2020 07 18

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Dingusio Vilniaus galerijos: totorių mečetė Lukiškėse

Józef Oziębłowski. Totorių mečetė. 1841 m. Lietuvos dailės muziejus nuotrauka.

Nuo Neries pakrantėje esančios A. Goštauto gatvės atsišakojanti nedidelė Mečetės gatvė nėra gerai žinoma kiekvienam Vilniaus gyventojui. Dažną gali nustebinti ir jos pavadinimas. Kalbantis su vilniečiais ir miesto svečiais, jie nustemba, kad Vilniuje apskritai kada nors yra buvusi mečetė.

Musulmonų, kaip religinės bendruomenės, buvimas mūsų šalyje, dažnai pamirštamas. Retokai prisimename ir tai, kad šimtmečius Lietuvoje gyvenanti totorių bendruomenė išpažįsta islamiškąjį tikėjimą.

Netoli Lukiškių aikštės dar XX a. viduryje stovėjo ne tik mečetė, bet šalia buvo ir totorių kapinės, taip pat mediniai totorių bendruomenės namai. Lukiškės daugybę metų buvo laikomos pagrindine totorių bendruomenės gyvenviete. O štai Totorių gatvę Vilniuje galima rasti nusidriekusią ne kur nors aplink Lukiškių aikštę, o iš keliaujant pro dabartinę Krašto apsaugos ministeriją iki Prezidentūros.

Visoje buvusios LDK teritorijoje mečečių būta nemažai. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje išlikusios tik keturios. Profesorė T. Bairašauskaitė sako, kad „ten, kur gyveno daugiau totorių, buvo pradedama statyti mečetė, tada aplink ją formuodavosi gyvenvietė, bendruomenė. Dažniausiai buvo statomos medinės mečetės – totorių bendruomenės nebuvo turtingos, todėl neišgalėdavo statyti ištaigingesnių“.

Vilniaus totorių mečetė. XX a. I pusė J. Kaczyński nuotrauka.

Vilniuje totorių bendruomenė gyveno seniai: „Totoriai nuo seno, maždaug XVI a. antrosios pusės, gyveno Lukiškėse. Jie pastatė ten ir mečetę, kuri vėliau daug kartų buvo perstatyta, aplink buvo kapinės, gyvenamosios gatvės“, – kalba istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja, Lietuvos istorijos instituto tyrėja prof. habil. dr. T. Bairašauskaitė.

Remiantis 1631 m. dokumentais, čia suskaičiuoti 32 šios bendruomenės atstovams priklausantys namai. XX a. pradžios totorių kilmės istoriko Leono Najmano Mirzos Kryczyńskio manymu, tada Lukiškėse galėjo gyventi kiek daugiau nei 200 totorių. Žinoma, tai labai apytikslis spėjimas. XIX a. literato Adomas Honorio Kirkoro žodžiais, „tarp Vilniaus gyventojų totoriai garsėjo nepriekaištingu dorumu – jokiuose, ypač kriminaliniuose, teismuose niekada nėra buvę totorių bylų“.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

1655 m., rusų kariuomenei užėmus Vilnių, Lukiškės smarkiai ištuštėjo. Totoriai iš Lietuvos bėgo į Lenkiją ar į Kuršą, kiti išvyko į Voluinę ar net Turkiją. Tačiau atsirado ir tokių, kurie greta esančioje Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje perėjo į katalikų tikėjimą. Matyt, keisti tikėjimą kai kuriuos jų skatino karjeros siekis ar kartais įsiplieskiantis visuomenės nepakantumas kitatikiams. Pasak šaltinių, tuometiniai Lukiškių totoriai vertėsi daržovių auginimu, įvairių siuntų bei prekių gabenimu.

XIX a. viduryje Lukiškių mečetė perstatyta totorių bendruomenės lėšomis, vėliau dar kartą perstatyta. Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvoje įsitvirtinus sovietų valdžiai, mečetėje buvo įkurtas sandėlis. Pamaldos čia nevyko. 1968 m. mečetė nugriauta. 1969 m. vietoje mečetės ir su žeme sulygintų senųjų totorių kapinių iškilo Puslaidininkių fizikos institutas (A. Goštauto g. 11).

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.