2021 11 14

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dievo pastebėta

Unsplash.com nuotrauka

Mes – vos matomi taškeliai visatoje ir tokie dideli Dievo akyse. Didelė esu eidama su Dievu. Einu su Dievu, todėl esu Jo pastebėta.

Kai Dievas mane pastebi, aš priartėju prie Jo. Čia galiu būti taip arti Dievo, kaip nesu arti jokio žmogaus. Juk ne aš priartėju, o Dievas.

Dievas pastebi skurdžiausią būtybę, nes myli. Meilė leidžia pastebėti nepastebimą. Aš neįmatau mažumo vertės. O Dievas mato, nes pats tapo mažas. Pasaulis mano, kad Dievas tapo paniekintas ir greitai Jį norės visi užmiršti kaip sunkią patirtį. Dievas nesustojo ties kryžiumi – Dievas prisikėlė. O aš, sustojusi prie kryžiaus, tampu pastebima Dievui, prie kryžiaus prisikeliu. Mano mažumas prie kryžiaus įgauna pavidalą žmogaus, einančio pas Dievą, su Dievu. Priklausančiu Dievui.

Vis pagalvoju apie savo mažumą Dievo akivaizdoje. Man gera būti mažai – svarbiausia Dievo artumas. Svarbiausia, kad esu pastebėta. Jaustis Dievo pastebėtas gali būti kiekvienas žmogus, jeigu jis aplanko Kūdikėlį Jėzų Betliejuje. Čia mes lyg susikeičiame vietomis – mažytis Kūdikis ir aš, atėjusi Jo pasveikinti. Kad ir koks mažas Kūdikis gulėtų Betliejuje, aš jaučiu Jo didybę. Ir kartu jaučiu savo mažumą. Bet aš esu matoma – labiausiai esu matoma, kai atsistoju šalia Dievo. Nes Jis tai leidžia, į tai kviečia, kviečia į bendrystę su savimi, kad užaugčiau. Užaugčiau meilėje. Mylėdama aš tampu didelė. Ir esu Dievo pastebėta. O gal greičiau pastebėta mano meilė. Kuri gimė Dievo dėka.

Dievas mane pastebėjo, ir Jo meilė neleido praeiti pro šalį. Mano silpnumas nugali Dievą. Mano silpnumas pavertė ir patį Dievą silpnu Kūdikiu. Kai Viešpats Jėzus vaikščiojo po žemę darydamas gera, ar pati aš Jį pastebėjau? Ir Viešpats Jėzus pasirinko kryžių, kad Jį pastebėčiau. Kad nors kiek pajusčiau gailesčio, žmogiškumo. Kad ir Viešpats iš to galėtų mane atpažinti. Bejėgis Viešpats ant kryžiaus, ar gali būti kas skaudžiau ir graudžiau. Čia Viešpaties mažumas miršta, gimsta didybė. Bejėgis Viešpats Alyvų darželyje, nuplaktas ir vainikuotas erškėčiais neša kryžių dėl manęs. Ar ir dabar aš sakau, kad Viešpats manęs nepastebi? Viešpats mato tuos, kurie stovi po Jo kryžiumi, Viešpats pastebi ir tuos, kurie yra nutolę nuo kryžiaus. Kančioje viskas matoma labai aiškiai. Ypač mano mažumas. Patį mažiausią Dievas pastebi patį pirmą.

Unsplash.com nuotrauka

Dievas ypač pastebi mane, kai esu nuolanki, kai visur ieškau Jo valios. Nuolankumas Dievą nuginkluoja, nes aš nebeturiu nieko savo. Kai pasirenku kryželį, kad Dievas mane atpažintų. Kai nuolankiai tą kryželį priimu. Norėdama supanašėti su Viešpačiu, norėdama būti Jo pastebėta. Man mano kryžius visada didelis ir Dievas mane pamato. Ne dėl didumo, o Dievo valios priėmimo. Nuolankiai būti sunku, nes visada norisi valdyti, valdyti mintį, situaciją, aplinkinius. Kartais bandome ir Dievui primesti savo norus, įnirtingai juos piršdami, lyg norėdami pasakyti, kad tai ir yra Dievo valia. Apgaudinėju save, kai atsisakau nuolankumo. Kuo aš esu mažesnė, tuo Dievui labiau Jo pastebima.

Nuolankumo labai reikia, kai ruošiuosi išpažinčiai. Tik nuolankumas ir atsidavimas Dievui gali sužadinti tikrą gailestį dėl nuodėmių. Nuodėmė užstoja mane nuo Dievo. Nuodėmė atitolina, uždengia mane nuo Dievo širdies ir tampu lyg nematoma, tampu Dievo skausmo priežastimi. Ir vėl Viešpats ima kryžių už mane. Kiek kartų gailėjausi dėl nuodėmių, tiek Dievas atkreipė į mane dėmesį. Su meile. Pastebėjo mano mažas ar didesnes pastangas Jam patikti ir norą būti Dievo pastebėtai, būti visada Jo akiratyje. Klausykla yra ta vieta, kai esu pastebima labiausiai, nes mano širdis atsiveria Dievo gailestingumui. Išsakydama savo nuodėmes atsisakau tamsiosios savo pusės. Mane apšviečia Dievo šviesa, tai pastebi ir mane supantys žmones, jie jaučia, kaip geroji mano jėga su Dievo pagalba atsiskleidžia. Mano gailestis dėl nuodėmių sugrąžina mane į Dievo širdį, į Jo namus. Prieš įžengdama į Dievo namus, meldžiuosi, meldžiuosi ruošdama savo širdį susitikimui su Dievu.

Po kryžiaus ženklo aš matoma Dievui. Kiekviena malda lyg nuima sluoksnį po sluoksnio nuo mano širdies, aš išlendu iš kiauto ir atsiveriu Dievui. Maldoje užmezgu santykį su Dievu. Stoviu Jo akivaizdoje, ieškau Jo žvilgsnio, prašau, kad atkreiptų savo dėmesį į mane, kad pažvelgtų į mane nors akies krašteliu. Meldžiuosi Dievui, nes laukiu Jo artumo. Kad ne tik Jis mane pastebėtų, bet kad aš pajusčiau Jo prisiartinimą. Jaučiuosi Dievo pastebėta, kai maldos metu staiga, visai nejučia ištrykšta ašara ir pro sudrėkusias akis aš pamatau pasaulį lyg Dievo meilės žvilgsniu. Malda aš garbinu Dievą, prašau Jo malonių, prašau, kad Jo žvilgsnis sustotų ties mano pasitikėjimu Juo. Kad sustotų ties mano mažumu. Malda bandau prakalbinti Dievą, prašau visada pasilikti su manimi. Kai kalbuosi su Dievu maldoje, vienatvė ištirpsta, jaučiuosi Dievo pastebėta ir apkabinta.

Yra visokiausių abejonių, ar aš galiu dominti Dievą. Tos abejonės neturi pagrindo, nes negi Dievas mane sukurtų tam, kad užmirštų, paliktų vienišą, nepastebimą. Abejonės neturi pagrindo, nes Viešpats Jėzus gimė ir mirė, kad apreikštų savo meilę žmogui. Esu Dievo mylima, vadinasi, pastebėta. Be Dievo vedimo vaikštau apgraibomis, nesuprasdama Jo kalbos, nejausdama Jo prisilietimo. Be Dievo prisilietimo tampu lyg nepastebima. Tuščia ertmė visatoje, neužpildyta Dievo meilės. Todėl ieškau Dievo artumo, klausausi Jo kvietimo, atsiliepiu ir tikiuosi, kad Jo malonė padarys mane matomą. Padarys matomas mano pastangas priimti Dievo valią.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kai einu numatytu Dievo keliu – esu Dievo akivaizdoje. Esu Dievo pastebėta, nes esu Jo plane. Sekti Dievo planu, tai geriausias būdas pasiekti savo tikslų. Rasti ne man svarbius atsakymus, bet tuos, kuriuos siunčia Dievas. Iškeliu klausimą, randu atsakymą. O atsakymas yra, kad aš visur esu lydima Dievo. Esu pastebėta, todėl, kad esu Dievo akivaizdoje.