Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dievo „žinau“. Pirmieji pokalbiai Biblijoje (II)

Frank Vincentz / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2022 m. vasario (2) mėn. nr. 

Dar 2015-aisiais popiežius Pranciškus kalbėdamas apie Sinodo kelią pasakė: „Sinodinė Bažnyčia – tai besiklausanti Bažnyčia. Ji suvokia, kad svarbu ne tik girdėti, bet ir klausyti. Sinodiškumas – tai abipusis klausymasis. Čia kiekvienas kažko mokosi.“

Kita vertus, mėginant kalbėti apie Bažnyčią ar juolab kalbėtis su Bažnyčia, gali atrodyti: „Ką aš galiu pasakyti naujo? Kam išvis svarbi mano nuomonė?“

Su panašia dilema susiduriame ir žvelgdami į pirmąjį žmogaus pokalbį su Dievu. Jis juk prasideda klausimu: „Kur tu?“ (Pr 3, 9). Argi svarbu, ką atsakys žmogus? Argi Dievas to nežino? Ar Dievas apskritai gali kažko nežinoti? Tad argi visi Dievo klausimai, ne tik Šventajame Rašte, bet ir gyvenime, nėra retoriniai? Juk Dievas žino visus atsakymus!

Šitaip svarstydami privalome nepamiršti garsiojo „Dabar žinau“, kurį Dievas ištarė po to, kai Abraomas pakluso Jo liepimui paaukoti Izaoką (Pr 22, 12). Vargu ar šis „dabar“ nurodo, jog Dievas tik dabar kažką suprato ar sužinojo apie Abraomą. Juk psalmininkas, sakydamas: „Ir vidus žmogaus, ir širdis – bedugnė!“ (Ps 64, 7), pabrėžia, kad joks asmuo nėra iki galo pažinus. Po Abraomo aukos nuskambėjęs Dievo žinau tikrai apima ne vien tik žinias, bet ir patirtį, daugiabriaunį santykio su Abraomu slėpinį. Todėl ir pirmojo Dievo pokalbio su žmogumi pradžioje nuskambėjusį „Kur tu?“ turime apsvarstyti labai atidžiai.

Adomas ir Ieva. Petro ir Marcelino katakombos, Roma. Wikipedia.org nuotrauka

Juk Dievas į žmogų kreipėsi jau gerokai anksčiau: „Nuo visų sodo medžių valgyte valgysi“ (Pr 2, 16). Tačiau pokalbis taip ir neužsimezga. Ar ne todėl, kad kai Dievas į žmogų prabyla ne klausimu, tai tampa įsaku, į kurį žmogus turi atsiliepti ne tiek žodžiu, kiek veikimu? Panašiai ir kiti Kūrėjo pašauktieji – pavadintieji šviesa, skliautu, sausuma, jūra – atsiliepia ne pokalbiu, bet pačiu savo buvimu. Kaipgi čia neprisiminti dvejopo sūnų atliepo į tėvo kvietimą eiti darbuotis vynuogyne (Mt 21, 28–31)? Tėvo valia vykdoma ne žodžiais, bet apsisprendimais ir veiksmais.

Vis dėlto po nuopolio Dievas į žmogų kreipiasi būtent klausimu: „Kur tu?“ Akivaizdu, kad pirmiausia šis klausimas – tai mandatas žmogui prabilti Aukščiausiojo akivaizdoje. Iki tol negirdėtas dalykas! Kas gi yra žmogus, kad galėtų kreiptis į visos kūrinijos Viešpatį, tarsi prilygtų Jam savo kilnumu? Būtent šiuo klausimu atveriama erdvė ir laikas žmogaus žodžiui.

Tačiau ar žmogaus žodis gali pasiekti patį Kūrėją? Ar Dievas supranta žmogaus kalbėjimą? Ar Jis išvis bepanorės bendrauti su nupuolusiu kūriniu, kuris į Kūrėjo tvarką nepajėgė (nepanoro?) atsiliepti ištvermingu klusnumu? Ir ką gi jis gali pasakyti visatos Valdovui?

Kupinas išminties biblinis pasakojimas Dievo klausimu užbėga visam šitam baimingam svarstymui už akių. Juk žmogui užduotas klausimas: „Kur esi?“ drauge atskleidžia ir Dievo įsipareigojimą klausytis, išgirsti. Pokalbio pradžiai neužtenka vien tik užduoto klausimo. Tik įsipareigojimas išklausyti atveria saugią ir tinkamą erdvę kito žodžiui.

Šiame klausime glūdi dar ir trečioji tiesa. Taip, Viešpats kviečia prabilti. Taip, Jis išgirs ir išklausys. Tačiau ar sugebės šis Dievo Žodis prasiskverbti pro nupuolusio ir besislapstančio kūrinio baimės užtvaras? Ar pajėgs prašnekinti žmogų, kuris tapo kurčias Kūrėjo įsakytai tvarkai? Juk žmogus nieko, išskyrus besąlygišką klusnumą, negali Dievui pasiūlyti ar paaukoti. O dabar, savo neklusnumu tapęs visišku beturčiu, jis Dievo akivaizdoje nebeturi nieko… išskyrus Žodį, kurį Viešpats pačiu klausimu padovanoja žmogui. Nuopuolyje viską praradęs žmogus yra pašauktas dalytis Žodžiu.

Štai čia užčiuopiame šio pokalbio unikalumą. Juk ir gyvatė pokalbį su moterimi pradėjo klausimu: „Ar tikrai Dievas sakė …?“ (Pr 3, 1). Juk ir ten ištartas lauko gyvūno žodis, peržengdamas visas ribas, sugebėjo prasiskverbti iki sode gyvenančios moters. Tačiau kókios skirtingos šios prãdžios! Apraizgytas nutylėjimų, svarstymo apie kitus ir jų aptarinėjimo gyvatės pokalbis su moterimi toks nepanašus į kupiną rūpestingumo, paties Dievo baimingai besislepiančiam žmogui ištartą: „Kur tu?“

ZohaStel / Wikipedia.org nuotrauka

Šioje abipusio „aš“ ir „tu“ atsivėrimo gelmėje gimstančiam Kūrėjo ir kūrinio pokalbiui tėra vienas tinkamas vardas: malda. Ir būtent čia – netikėčiausiu momentu – žmogaus nuopuolyje ir atsiskyrime Kūrėjas leidžiasi jo ieškoti ir yra pasiruošęs jį pasitikti gailestingumu, leisdamas malda ruošti kelius sugrįžti.

Ši visų vėlesnių žmogaus maldų promotė dar labai netobula ir nerangi. Žmogus bijo ir greičiausiai todėl sako tik akivaizdžiausią, nenuslepiamą tiesos dalį: „Aš nuogas“ (Pr 3, 10). Nepaisant to, būtent pokalbis leidžia peržengti atsiskyrimo bedugnę. Po nuopolio žmogus atsiskiria, slepiasi. Bet Dievo užkalbintas geba ir netgi nori atsiliepti. Žmogaus ir Dievo kelionėje, nepaisant nuodėmės sukelto lūžio, naujas horizontas atsiveria kalbantis ir klausantis…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dievo klausime: „Kur tu?“ nėra nė šešėlio globėjiško išdidumo. Po nuopolio klaidžiojantį žmogų laikų pabaigoje Dievas užkalbina įsikūnijusio Žodžio aukoje. Ir būtent šioje aukoje Bažnyčia atpažįsta, kas ji yra. Čia glūdi jos šaknys! Todėl lygiai kaip pokalbis su Dievu neįsivaizduojamas be pokalbio su Kristumi, taip ir pokalbis su Kristumi neįsivaizduojamas be pokalbio su Bažnyčia.

Galbūt kai kam toks pokalbis su Bažnyčia gali pasirodyti gana neįprastas ar net nereikalingas. Bet jis tikrai nenaujas. Juk jis prasidėjo, kai į Bažnyčios klausimą: „Ko prašai iš Dievo Bažnyčios?“ arba patys, arba per tėvus bei krikštatėvius atsakėme: „Krikšto!“