Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 01

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dievo gerumas arti

Unsplash.com nuotrauka

Kai stoviu nuleidusi galvą ar žvelgiu į tolį apkabinta ilgesio, Dievo gerumas kaip niekada arti. Kai prislėgta skausmo ieškau paguodos, Dievo gerumas jautriai priglunda prie sudaužytos širdies saugodamas jos trapumą. Žmonės gali išduoti, Dievo gerumas – ne.

Kai esu neviltyje, Dievo gerumas pakviečia viltį žengiant žingsnius nenuleisti žvilgsnio nuo Jo. Žengiant žingsnius nepamiršti, kad šis kelias veda pas Dievą. Nes tokį pasirinkau. Nuolat ugdau savo širdį pažinti Dievo gerumą, nors kartais jis būtų nesuprantamas. Dievas yra paslaptis, kurios nereikia įminti. Jį reikia priimti. Jį reikia pamilti. Stengtis su Dievu susipažinti. Tada Jo gerumas atsiskleis, ir aš jausiu, kaip Jis lydi mane įvairiausiose situacijose. Dievo gerumo niekuo nepakeisi. Jis parodo, kaip vertina ir myli Dievas.

Dievas, atėjęs į pasaulį, atsiskleidžia Šventajame Rašte. Versdama Šventojo Rašto puslapius išgyvenu Jėzaus Kristaus gyvenimą ir tai, ką Jis paskelbė apie Dangiškąjį Tėvą ir Šventąją Dvasią. Skaitydama Šventąjį Raštą aš nuolat esu dieviškosios istorijos liudininkė ir jos sekėja.

Dievo gerumas atsiskleidžia Šventajame Rašte. Tai liudija Jėzaus Kristaus darbai, žodžiai, palikti mums kaip meilės įrodymas. Kaip kvietimas tikėti Dievu. Ir pasitikėti. Atsiremti į Viešpaties gyvenimą kaip dieviškąją tikrovę, siųstą mane sustiprinti ir išlaikyti viltyje. Viltyje, kad nesu palikta viena, kad yra nežemiškas pasaulis su tikrove, kuri pranoksta mano vaizduotę.

Cathopic.com nuotrauka

Jėzus žemėje darė gerus darbus, nes norėjo atsiskleisti. Kad Jį išdrįstume pamilti, prieiti prie Jo arti, kad išgyventume Viešpaties gimimą, Jo mirtį ant kryžiaus ir Jo prisikėlimą. Visą Viešpaties gyvenimą, Jo gilų gerumą. Jo atsidavimą žmogui. Tokiam suvargusiam ir pasimetusiam savo kasdieniuose išgyvenimuose.

Dievas paliko sakramentus, kad jais vadovaudamiesi kurtume Dievo palaimintą gyvenimą. Krikštu esame apvalomi nuo gimtosios nuodėmės – taip prasideda malonės kelias. Krikštu pradedu Dievo vaiko gyvenimą. Gimsta bendrystė su Dievu. Krikšto metu aš pirmą kartą atsistoju Dievo akivaizdoje. Atsiduodu Jo gerumui, kuris mane pakvietė gyventi. Krikštas – kelio pradžia, vienybės su Dievu užuomazga.

Gimstame, priklausome nuo kitų ir Dievo ir gyvendami priklausome Jam. Dievo gerumas budi prie kūdikio lopšio. Aš lengvai supuosi ant Dievo gerumo. To niekas negali atimti, nes Dievo gerumas seka mane ir tada, kai nusigręžiu nuo Jo. Dievo gerumas yra lyg nepamainoma mozaikos detalė Dievo tobulume.

Aš augu. Vis daugiau suprantu ir jau galiu priimti Šventosios Dvasios dovanas. Sutvirtinimu gaunu jas per vyskupo rankas. Nuo Šventosios Dvasios prisilietimo mano širdis prisipildo Dievo gerumo. Tas gerumas yra lyg Dievo atvaizdas, sužeistos širdies galybė, turinti neišsemiamą meilės galią dėl savo kančios ir nesibaigiančio troškimo dalinti gerumą kaip savo ženklą – kad atpažintume. Kad priimtume. Kad patikėtume.

Šventosios Dvasios įkvėpta, aš priartėju prie Dievo slėpinio. Ieškau užuovėjos. Ateinu suspausta širdimi. Pavargusi. Einanti gyvenimo keliu be krypties, įkvėpimo. Tik Šventosios Dvasios galia keliu akis į Švenčiausiąją Trejybę, laukdama stebuklo. Stebuklas jau yra vien tai, kad noriu pakelti akis į Dievą, Jo ieškoti, visko iš Jo tikėtis. Stebuklas yra tai, kad gaunu daugiau, nei tikėjausi. Dievo saikas yra visada su kaupu.

Cathopic.com nuotrauka

Sutvirtinimo metu Šventoji Dvasia palieka pėdsakus, kuriais žengdama aš pasivysiu Dievo gerumą. Neatsiliksiu ir nepasiklysiu. Šventoji Dvasia išmoko ir mano suspaustą ir sužeistą širdį garbinti ir mylėti. Suspausta mano širdis – maža auka Dievui. Angelas ją nuneša Jam.

Kai esu pasirengusi, priimu Švenčiausiąjį Sakramentą. Jį suvokti be Dievo malonės neįmanoma. Jis perkeičia mano sielą. Jis perkeičia mano gyvenimą. Viešpats paliko Švenčiausiąjį Sakramentą mane sustiprinti, kad iš labai arti pajusčiau Dievo veikimą. Šis sakramentas leidžia man pajusti Dievo artumą tiesiogiai, leidžia priimti Jo gerumą. Niekas daugiau nėra buvęs arčiau prie manęs kaip Dievo artumas priėmus Švenčiausiąjį Sakramentą. Tada aš pamilstu dieviška meile.

Atgailos sakramentas su Dievo pagalba atkuria sielos kūdikišką būseną ir ji nurimsta Dieve. Atgaila ne iš pareigos. Apsiverkusi, liūdinti, kaltės spaudžiama siela atgailos metu apsikabina savo nevertumą ir prašo pasigailėjimo. Dievas man skiria mažą atgailą, kad nepalūžčiau. Dievo gerumas ir čia pasiveja mane. Dievo atgaila mane pakelia, nukreipia į tą kelią, iš kurio išklydau. Atgaila veda prisikėlimo link.

Dievo gerumas nepamiršo ir ligonių. Ligonių patepimas yra pagalba sužeistai sielai. Mano skausmas čia pavirsta skausmu, atiduotu Dievui. Ligonis – lyg nuskriaustas vaikas, laukiantis paguodos ir sustiprinimo. Taip norisi paimti jį už rankos ir priminti Dievo pažadą – Dievas niekada nepalieka mažutėlių. Ligonis, pasiliekantis Dieve, suranda ir Jo gerumą. Arčiau daugiau nieko nėra.

Dievo gerumas nepaliko ir mūsų ganytojų. Kunigystės sakramentas atneša žmonėms niekuo nepamainomą tarnystę. Kunigas yra ir prie kūdikio, ir prie ligonio, ir prie mirštančiojo. Kunigas klausykloje surenka mūsų išsakytas nuodėmes ir atiduoda Dievo gailestingumui. Kunigas skelbia Dievo Žodį taip primindamas Jo gerumą. Kunigas yra Dievo gerumo skleidėjas. Aukodamas šv. Mišias, atiduoda Viešpaties auką Jo garbei ir mūsų palaimai. Dievas ateina per kunigo rankas, žodžius ir palaiminimus. Jis aukoja šv. Mišias suvienydamas bažnyčios bendruomenę bendrai maldai ir Dievo pašlovinimui. Viešpats paliko mums šv. Mišių šventimą, kaip prisiminimą apie Jį ir malonių aruodą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dievas atkreipė dėmesį ir į šeimą. Santuoka tapo sakramentu, kur vyras ir žmona laimina vienas kitą, nes pirmiausia yra Dievo laiminami. Mažytis šeimos pasaulėlis tampa Dievo palaimintu pasauliu. Mes joje augame, bręstame ir pasiliekame bendrystėje vienas su kitu ir su Dievu.

Palaikomi Viešpaties įsteigtų ženklų, sakramentų, jaučiame Dievo gerumą, įvairiausiuose gyvenimo etapuose. Dievo gerumas suburia mus visus į bendrystę, kai, šio gerumo palaikomi, padedame vienas kitam gyventi mums Dievo skirtą gyvenimą.

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?