Dingusio Vilniaus galerijos: Jekaterinos II paminklas

Tik keletas iš visų nuo XIX a. pab. Vilniuje iškilusių paminklų išgyveno ilgiau nei pusšimtį metų – nemaža dalis nesulaukė nė dvidešimties. Vienas tokių paminklų 1903 m. Katedros aikštėje pastatytas imperatorienės, didžiausią buvusios LDK „gabalą“, o kartu ir sostinę Vilnių, atsirėžusios Jekaterinos II paminklas.

1851 m. nutiestos į Katedros aikštę vedusios Semionovskaja (dab. L Stuokos-Gucevičiaus), 1870 m. – Aleksandro (dab. Maironio) gatvės. XIX a. pabaigoje baigtos formuoti Katedros aikštę iš pietų ir vakarų ribojančios gatvės, kuriose iškyla nauji didžiulių tūrių (dab. Universiteto g. 14, Gedimino pr. 1) ar rekonstruoti seni pastatai (dab. Šventaragio g. 2) Tačiau jie vizualiai užgožė, „nugramzdino“ anksčiau šioje vietoje dominavusius pastatus – Katedrą ir varpinę.

XX a. pradžioje išaugus miestui, Katedros aikštė ir pilių teritorija su skveru tapo miestiečių poilsio vieta. Čia vyko Kaziuko ir Šv. Jurgio mugės. Nuo 1885 m aikštėje kiekvieną rudenį vykdavo Vilniaus gubernijos žirgų ir galvijų parodos. Renginių metu aikštėje stovėdavo įvairūs paviljonai, palapinės, kuriuose įsikurdavo keliaujantys teatrai, cirkai, žvėrynai. 1901 m. visa tai buvo perkelta į Lukiškių aikštę.

Vilniaus generalgubernatonaus V. Troickio iniciatyva 1903 m rugpjūčio 15 d. aikštėje priešais pietinį Katedros fasadą buvo atidengtas paminklas Jekaterinai II. Pjedestalą ir pamatą projektavo karo inžinierius N. Prusakovas, skulptūrą kūrė garsus iš Vilniaus kilęs skulptorius M. Antokolskis. Paminklas išstovėjo iki Pirmojo pasaulinio karo. Ta proga Katedros aikštėje pagal sodininko Pavlovičiaus projektą buvo pasodintas peizažinio planavimo skveras, siekęs dab. Sereikiškių sodo skverą. Jis apsodintas liepomis ir aptvertas ažūrine kaltos geležies tvorele. Dar 1893 m Katedros aikštę perskrodė arklinio tramvajaus linija. Politiškai šis paminklas reiškė Rusijos imperijos valstybingumo įtvirtinimą Lietuvoje. Juk būtent šiai imperatorei valdant Lietuva buvo prijungta prie carinės Rusijos imperijos. Tiek lenkiškai, tiek lietuviškai kalbantys vilniečiai nebuvo patenkinti tokio paminklo atsiradimu, ignoravo iškilmingą jo atidarymą ir paniekinamai žvelgė į tuos, kurie neišreiškė savo priešiškos politinės pozicijos, o veikiau palaikė tokio paminklo atsiradimą.

Dar vienas įdomus aspektas: paminklo autorius M. Antokolskis buvo žydas (beje, savo kūrinio taip ir neišvydo, mirė anksčiau, nei jis buvo pastatytas). Manoma, kad užsakyti paminklą žydų menininkui galėjo būti būdas kiršinti Lietuvoje gyvenusias tautas. Juk statomas paminklas politiškai galėjo reikšti pritarimą imperijos valdžiai Lietuvoje.

„Pagal meninę vertę tai buvo tipiškas XIX a. monumentalistikos pavyzdys, tradicinės kompozicijos ansamblis – figūra visu ūgiu ant aukšto postamento, apačioje puslankiu išriesta ažūrinė tvorelė, kraštuose užbaigta heraldiniais dvigalviais ereliais, tupinčiais ant rutulių. Skulptūra pompastiška, kūrinys akademiškas, ne itin originalus, palyginti su kitais skulptoriaus darbais. Tačiau tai buvo profesionaliai, kokybiškai atliktas darbas (bronza išlieta Paryžiuje, postamento akmuo atgabentas iš Abervilio, Anglijos), apie kurį Paryžiaus dailės akademijos prezidentas Paulis Dubois, apžiūrėjęs jį dailininko dirbtuvėje, teigė, kad „visos jo dalys nuostabios“. Šiaip ar taip, tai buvo žymiausio XIX a. antros pusės Rusijos skulptoriaus paminklas, sukurtas specialiai Vilniui, kuriame beveik nebuvo monumentaliosios skulptūros“, – rašo Laima Laučkaitė knygoje „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“.

Jekaterinos II paminklas išstovėjo iki 1915 m. vasaros pabaigos, kai jis kartu su M. Muravjovo ir A. Puškino paminklais buvo išvežtas į Rusiją.