Dievo žodis, šlovinimas ir ortodoksija: trys eksperimentai katalikui

Taigi kviečiu atlikti tris eksperimentus. Pradžioje prašysiu viską išbandyti patiems, o jau tada eksperimentuoti su kitais. Pažadu, kad dėl eksperimento poveikio niekas nenukentės, o dalyviai, tikėtina, įgis naujų žinių arba įžvalgų. O jei esi katechetas, tikybos mokytojas ar kitas sielovados darbuotojas, gal eksperimentas pravers ir tavo tarnystėje.

Išbandant eksperimentą patiems, siūlau perskaičius žemiau pateiktą klausimą atsakymą užsirašyti, o jau tuomet skaityti toliau ir žiūrėti, ar pataikei.

Eksperimentas nr. 1: Dievo žodis

Klausimas: kas yra Dievo žodis?

Kiekvienas katalikas žino, kad Bažnyčia ragina kasdien skaityti Dievo žodį ir su Juo gyventi. Todėl greičiausi tavo atsakymas į klausimą buvo: Šventasis Raštas arba Biblija.

Viskas paprasta? Anaiptol. Norėdami žinoti, ką Bažnyčia turi omenyje vartodama vieną ar kitą terminą, turime ieškoti definicijų ir apibrėžčių oficialiuose šaltiniuose: enciklikose, katekizme ir pan. Tad į šio eksperimento klausimą mums padės atsakyti Jono Pauliaus II enciklika Fides et Ratio:

Esama požymių, kad atgimsta fideizmas, kuris nepripažįsta, jog racionalus žinojimas ir filosofinė refleksija yra svarbūs tikėjimo supratimui ir, tiesą sakant, pačiai tikėjimo į Dievą galimybei.

Viena iš tokių fideistinės pakraipos apraiškų yra šiuo metu paplitęs „biblicizmas“, kuris linkęs vieninteliu tiesos kriterijumi padaryti Šventojo Rašto skaitymą ir egzegezę. Iš to išeina, kad Dievo žodis sutapatinamas tik su Šventuoju Raštu, o Bažnyčios mokymas, kurį Vatikano II Susirinkimas taip išraiškingai patvirtino, nebetenka jokios reikšmės.

Primindama, jog Dievo žodis esti ir Rašte, ir Tradicijoje, Konstitucija „Dei Verbum“ įtaigiai tęsia: „Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieningą Dievo žodžio šventąjį palikimą, pavestą Bažnyčios apsaugai. Laikydamiesi šio palikimo, visa šventoji liaudis drauge su savo ganytojais nuolat gyvena apaštalų mokymo (…) vienybėje.“

Todėl Raštas nėra vienintelis atskaitos taškas. „Svarbiausia tikėjimo taisyklė“ kyla iš šventosios Tradicijos, Šventojo Rašto ir Bažnyčios Magisteriumo Dvasios sukurtos vienybės, kuri taip juos tarpusavyje suvienijo, kad vienas be kito negali apsieiti („Fides et Ratio“ 55).

Taigi, jei Bažnyčia mus ragina gyventi Dievo žodžiu, ji nesako, kad reikia skaityti vien tik Šventąjį Raštą, nes jis apima ir Tradiciją, ir Magisteriumą. Tad skaitydamas Dievo žodį ne apsiribok tik jo trečdaliu, bet gilinkis ir kitas dvi dalis.

Pabandyk šį klausimą užduoti kitiems. Bent jau man eksperimentuojant kol kas niekas nepasakė ką nors daugiau, nei kad tai – Šventasis Raštas. Tiesa, būta atsakymų, jog tai Jėzus Kristus, bet čia irgi svarbus elementas, raidės. Kai Jėzų Kristų vadiname Dievo Žodžiu, tuomet antrasis žodis rašomas didžiąja Ž raide. Vizualiai skirtumas nedidelis, bet skirtumas esminis.

Eksperimentas nr. 2: šlovinimas

Klausimas: pasakyk, kada tavo bažnyčioje vyksta šlovinimas?

Bandydamas atsakyti į šį klausimą greičiausiai bandei atsiminti, kada pas jus į bažnyčią jaunimas atsineša gitaras, o jei neatsineša, tuomet greičiausiai atsakei, kad šlovinimas nevyksta. Tai dažnas atvejis.

Aš pats kartais paklausiu bičiulių: „Ar eisi šiandien į šlovinimą?“ Tada jie klausia: „O kurioje bažnyčioje jis vyks?“ Aš nurodau savo parapijos bažnyčią ir Mišių laiką. Tada bičiulis sutrikęs sako: „Taigi tuo metu vyksta Mišios.“

Taip jau yra, kad tūlas katalikas šlovinimu vadina maldos vakarą, kurio metu susirinkusi grupelė žmonių gieda giesmes ir brazdina gitaras, jis visiškai nesusimąsto, kad šlovinimas yra daug platesnė sąvoka. Katekizme apie tai rašoma:

Šlovinimas yra maldos forma, kuria tiesiausiai pripažįstama, kad Dievas yra Dievas. Joje Dievui giedama dėl Jo paties, Jis garbinamas ne dėl to, ką yra padaręs, bet dėl to, kad JIS YRA. […] Šlovinimas apima ir kitas maldos formas ir jas siunčia Tam, kuris yra jų šaltinis ir tikslas: tai vienas Dievas, Tėvas, ‚iš kurio yra visa ir jam esame mes‘ (1 Kor 8, 6) (KBK 2639).

O kuo čia dėtos Mišios? Nes: Eucharistija apima ir išreiškia visas maldos formas: ji yra viso Kristaus Kūno „švari atnaša“, aukojama Jo vardui, pagal Rytų ir Vakarų tradiciją – „tikroji šlovinimo auka“ (KBK 2643).

Taigi, paprastai tariant, Mišios ir yra tas tikrasis bei pagrindinis šlovinimas. Pati Eucharistija ir yra šlovinimo auka, kuria Bažnyčia teikia Dievui garbę visos kūrinijos vardu. Ši šlovinimo auka yra galima tik per Kristų: Jis vienija tikinčiuosius su savimi, su savuoju šlovinimu ir užtarimu; tokiu būdu šlovinimo auka Tėvui yra aukojama per Kristų ir su Juo, kad būtų Jame priimta (KBK 1361).

Nesu prieš maldos vakarus su gitaromis, tik stebiuosi, kad taip susiaurinama šlovinimo malda.

Eksperimentas nr. 3: ortodoksija

Klausimas: ar tu esi ortodoksas?

Kadangi eksperimentas skirtas katalikams, greičiausiai atsakei, kad nesi ortodoksas. Kartais taip ir pajuokauju, kai kokioje nors kompanijoje esu paklausiamas, kuriai denominacijai priklausau – atsakau, kad esu ortodoksas. Tada, žinoma, įsikiša koks nors pažįstamas: „Na koks gi tu ortodoksas? Tu gi katalikas.“ Man pačiam šis eksperimentas yra smagiausias. Nes žmonės tikrai sutrinka.

Taigi kas negerai su sąvoka ortodoksas. Įprastai mes ją taikome Rytų Bažnyčiai ir niekaip nesiejame su katalikybe. Tai pastebėjau dirbdamas „Katalikų pasaulio“ knygyne, kai pasiūlius G. K. Chestertono knygą „Ortodoksija“ dažnas pirkėjas pasakydavo, kad jo nedomina stačiatikiai. Ortodoksija reiškia tikrą tikėjimą. Tad, techniškai kalbant, jei aš, būdamas katalikas, teigiu, kad kažkas kitas yra ortodoksas, o aš ne, tuomet pripažįstu, jog jo tikėjimo išpažinimas yra tikresnis ir autentiškesnis nei maniškis.

Žinoma, čia nenoriu kėsintis į Rytų Bažnyčiai įprastą pavadinimą, tiesiog siūlau pamąstyti, ką suponuoja terminai, kuriuos vartojame. Ortodoksija Bažnyčiai buvo svarbi nuo pirmųjų amžių. Visuotiniai susirinkimai tai ir darė, nes bandė apibrėžti, kas yra ortodoksalus tikėjimas, o kas jau nebe, tad truputėlį gaila, kad katalikai šios sąvokos sau nebetaiko.

Vietoj išvadų

Pradžioje buvo žodis, tuomet jis išsikraipė žmonių sąmonėje ir pamažėle vėl tapo tuo, kas buvo nuo pradžių. Viliuosi, kad šis trumpas eksperimentas padėjo atrasti kai ką nauja arba kiek kitaip pažvelgti į tokius, rodos, kasdienius dalykus. Taip pat viliuosi, kad paskaitęs pabandysi paeksperimentuoti savo aplinkoje, o tariamas žodis visada turės savo tikrąją prasmę.