nemelaginga. Todėl ir lietuvių kalbos vediniai, reiškią tiesą, visados yra susiję su tiesumu: tiesiakalbis žmogus, tiesmukas vyras. Be to, lietuvių kalboje tiesa yra glaudžiai susijusi su teisybe, teisingumu, šie terminai gali būti vartojami kaip sinonimai: sakyti tiesą ir sakyti teisybę yra tapatu.

Grįžtant prie graikiškos aleteia (tiesa) sampratos, svarbu nepamiršti, jog šį žodį vartoja ne tik Platonas ar Aristotelis, bet ir Naujasis Testamentas. Daugiausia randame šv. Pauliaus laiškuose ir Evangelijoje pagal Joną, kur evangelistas kalba apie Kristų kaip tiesą. Kristui tarus, kad „Aš esu tiesa“ (Jn 14, 6) ir kad „tiesa jus išlaisvins“ (Jn 8, 32), viskas susitelkė į Piloto klausimą: „Kas yra tiesa?“ (Jn 18, 38).

Įdomu pastebėti, jog Apreiškimas (Revelatio, Epiphania), kaip viena iš pagrindinių sąvokų Dievo santykiui su žmogumi apibūdinti, puikiai atskleidžia graikiškojo aleteia prasmę krikščioniškoje plotmėje: jis nurodo į Dievo įsikūnijimą: revelare – atidengti tai, kas paslėpta. Kaip rašoma dogminėje konstitucijoje Dei Verbum: Dievas, daug kartų ir įvairiais būdais kalbėjęs pranašų lūpomis, „dabar dienų pabaigoje prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2)Jis pasiuntė savo Sūnų – amžinąjį Žodį, apšviečiantį visus žmones, tarp jų gyventi ir atskleisti jiems Dievo gelmes (plg. Jn 1, 1–18). Dievas nekalba „dieviškai“, nes „dieviškosios“ kalbos mes nesuprastume. Dievas kalba tik žmogiškai, mums atskleisdamas tai, kas mūsų akims buvo paslėpta. Tuo remdamiesi galime mąstyti Jėzaus pasakymą: „Aš esu tiesa“ (Jn 14, 6). Aš esu tiesa, nes savo asmeniu atskleidžiu Dievo gelmes. Tokiame kontekste turime sugrįžti prie hebrajų Šv. Rašto kalbos ir pabandyti suprasti, ką žydams reiškia tiesa ir koks šio žodžio ryšys su hesed, Dievo gailestingumu.

Kaip jau minėjau, žodis emet yra kilęs iš veiksmažodžio aman, kuris įprastai reiškia palaikyti, paremti. Intranzityvinė forma verčiama būti tvirtam, stipriam, nepalenkiamam, patvariam, užtikrintam, būti pasitikinčiam. Iš šios formos kilo ir prieveiksmis Amen (Iš tiesų, iš tiesų sakau jums…). Dažniausiai veiksmažodis aman vartojamas hiphil (priežastine) forma: remtis, pa(si)tikėti kažkuo, tikėti kažką. Taigi, žydams emet (tiesa) yra ne tai, kas nudengiama ir tampa regima, nepaslėpta (aleteia), ne tai, kas tikroviška, pažįstama juslėmis ir protu (veritas), bet tai, kas yra tvirta, patikima, tai, kas išlieka; tai, kuo galima tikėti, pasitikėti. Tai puikiai išreiškia pranašo Izaijo žodžiai: Tik tvirtai tikėdami, tvirtai stovėsite! (pažodžiui: Jei tvirtai nesiremsite [į tiesą, arba į Viešpatį], tikrai nebūsite [jo] palaikomi (Iz 7, 9)). Kitais žodžiais tariant: Jei neprašysite Dievo tikros atramos, tai yra tikėjimo ir tiesos, jūs neišsilaikysite. Arba: Jei nesiremsite į Dievo žodį ir jo darbus, neišstovėsite.

Jėzus Kristus ir 12 apaštalų. Lisabonos katedros vitražas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Labai svarbu pamatyti skirtumą tarp graikiškos ir hebrajiškos tiesos sampratos. Kaip jau minėjau, antikos graikų filosofui tiesa tai, kas atidengta, tai, ką kiekvienas gali matyti ir suprasti. Todėl nėra būtina Dievo prašyti atskleisti, leisti pažinti tiesą, nes ji tam tikra prasme nepriklauso nuo Dievo, ją atskleidžia pats žmogus. Tuo tarpu žydui, tiesa (emet) yra tai, kuo remiamės tikėdami, nors dar jos nesuprantame ir nematome. O tikėjimas (èmounah) – veiksmas to, kuris remiasi, tai yra atsistoja ant tvirto, nepajudinamo, patikimo ir išliekančio tiesos pamato, tai yra veikiančio Dievo.

Puikus pavyzdys, atskleidžiantis hebrajiško žodžio emet prasmę, yra Abraomo tikėjimas. Įkvėptasis autorius rašo: Abramas patikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu (Per 15, 6). Abramas rėmėsi ne savo žmogišku supratimu, žmogiškai žiūrint, Dievo pažadas neįmanomas įgyvendinti. Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti. Taip gausūs bus tavo palikuonys. Abramas rėmėsi ne žmogišku suvokimu, bet tiesa, tai yra žodžiu Dievo, kuris vienintelis gali išpildyti tai, ką pažadėjo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apibendrinant galima sakyti, kad hebrajų kalboje tiesa yra tvirtas, nepajudinamas, patikimas ir išliekantis pamatas, kylantis iš esančio ir veikiančio Dievo, į kurį žmogus, nors dar nematydamas ir nesuprasdamas tiesos, nes ji lieka paslėpta, gali pasitikėdamas remtis. Hebrajų kalboje tiesai priešinga ne klaida, bet melas, ne nežinojimas, bet abejingumas. Tiesa vadovauja tam, kuris, eidamas tamsoje, ja pasitiki. Einantysis ar ieškantysis pamatys tiesą tik tuomet, kai ji panorės apsireikšti, kaip jo tikėjimo atlygis.