2020 06 15

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Dingusio Vilniaus galerijos: Pranciškonų bažnyčios varpinė

Nežinomas Lietuvos XIX a. vid. dailininkas. Vilnius, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios varpinė. XIX a. vid. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas

Jeigu dabar iš Trakų gatvės Vilniuje žvelgtumėte į Pranciškonų gatvę, matytumėte aptrupėjusių senamiesčio namų peizažą, akmeninį grindinį, kairėje žydinčius baltų ir rožinių rožių krūmus ir keletą šiukšlių konteinerių. Žvelgiant iš Trakų gatvės, dešinėje pusėje, stovi įspūdingo dydžio Pranciškonų konventualų bažnyčia, kuri dar yra žinoma kaip Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia.

XIX a. pradžioje Pranciškonų gatvė atrodė visiškai kitaip. Praėjimą į Senamiesčio gilumą buvo uždariusi senoji Pranciškonų bažnyčios varpinė. Tuo metu ji užbaigdavo ir Pranciškonų gatvę. Jeigu būtumėte norėję patekti į toliau esančią Vokiečių gatvę ar pasiekti Šv. Mikalojaus bažnyčią, jums būtų reikėję pralįsti po senąja gotikine Pranciškonų konventualų bažnyčios varpine: tuo metu praėjimas buvo pritaikytas tik pėstiesiems.

Vladas Drėma knygoje „Dingęs Vilnius“ maždaug XVI a. pradžioje pastatytą ir 1872 m. nugriautą Pranciškonų (konventualų) arba Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios varpinę apibūdina kaip itin gražią ir savo stiliumi panašią į Vilniaus Bernardinų bažnyčią.

Pranciškonų konventualų bažnyčios ansamblis užima vieną didžiausių Senamiesčio plotų šalia senosios Trakų gatvės. Jį sudaro vienuolyno pastatai, bažnyčia ir Suzinų koplyčia. Už bažnyčios stovėjusi gotikinė varpinė nugriauta 1872 m. Griaunant varpinę svarbios buvo dvi priežastys: politinė ir praktinė. Politinė buvo susijusi su Pranciškonų (konventualų) aktyviu dalyvavimu 1863-1864 m. sukilime. Anot Antano Rimvydo Čaplinsko knygos „Vilniaus istorijos“, pagrindinė nugriovimo priežastis: „kad skambus varpas nekviestų sambūriui prieš carą“. Tačiau taip pat svarbi buvo ir praktinė dalis: varpinė daliai eismo (išskyrus pėsčiuosius) uždarė Pranciškonų gatvę. Laisvesnis judėjimas carui priklausančiame mieste buvo taip pat svarbus.

Bažnyčia istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1392 m. Vadinasi, ji buvusi viena seniausių bažnyčių Vilniuje. Archeologiniais tyrimais nustatyta, kad vieta Trakų gatvėje, kur stovi pranciškonų konventualų bažnyčia, yra viena ankstyviausių katalikiškų Vilniaus vietų. Čia rasti radiniai byloja apie krikščioniškai laidotus palaikus dar prieš pastatant pirmąją mūrinę bažnyčią XIII a. pabaigoje.

 

1421 m. bažnyčia buvo konsekruota Švč. M. Marijos Dievo Motinos Ėmimo į Dangų titulu. Jos vardas rašytas ir su priedėliu „in Arena“, t. y., Smiltynėje. Pranciškonų vienuolyno gvardijonas ir kronikininkas A. Gžybovskis vadina pirmąją bažnyčią kryžiuočių tipo iš storo plytų mūro su skliautais ir pilioriais, vidutinio aukštumo, gana lėkštu stogu.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

XIX a. pranciškonų ansamblio istorija klostėsi nepalankiai. Bažnyčia ir konvento namai nukentėjo per 1812 m. karą, buvo remontuojami. Vėliau, laikotarpiu tarp sukilimų caro valdžia iš vienuolių palaipsniui perėmė dalį pastatų ir pritaikė kalėjimui, karo ligoninei, archyvui. 1863 m. pranciškonai aktyviai padėjo sukilimo dalyviams, todėl 1864 m. iš jų buvo atimtas vienuolynas, o bažnyčia uždaryta ir paversta archyvo fondų saugykla. Bažnyčios altorių turtai ir inventorius buvo perduoti kitoms bažnyčioms, daugiausia – Vilniaus Šv. Jono bažnyčiai ir Arkikatedrai; dalis pranciškonų palikimo nebegrąžinamai prarasta. Vienuolyno pastatai atiteko miesto valdžiai ir buvo naudojami įvairioms paskirtims: butams, įstaigoms, ūkiniams reikalams. 1908-1917 m. čia veikė Lietuvių mokslo draugija, 1907-1917 m. pirmoji Vilniuje dviklasė lietuvių mokykla.

Alfredas Römeris. Vilniaus pranciškonų bažnyčios varpinė. 1869 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas

Viršuje matote Alfredo Römerio grafikos darbą „Vilniaus pranciškonų bažnyčios varpinė“. Römeris ėmėsi varpinės įamžinimo projekto likus vos keliems metams iki pačios varpinės nugriovimo. Šis garsios dailininkų Römerių dinastijos atstovas buvo įvairiapusiška asmenybė. Jis dirbo tapybos, grafikos ir skulptūros srityse. Grafinei jo kūrybai būdingas raiškus realistinis piešinys, subtili toninė modeliuotė, faktūrų įvairovė. „Vilniaus pranciškonų bažnyčios varpinė“ – vienas gražiausių jo grafikos kūrinių. Jame atgyja romantinė senamiesčio dvasia. Jautria linija, subtiliu plonyčiu štrichu užfiksuotas jaukus Vilniaus gotikos architektūros kampelis.

Pranciškonų bažnyčios varpinė Vilniuje, 1870 m., prieš pat varpinės nugriovimą. Józefo Czechowicziaus fotografija

Panašiu metu gotikinę Pranciškonų konventualų bažnyčios varpinę įamžino ir garsusis Vilniaus fotografas Józefas Czechowiczius.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.