2021 05 08

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Dievo vaikų džiaugsmas

Priscilla Du Preez / Unsplash.com nuotrauka

Būti Dievo vaiku – to visiškai užtenka, kad pajusčiau pasididžiavimą ir džiaugsmą.

Daugelis iš mūsų gyvename kasdieniškus, niekuo labai neišsiskiriančius gyvenimus. Bet širdies gilumoje aš jaučiu savo išskirtinumą – esu Dievo vaikas. Kiekvienas tai jaučiame, kai atsigręžiame į Dievą. Dievas kviečia mane Dievo vaiko vardu. Jo akyse aš visada išskirtinė, vienintelė, turinti atskirą vietą Dievo širdyje. Dievo širdis plati, todėl kiekvienas turime joje paskirtą tik mums Dievo vaiko vietą. Būti Dievo vaiku – tai buvimas be rūpesčių, be nerimo dėl ateities – mano ateitis Dievas. Mano dabartis – Dievas. Mano visas gyvenimas – Dievas. Aš leidžiuosi Dievo vedama į Jo meilę, besąlygiškai pasitikiu ir mane pasitinka Jo apkabinimas. Dievo vaikas visada yra apkabintas.

Ar aš esu visiškai įsisąmoninusi, kad turiu tokį garbingą Dievo vaiko vardą? Ar kada nors apie tai susimąstau. Ar susimąstau, kad Jėzaus nukryžiavimas, Jo kryžius suteikė galimybę vadintis Dievo vaiko vardu. Viešpaties kryžius atidaro visus kelius. O aš prie to Viešpaties kryžiaus nešu ir nešu tai didesnes, tai mažesnes savo kančias ir sielvartus. Viešpats priima mano kančią, kad kartu išgyventų ją su manimi, didesnę kančios dalį prisiimdamas ant savo pečių. Prašau padėti prikalto Kristaus, nes ir mirdamas Jis gali man pagelbėti. Net savo mirtyje Viešpats yra galingas. Ir aš įgyju naujų jėgų  stovėdama prie kryžiaus. Stovėdama prie Viešpaties kryžiaus aš pirmą kartą išgirstu savo naująjį vardą – Dievo vaikas.

Pavadinta Dievo vaiko vardu aš nudžiungu ir garbinu Dievą už Jo dovanas. Už tai, kad Dievas apsireiškė. Už tą garbingą Dievo vaiko vardą. Garbinu kaip dera Dievo vaikui. Pokalbis su Dievu teprasideda nuo garbinimo. Aš skiriu pirmąją vietą Dievui, nes už viską Jam dėkinga, nes Jis mane sukūrė, pakvietė iš nežinios. Pakvietė į savo bendrystę. Dievo garbinimas yra prasminga mano gyvenimo dalis. Ir suprantu, kad tik Dievo vaikas gali garbinti Dievą iš meilės, pasididžiavimo ir pripažinimo Jį pirmuoju Asmeniu savo gyvenime. Garbindama Dievą aš atveriu širdį tuo parodydama, kad kviečiu Jį pas save. Ir taip ilgai Jam ruošiau vietą savo širdyje. Širdis garbina Dievą, kai bent akimirkai užmirštu savo prašymus, užmirštu visa, kas blaško mane ir atitraukia dėmesį. Garbinu Dievą žodžiais, darbais, atiduodu į Jo rankas savo sumanymus. Prašau leisti pažinti Jo valią.

Aš stengiuosi kuo giliau pažinti Dievą, Jo valią, kad ją išpildydama galėčiau vadintis Dievo vaiku. Ir tuo džiaugtis. Džiaugtis Dievo artumu, kuris apsupa mane nežiūrėdamas mano neištikimybės ir paklydimų. Kiekviena detalė man primena, kad esu Dievo vaikas. Kad garbinu. Kad meldžiuosi. Kad priimu Dievo valią. Kad sugebu grįžti. Kad sugebu mylėti. Kad tikiu, jog neviltis netars paskutinio žodžio. Kad randu Dievą smulkmenose. Kad pasilieku prie Viešpaties kryžiaus Jo kančios metu. Kad šlovinu Jo prisikėlimą. Kad stengiuosi sekti Dievu neieškodama lengvų kelių.

Kai man gera – dėkoju Dievui su Dievo vaiko pasitikėjimu. Kai man liūdna – dėkoju Dievu su Dievo vaiko viltimi, kad viskas pasikeis į gera. Kai einu apgraibomis, ieškau nors mažytės švieselės tolumoje, kad rasčiau išeitį. Kai žvelgiu į pasaulį išsigandusi, girdžiu Dievo raminimą, kad tas laikinumas baigsis ir aš galų gale surasiu ramybę. Dievo vaiko ramybę su visais jo džiaugsmais. Kai pastebiu žmogaus akyse Dievo žvilgsnį – sustoju pasigėrėti. Mane džiugina Dievo artumas. Jo kalba. Dievas visą laiką džiaugiasi ir aš Juo seku. Seku norėdama būti panaši į Dievą. Norėdama pateisinti man suteiktą garbingą Dievo vaiko vardą. Aš išmokstu liūdėti neliūdėdama – Dievo vaikui viskas turi kruopelytę džiaugsmo atšvaito. Kai aš meldžiuosi, viliuosi, kad žemėje atsiras bent viena siela, kuri ir už mane melsis. Tikiu, kad Dievo karalystėje esančios sielos užtaria mane prieš Dievą, prašydamos malonių. Tikiu sielų bendryste. Tikiu Dievo bendryste. Tikiu Dievo vaikų bendryste.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nors mažytė Dievo vaiko užuomina painiuose mano minčių labirintuose lemia mano geruosius apsisprendimus ir atradimus. Savo kančioje ant kryžiaus Viešpats niekada nebuvo taip arti manęs. Viešpats kančią pasiima pats, o prisikėlimu dalinasi. Atsiveria man kaip Dievo vaikui. Nes Dievas kuria artimumą su Juo. Dievas atveria savo meilės slėpinį. Ir Dievo vaikas sugeba jį atpažinti. Ir Dievo vaikas randa viltį vis klūpančią po Viešpaties kryžiumi. Ir Dievo vaikas išeina pasitikti Dievo meilės.

Dievo vaikas nieko nebijo – ji saugo Dievo meilė. Saugo Viešpaties kryžius. Saugo atpirkimas. Saugo išganymas. Saugo amžinybės nuojauta. O gal greičiau – amžinybės tikrovė. Dievo asmens stebuklas. Saugo santykis su Dievu. Dievas ir Dievo vaikas – jie eina apsikabinę. Stebuklas žemėje. Stebuklas amžinybėje. Ir aš esu viso to dalis. Nes man suteiktas Dievo vaiko vardas. Beldžiančiam Dievo vaikui visos durys atvertos. Kai pasakau, kad priklausau Dievui.  Kai priimu Dievo valią kaip geriausiąją savo dalį. Kai žvelgiu į Dievą, kaip savo Išgelbėtoją ir mirdama. Taip pakviečiu amžinybę, taip atrandu Dievo tikrovę. Dievo tikrovė kuria gyvenimą. Toje Dievo tikrovėje lengva garbinti Dievą. Lengva būti Dievo vaiku. Juk aš esu pasirinkusi Dievą.

Žvelgiu į Dangų ir laukiu – amžinybės laukimas. Dievo laukimas. Dievo vaikų žvilgsnis į savo Kūrėją. Savo Atpirkėją. Viską į tą žvilgsnį sudėjau. Čia atsispindi atsidavimas ir pasitikėjimas. Atsispindi visi mano slėpiniai, nes noriu būti surasta. Noriu, kad būtų atskleista mano širdis. Aš nebesislepiu, žvelgiu tiesiai išsakydama Dievui Dievo vaiko džiaugsmą. Kiekvienas Dievo vaikas jaučia Dievo palaiminimą, jaučiasi Jo lydimas. Dievo dovanota išmintis atveda prie Jo paties – Dievo vaiką išmoko žvelgti širdimi. Taip atrandu Dievą ir pasilieku su Juo Dievo vaikų džiaugsme.