Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Diplomatiška meistro poezija

Knygos viršelis.Naujieji sonetai: 2018–2020, eilėraščiai / Antanas A. Jonynas; dailininkė Deimantė Rybakovienė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 49 p.

Beveik kiekvienoje Antano A. Jonyno poezijos knygoje yra žanrinių eilėraščių. Ir lengvai įspėtume, kad daugiausia iš jų – sonetų. 2013 m., sudarydamas poezijos rinktinę „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės“ serijai, į ją Jonynas atrinko vien sonetus, tąkart suskaičiavo jų parašęs 101, o dėmesio vertais teigė laikantis maždaug pusę (1).

Naujausioje knygoje autorius taip pat nesiekia gaivinti žanro tradicijos ar jį individualizuoti (kaip, pvz., Kęstutis Navakas vėlyvojoje savo kūryboje). Sonetu poetas naudojasi kaip pamėgta intelektualia, poetinį mąstymą drausminančia forma. Netikėčiau kas kita – „Naujuosiuose sonetuose“ eilėraščiai tylesni, grynesni: juose mažiau tiek metaforų, tiek žodžių.

Jonynas rašo lėtaeigius eilėraščius. Dalis tų tekstų iš pirmo žvilgsnio atrodo aiškūs, sklandūs – prieš akis veriasi peizažo slinktys, paprasto gyvenimo rutina, lyg iš praeities arba praėjusio amžiaus išplaukusios žmonių figūrėlės, padėvėti daiktai, – tačiau iš jų susidedanti prasmė nebūtinai akivaizdi. Jonyno poezijoje svarbu ne paskelbti vienokią ar kitokią tezę (nors jų taip pat rastume), bet jos esmę įkontekstinti, šifruoti vaizdu, kintančiomis intonacijomis, virtualia (ritmine) atmosfera. Todėl net ir pasakojamojo pobūdžio sonete iš pirmo žvilgsnio beveik nieko neįvyksta („prie stalo stovi rašomasis stalas / pieštukas laikrodis alaus bokalas / virš stalčiaus su buteliuku nuodų“, p. 40), o kartu sutelkta nemažai prasminio krūvio. Tokį kalbėjimo būdą norisi palyginti su metonimija, kai fragmentas atstovauja visumai: šiuo atveju sąmoningai rašoma „netiksliai“, dalį minties sąmoningai nutylint. Griežtos struktūros ir metro sonetas skatina režisuoti eilėraščio punktyrišką dramatizmą, o paradoksalia ar aforistiška pabaigos įžvalga – sustiprinti suvokimo kontekstą.

Jonyno poeziją verta skaityti su sveiku įtarumu poetinei kalbai. Pakitęs eilėraščio gramatinis laikas, lengvabūdis rimas, perdėtas poetizmas nėra atsitiktiniai – jie veikia kaip reakcijos, emocijos žymikliai ar draminiai elementai. Mums prabyla aprašymas, ir jis tai atlieka ne vertinančio demiurgo balsu (šis „Naujuosiuose sonetuose“ pavyzdingai susirūpinęs asmeniniu likimu). Rodos, itin pasitikima poetinio teksto suvokėju, todėl šiam nepakanka tapatintis su aprašomomis situacijomis ir alpti dėl iškalbos, tenka ją artikuliuoti. Tai atvejis, kai poezija primena, kokia svarbi vidinė teksto logika, ir kad eilėraštis gali stebinti, sukrėsti, jaudinti dėl idėjos sklaidos. Todėl, skaitant Jonyno poeziją, malonu nesibodėti ir soneto lyriškumu, o apie eilėraštį apskritai norisi galvoti kaip apie susikalbėjimo meną.

Pasirašo autografą.
Poetas Antanas A. Jonynas. G. Kavaliauskaitės nuotrauka

„Naujuosiuose sonetuose“ delikačiai abejojama akivaizdumu, nuolat laviruojama tarp to, kas realu ir sąlygiška, kas egzistuoja dabartyje ir kas prisimenama („Kaip jūra ošė! – truputėlį ošė“, p. 15). (Ne)patikimos atminties problema jau daugelį metų yra „programinė“ ir viena įdomiausių Jonyno poezijoje, ji šiek tiek kinta drauge su kūryba. Atmintis – fenomenas, kurį kursto turiningos patirties ir vaizduotės žaismas. Šie elementai tekstuose nuolat persidengia, palaiko savotišką įtampą, nes asmeninė atmintis sutampa su kultūros atmintimi ir atvirkščiai, tačiau visad – su tam tikra (savi)refleksija. Knygoje yra tekstų, tarsi fiksuojančių procesą (pvz., kai kalbama antruoju asmeniu), bet visa, kas išgyvenama, į ką reaguojama, iškart literatūrinama (pvz., „senas rusvas dviračio balnas / kaip riestinis kirtis ant o“, p. 9; Juozo Baltušio dienoraščių skaitymas „Pilkame sonete“). (Ne)patikimos atminties problema siejasi ir su pagrindine „Naujųjų sonetų“ tema – laiko, senėjimo, mirtingumo apmąstymu, – o ši natūraliai prisitraukia senstančio rašytojo kaukę: čia pateikiant kasdienybės konkretiką ir stilizuojant kitų autorių kūrybą svarstoma apie gyvenimo ir rašymo prasmę.

Nors „Naujuosiuose sonetuose“ Jonynas žaismingas, atrodo akivaizdžiai rimtesnis nei anksčiau. Tekstai tebegrindžiami atstumu nuo realybės – tai daugiausia regimybės ir situacijos post factum, kurias išblaivina savojo laikinumo suvokimas ir rezignacija. Pastaroji naujausiuose eilėraščiuose vis labiau virsta paguodos neteikiančiu realybės vertinimu. Todėl ir be užkalbėjimų aišku, kad „visi mes čia mirtingi / ir tai akivaizdu / kaip dukart du“ (p. 18). Savinieka tampa įprasta „kilnia“ būsena, mintis kaip akmuo knežina galvą, suvokiama, kad poetai nėra amžini (esama aliuzijų ir į Navako, Karosaitės likimus). Neapdangstytas negatyvumas yra svarus emocinis ir minties pokytis, koreguojantis kūrybos prasmę ir tradicinį mąstymą: „aš gyvenau paneigdamas Dekartą / ir mylimųjų buvau atmestas ne kartą / kaip nepakankamas įrodymas“ (p. 15); „o ant debesies kaip seno slenksčio // protėvių palaimintosios vėlės / nesuprantamai kažką veblena / ir dėlioja lego kaladėles“ (p. 48). Revizuojant laiką prieinamos pažinimo ribos, paradoksaliai kvestionuojama tai, kas įprastai laikoma objektyvumu. Šis objektyvumas padiktuotas išsilavinimo ir autoritetingų šaltinių, tačiau jas peržengia subjektyvi kalbėtojo patirtis, lyg paneigianti „aukštą dvasią“. Tad iš pirmo žvilgsnio nuspėjamas „nueito gyvenimo“ liudijimas, apgaulingas dvejojimas „Naujuosiuose sonetuose“ praauga standartą, ir tampa veiksminga paspirtimi apmąstymams.

Kita jonyniško eilėraščio stiprybė – diplomatiškos baigiamosios formuluotės, kurios primena, kad „lazda turi du galus“. Net kai siūloma neapibrėžta eilėraščio pabaiga, Jonyno poezijoje ji nėra panaši į kitų autorių pamėgtą „nuraibuliavimą“, sapnavimą ar kitokį paneigimą. Čia reikšmės momentas ne sumenksta, bet suteikia originalią perspektyvą interpretacijai. Pavyzdžiui, eilutės „jau žinau, kad pasaulis išliks / kol egzistuoja poezija. Arba jos stoka“ (p. 27) kreipia dėmesį į poezijos reikalingumą apskritai, kelia klausimą, kokia ji turi būti? Ar tokia, kokią rašo Jonynas? Šitokie ėjimai man atrodo simpatiška neracionalumo ir intelekto dermė. Kad ši idėja iškiltų, tampa svarbu skaityti visą tekstą, sugrįžti prie jo metoniminės logikos. Tai viena iš priežasčių, kodėl rašant apie „Naujuosius sonetus“ norisi apimti daugiau nei knygos temą – eilėraščiai skatina kalbėtis apie idėjas ir raiškos aspektus.

Sekdama Cvetajeva, Elena Baliutytė Jonyną yra priskyrusi „poetų be istorijos“ tipui (2), o vėliau dėl to sudvejojusi. Manau, tiek toji sąsaja, tiek abejonė kyla natūraliai. „Naujuosiuose sonetuose“ poetas daug ką stipriau pasendina, tarsi rimtai, o gal ironiškai parodydamas nuotolį nuo šiuolaikinės poezijos. Pvz., sonete atsiranda čekisto tipažas, šmėsteli „oranžadas“, kuris vakarietiškai egzotizuodavo kokią sovietmečio poezijos realiją. Kai kuriuos eilėraščius iš tikrųjų galima skaityti nejaučiant atotrūkio nuo kokio devintojo dešimtmečio kūryboje naudotų įvaizdžių (kartu ir savųjų, kurie virto pasaulėvaizdžio konstantomis) arba įsikalbėti, kad šis antlaikiškumas „maištauja“ prieš subuitėjusią šiuolaikinę poeziją. Kita vertus, aišku, kad tų „senamadiškų“ eilėraščių ištakos ir įtampos šaltiniai jau pasikeitę.

Šio „belaikiškumo“ kontekste pastebėtina kas kita: kai ironija traukiasi iš viešo diskurso, Jonyno poezija pasižymi gebėjimu ironizuoti, o tai reiškia – ir niuansuotai dekonstruoti tikrovę, juokauti, kurti „savus“ atpažįstantį kodą. Šis įgūdis – vienas iš „Naujųjų sonetų“ privalumų, išsiugdytas ne šiuolaikinės poezijos, jis tik pabrėžia netiesioginės komunikacijos reikšmę. Ironija paradoksaliai tampa laiko jungtimi, per kurią įmanoma atrasti ir sąsajas su praeitimi, ir (iš dalies) Jonyno poetikos modelį. Todėl įdomu, ar šiandien ši priemonė taip, kaip ją naudoja poetas, iš tiesų pajėgi dekonstruoti dabartį? Ar, būdama komunikacijos sąlyga, tikrai nepraranda „Naujiesiems sonetams“ būdingo juoko tono? Klausimai, be abejo, retoriniai, bet būtini. Į juos atsakytų skaitytojai. Na, o diplomatiškam autoriui kol kas nėra ko nerimauti – jis parašė stiprią, reikalingus klausimus keliančią poezijos knygą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

1 Antanas A. Jonynas: 54 sonetai. Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. – Kaunas: Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2013, p. 60.

2 Baliutytė E. „Bandymas įminti Antano A. Jonyno poezijos kodą“. In: Antanas A. Jonynas. Šermukšnis. Pylimo gatvė: gyvoji poezija. – Vilnius: lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017, p. 9.