Dievo paveikslas

Tekstas pirmąkart publikuotas 2010 m. gegužės 28 d.

Siūlome ištrauką iš leidyklos aktualumo neprarandančios knygos, kurioje kardinolą Josephą Ratzingerį (dabartinį popiežių emeritą Benediktą XVI) kalbina vokiečių žurnalistas Peteris Seewaldas.

„Dievas ir pasaulis: krikščionių tikėjimo paslaptys“ – ilgiausias pasaulyje interviu apie esmines krikščionybės tiesas ir atsinaujinimo būtinybę. Išleido „Alma littera“ 2010 m. Iš vokiečių k. vertė Giedrė Sodeikienė.

Mano sūnelis kartais paklausia: tėti, kaip atrodo Dievas?

Atsakyčiau jam taip: Dievą galima įsivaizduoti tokį, kokį pažįstame per Jėzų Kristų. Juk Kristus yra pasakęs: „Kas mato mane, mato Tėvą.“

O apžvelgę visą Jėzaus Kristaus gyvenimą – nuo pat lopšio, viešosios veiklos, didžių ir jaudinamų̨ žodžių iki Paskutinės vakarienės, Kryžiaus, Prisikėlimo ir raginimo skelbti Naujieną visoms tautoms – pamatysime kraštelį Dievo veido. Tas veidas didis ir rimtas. Jis pranoksta viską, ką galima įsivaizduoti. Bet iš esmės būdingas jo bruožas yra gerumas, priėmimas, geranoriškumas.

Bet ar tai nereiškia, kad nereikia bandyti įsivaizduoti Dievo?

Šis įsakymas išreiškia ką kita ta prasme, kad Dievas pats pateikė savo atvaizdą. Laiške efeziečiams apie Kristų sakoma: Jis yra Dievo atvaizdas. Jame visiškai įkūnyta tai, kas Kūrimo knygoje sakoma apie žmogų.

Kristus yra žmogaus provaizdis. Tiesa, juo negalima perteikti paties Dievo amžinoje begalybėje, bet tame atvaizde Dievas perteikė save patį. Nuo tada jau nebekuriame Dievo paveikslo – Dievas pats parodė savo paveikslą, iš kurio žvelgia ir krei­piasi į mus.

Suprantama, Kristaus atvaizdas – tai ne Dievo nuotrauka. Veikiau šiame Nukryžiuotojo atvaizde matyti visa, pirmiausia vidinė̇, Jėzaus biografija. Ji įvesdina į tokį matymą, kai juslės atsiveria ir viršija save.

Kaip trumpai būtų galima apibūdinti Jėzų?̨̨̄̄̇

Čia žodžiai visada bejėgiai. Esminga tai, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, kad jis ateina nuo Dievo, o kartu yra tikras žmogus. Kad jame mus ne tik pasitinka žmogiškasis genialumas arba žmogiškasis heroizmas, bet ir per jį persišviečia Dievas. Galima sakyti: atvertame Jėzaus kūne ant kryžiaus matyti, koks yra Dievas – iki pat šios akimirkos atiduodantis save mums.

Ar Jėzus buvo katalikas?̇

Taip teigti būtų ne visai teisinga, nes jis yra virš mūsų. Šiandien esama atvirkštinės formulės – Jėzus buvo ne joks krikščionis, o žydas. Tai irgi tik iš dalies teisinga. Jėzus buvo žydas pagal tautybę. Žydas, nes buvo priėmęs Įstatymą ir jį gyveno, be to, kad ir ką sakytų kritikai, buvo pamaldus žydas, laikęsis Šventyklos tvarkos. Vis dėlto jis pralaužė ir peržengė Senąjį Testamentą – remdamasis savo, Sūnaus, įgaliojimu.

Save Jėzus suvokė kaip naują, didįjį Mozę, kuris ne tik interpretuoja, bet ir atnaujina. Šiuo požiūriu jis peržengė esamų dalykų ribas, sukurdamas nauja – išplėsdamas Senąjį Testamentą į išplitusios po visą Žemės rutulį ir augančios tautos universalumą. Taigi iš Jėzaus kyla tikėjimas, ir Katalikų Bažnyčia žino: jis norėjo, kad ji būtų, bet jis nėra tiesiog vienas mūsų.

Kaip ir kada sužinojote, ko Dievas nori iš Jūsų?̨

Manau, šito turime nuolat mokytis ir mokytis. Juk Dievas visada nori, kad viskas tęstųsi. Beje, jei turite galvoje mano sprendimą rinktis kunigo profesiją, pagrindinę kryptį, kuria turėjau ir norėjau pasukti, tai šitai buvo intensyvus brendimo procesas, studijų metais iš dalies net sudėtingas. Eidamas šiuo keliu, artėjau prie Bažnyčios, radau kunigų, kurie tapo mano vadovais, sutikau bendražygių ir, suprantama, pažinau Šventąjį Raštą. Tai buvo surizgusių santykių kamuolys, kuris ilgainiui pamažu išsinarpliojo.

Beje, esate minėjęs, kad tada, kai svarstėte, ar būti kunigu, „iš tiesų buvote susitikęs su Dievu“. Kaipgi atrodė tas Dievo ir kardinolo Ratzingerio susitikimas?̨̨̨

Tikrai ne taip, kaip įsivaizduojamas dviejų žmonių pasimatymas. Galbūt jį būtų galima nusakyti šiais žodžiais: tai, kas paliečia, o paskui įsirėžia sieloje. Jauti: tiesiog taip turi būti, tai tikrasis kelias. Tai nebuvo susitikimas mistinio nušvitimo prasme. Negaliu pasigirti šios srities potyriais. Bet galiu pasakyti, kad ta kova nuvedė į aiškią, kviečiančią įžvalgą, taigi Dievo valia man atsiskleidė ir vidujai.

„Dievas tave pirmas pamilo“, – sakoma Kristaus mokyme. Jis myli tave nepaisydamas kilmės ir svarbumo. Ką tai reiškia?

Šį sakinį reikėtų suprasti kiek įmanoma pažodžiui, ir aš stengiuosi tai daryti. Mat Kristus iš tikrųjų yra didžioji mūsų gyvenimo jėga ir paguoda, kurioms mums reikia, ir gana dažnai.

Jis mane mylėjo pirmiau, negu aš pats apskritai galėjau mylėti. Tik todėl, kad jis mane jau pažinojo ir mylėjo, aš apskritai buvau sukurtas. Vadinasi, ne per atsitiktinumą, tariant Heideggerio žodžiais, buvau įmestas į pasaulį ir dabar turiu žiūrėti, kaip kapanotis tame vandenyne – ne, pirma manęs eina pažinimas, idėja, meilė. Ji – mano egzistencijos pagrindas.

Kiekvienam svarbu žinoti, kad yra mylimas, nes tik taip jo gyvenimas tampa svarbus. Sunkumų užgriūtas nepalūžta, kai žino: esu laukiamas, esu mylimas ir reikalingas. Pirmiausia Dievas yra su manimi ir myli mane. Tai patikimas pagrindas, kuriuo remiasi mano gyvenimas, ir, remdamasis į šitą pagrindą, aš pats galiu kurti gyvenimą.