Dingusio Vilniaus galerijos: Vasaros teatras Bernardinų sode

Ši vieta per ilgą savo gyvavimo laikotarpį turėjo nemažai vardų: Botanikos sodas (1797–1842 m.), Vilniaus miesto viešasis sodas (1886–1939 m.), Jaunimo parkas (1950–1955 m.), o galiausiai – Bernardinų sodas. 

Nuo XV a. vidurio dabartinio parko teritorija priklausė vienuoliams: Kazimieras Jogailaitis į Vilnių pakvietęs bernardinus įkurdino juos dabartinėje parko teritorijoje. XV a. pab. pastatyta bažnyčia ir vienuolynas, kartu buvo tvarkomas ir pelkėtas šaltiniuotas sklypas. Vienuoliai sukultūrino vietovę įveisdami 4 sodus ir 2 daržus. Vėliau tvenkinius ir vandens kanalus bei oranžeriją. Visoje teritorijoje įrengti drenažo kanalai, natūraliems tvenkiniams suteikta taisyklinga forma. XVIII a. apželdino dekoratyviniais egzotiniais augalais ir sukūrė uždaro tipo parką­ – sodą, kuriuo naudojosi dvasininkijos aukštuomenė.

1880 m. miesto taryba priėmė sodų komisijos siūlymą steigti viešą poilsio parką buvusioje Bernardinų vienuolyno teritorijoje. Pagal dailininko Aleksandro Vladislovo Strausso ir inžinieriaus Jokūbo Jasinskio projektą 1886–1888 m. įrengtas pirmas Vilniaus viešas miesto sodas. Sukurtas projektas pasižymėjo istorizmo stiliumi su neobaroko bruožais. A. Straussas panaudojo tuometėje Vakarų Europoje vyravusias sodų dizaino madas ir naujai kuriamų viešų sodų principus. 

Sodams buvo būdinga įvairių elementų gausa ir romantiškumas. Ryškūs tokio parko bruožai: ovalios įmantrios formos, elegancija, lengvumas ir pagarba vietovėje nusistovėjusiems erdviniams ryšiams bei ypatingai architektūrinei ir išskirtinei gamtinei aplinkai. Autoriai panaudojo vietovėje nusistovėjusius ryšius – buvo perimtos pagrindinės takų trasos iš vienuolyno sodo, kurios įvilktos į modernios estetikos rūbą įgavo kitą plastikos išraišką. Buvo panaudoti ir vandens įrenginiai – vienuolių tvenkiniai.

Pagrindinis įėjimas buvo įrengtas dabartinėje Barboros Radvilaitės gatvėje. Įėjimas atsirado užpylus toje vietoje buvusį kanalą. Pagal A. Strausso projektą pastatyti įėjimo mediniai vartai, centrinės aikštelės gėlynai ir fontanai, nutiestos pagrindinės alėjos. Jos apsodintos medžių eilėmis, prie lenktų antraeilių takų pasodintos medžių ir krūmų grupės, sutvarkyti tvenkiniai, pastatyti suoleliai ir pavėsinės, pastatytas sodininko namelis ir kiti pastatai. Sodas tapo miestiečių poilsio ir pasilinksminimų vieta. 

1901–1902 m. Vilniuje vykusioje žemės ūkio ir smulkiosios pramonės parodoje pagrindinės alėjos ašyje buvo pastatytas architekto K. Korojedovo sukurtas medinis amatų paviljonas, kuris 1907 m. buvo pritaikytas vasaros teatrui (nugriautas 1939 m.). K. Korojedovas taip pat Vilniuje suprojektavo J. Basanavičiaus gatvės penktuoju numeriu pažymėtą namą, kuriame dabar yra įsikūrusi Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, taip pat dabartinį Vilniaus geležinkelių administracijos pastatą, esantį kitoje J. Basanavičiaus gatvės pusėje (numeris 14).

Antrojo pasaulinio karo metu Bernardinų sodo teritorija buvo apleista. Po karo XX a. II pusės pradžioje atlikti teritorijos tvarkymo darbai. Tvarkoma teritorija suformuota su stipria centrine ašimi – bulvaru, kuris prie įėjimo nuo B. Radvilaitės gatvės buvo apsodintas liepų alėja, o gale, buvusio Vasaros teatro vietoje, pastatytas „Vasaros“ kino teatras. Parkas gavo Jaunimo sodo pavadinimą. Tuo laikotarpiu įrengta įvairiausių atrakcionų, šokių aikštelių. Vėlesniu laikotarpiu teritorijoje per talkas buvo pasodinta daug želdinių, kurie neturėjo specialios apželdinimo idėjos, todėl parko erdvinė struktūra sovietmečiu galiausiai prarado glaudų vizualinį ryšį su jį supančia natūralia gamta ir architektūriniais elementais.