Dingę Žydų banko rūmai Kauno zoologijos muziejuje

Centrinis žydų bankas kooperacijai remti, užsiėmęs parama kooperacinėms bendrovėms, 1924-aisiais Laisvės alėjoje pasistatydino savo centrinius rūmus. Tai tapo savotišku įvykiu didelių mūrinių statybų nedaug matančioje, dar ankstyvas dienas gyvenančioje Laikinojoje sostinėje.

Banko rūmų projektas žymėjo tą retą atvejį, kai į Lietuvos architektūrą prasiveržė ankstyvasis Art deco. Tai ypač atsispindėjo pastato stogo ornamentuose bei įspūdinguose zigzaginiuose šviestuvuose lauke. Ir vis dėlto pastatas nebuvo grynojo Art deco atstovas – matyti ryškūs istoristiniai motyvai ir nueinančio vokiškojo jugendo įtaka. Tai nenuostabu, nes anuometėje spaudoje galima rasti tam tikrų užuominų apie idėjų skolinimąsi iš analogų Vokietijoje.

Neįprastas buvo ir komplekso planavimo sklype sprendimas – pagrindiniai rūmai buvo pastatyti giliau sklype, o abipus įėjimo, vedančio jų link, atsirado du korpusai su daugybe mažų komercinių patalpų, turinčių atskirus įėjimus. Pagrindinis pastatas šį pasažą skaidė į dvi dalis. Šonuose, abipus rūmų, du praėjimai vedė į Elizos Ožeškienės gatvę, kuri ribojosi su sklypo galine dalimi.

Pirmasis banko pastato aukštas taip pat buvo skirtas beveik vien komercinėms patalpoms, turėjusioms atskirus įėjimus iš lauko. Taip Kaune atsirado naujo funkcinio tipo pastatas – prekybinis pasažas, savotiškas dabarties prekybos centrų protėvis. Veikė čia ne tik įvairios krautuvės ar kasdienių paslaugų tiekėjai – pasažo rūsio dalyje buvo numatytos erdvios patalpos kavinei su orkestro pakyla; ant vieno iš šoninių pasažo korpusų buvo įkurtas ir vasaros lauko kino teatras. Visuomenėje, be tiesiog „žydų banko“, prilipo ir antras neoficialus komplekso vardas – „pasažas“.

Pagrindinė banko operacijų salė – puošniausia pastato patalpa – antrajame aukšte buvo pasiekiama per ovalinę laiptinę. Būtent čia, po puošniomis, ryškių spalvų lubomis, didelių šoninių arkinių langų apsuptyje, vyko pagrindinis, kasdienis banko gyvenimas. Nematomai banko darbuotės pusei buvo skirtas trečiasis, administracinis, aukštas. Čia buvo įrengta trikampė posėdžių salė, atkartojanti sklypo, kuriame pastatytas bankas, formą.

Prasidėjus okupacijų laikotarpiui Centrinio žydų banko nebeliko. Pastatas buvo nacionalizuotas, o komercinio pasažo įstaigėlės išnyko. 1948-aisiais pastatas tapo trečiaisiais iš Universiteto rūmų atkelto Zoologijos muziejaus namais, o buvusi banko operacijų salė tapo pagrindine ekspozicine erdve.

Buvęs banko ir mažų komercinių patalpų pastatas nebuvo pats tinkamiausias besiplečiančiam muziejui. Netrukus buvo parengtas pastato rekonstrukcijos projektas: be vidaus rekonstrukcijų, pateikti ir 3 pasažo fasado rekonstrukcijos variantai, kuriais siekta pastatui suteikti socialistinio realizmo kanonus atitinkančią išvaizdą. Vis dėlto pastarasis sumanymas taip ir nebuvo įgyvendintas.

Kitą rekonstrukcijos projektą pradėta ruošti apie 1965-uosius, kai buvo pateiktas užsakymas jį parengti. Šis projektas turėjo sujungti jau egzistuojančius komplekso pastatus į vientisą muziejaus statinį, taip panaikinant ir priešakinį pasažą. Kaip buvo būdinga tiems laikams, procesas įstrigo.

1974-aisiais projektas buvo vėl prisimintas ir rengtas beveik iš naujo, nes muziejus per tą laiką išsiplėtė. Po poros metų prasidėjus darbams, senasis bankas ir pasažas po truputį ėmė skęsti naujajame tūryje. Senosios rūmų sienos išliko, tačiau buvo užmūryta didžioji dalis langų angų, pristatytas papildomas aukštas, išnyko pagrindinis fasadas. Įdomu, kad, žvelgiant į projektavimo procesą, ankstyvame projekto variante matyti architektų siekis išsaugoti pagrindinį banko fasadą, tačiau jau kaip naujojo pastato interjero dalį. Nors įrengiant papildomą aukštą neišvengiamai vis tiek būtų buvusi prarasta viršutinė senojo pastato fasado dalis, tačiau pirmuosiuose trijuose aukštuose fasadas būtų išlikęs be ryškesnių pokyčių. Kodėl taip neatsitiko – kodėl fasadas buvo nugriautas –  šiandien jau sunku pasakyti.

Po rekonstrukcijos naujasis pastato fasadas įgavo kiek monotonišką išvaizdą: taip iš dalies nutiko dėl to, kad bene pagrindiniu pastato akcentu turėjęs tapti bareljefų zoologiniais motyvais frizas taip ir nebuvo pakabintas dėl savo svorio. Vėliau, jau nepriklausomybės metais, buvo įstiklinta ir įgilinta pirmojo aukšto erdvė, taip pastato fasadą paverčiant dar „plokštesniu“. Vykdyti rekonstrukciją nebuvo lengva, nes ekspozicijos plotą reikėjo padidinti keturis kartus. Ir vėl, kaip ir 1924-aisiais, iššūkiu architektams ir inžinieriams tapo siaura sklypo forma. Naujasis pastatas duris atvėrė 1981-aisiais: buvusi pasažo teritorija tapo naujomis ekspozicijų salėmis; o aklinas priekinis fasadas už savęs paslėpė erdvią kino salę.

Nepaisant visų transformacijų, pastate vis dar gausu senųjų rūmų užuominų – tai ir galinio fasado ornamentikos likučiai, ir kesoninės buvusios operacijų salės lubos, dabar gerokai išsiskiriančios iš kitų salių; išliko dalis buvusios ovalinės laiptinės patalpų tūrio, kadaise buvusio vienu ryškiausių pastato akcentų. Nors Žydų banko ir jo pasažo nebėra, tačiau Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus patalpose ir šiandien galime pamatyti išlikusius jo pėdsakus.

Pasakoja architektūros istorikas dr. Paulius Tautvydas Laurinaitis.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.