Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 14

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Direktorė, teisėja, advokatė Ona Puodžiūnaitė-Janulionienė

Direktorė, teisėja, advokatė Ona Puodžiūnaitė-Janulionienė. Algirdo Butkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

1975-ųjų metų rugpjūtis. Kiek pamenu, Danutės Balbierienės (poeto Alio Balbieriaus mamos) paskatinti ir jos lydimi važiuojame aplankyti Onos Janulionienės. Gyvenime daug mačiusios ir patyrusios. Savo prisiminimais neretai pasidalijančios ir su „Biržiečių žodžio“ skaitytojais. Kaip ji laikosi, dar visai neseniai atšventusi savo aštuoniasdešimtmetį?

Šiek tiek prisiminimų

Sutinka mus kaip lauktus svečius. Nedidelė, vikri dar. Žili plaukai sušukuoti aukštai virš kaktos. Veidas įdegęs saulėje, išvagotas smulkių raukšlelių tinklu. Akys gyvos, mėlynos, blyksi lyg žydri ežeriukai. Kalba aiškiai, neskubėdama. Tai mokytojos ir teisėjos, advokatės, ne kartą dalyvavusios sudėtinguose teismo procesuose, kalbos maniera. 

Aštuoniasdešimt metų – lyg viena, labai ilga, turtinga įspūdžių ir išgyvenimų diena. Daugybė susitikimų su žmonėmis, kurie šiandien yra tapę mūsų kultūros istorijos dalimi. Ji buvo pažįstama su kraštiečiais Juliumi Janoniu ir Kaziu Binkiu, poete Salomėja Nėrimi, rašytojais Gabriele Petkevičaite-Bite, Juozu Tumu-Vaižgantu, kunigu Julijonu Linde-Dobilu, Kaziu Boruta ir kt. Kalba apie juos kaip apie savo pažįstamus kaimynus, ramiai, be egzaltuotos patetikos.

Tik, nors ir įkopusi į devintą dešimtį, vien prisiminimais gyventi nenori. Svarbiau kasdieniai darbai ir rūpesčiai. Skuba aprodyti sode bites. Priveda prie slyvos – valgykit, štai viršūnėje dar yra. Mėlyni, prisirpę vaisiai papsi ant kaitros išdžiovintos žemės. Vaišina obuoliais, vynuogėmis. Kekių rasotas paviršius spindi matiniu blizgesiu. Ragina gardžiuotis medumi: „Medaus šiemet kaip niekad. Iš vieno avilio net keturis kibirus gavau. Bitės kaukazietiškos, ilgesniais straubliukais. Lengviau medų iš dobilų žiedų išsunkia.“

Nedidelis kambarėlis apstatytas senais baldais. Virš sofos ant sienos išblukęs gobelenas. Ant kitų sienų trys paveikslai. Peizažai su pušimis, lieknais berželiais, horizonte mėlynuojančių miškų ramybe. Rodos, sėdėtum ir sėdėtum šitame tyliame kambariuke, ilgai dar klausytum neskubių žodžių apie žmones, kurių jau seniai nėra su mumis, bet jie ir šiandien tarsi per laiko ūkanas mus pasiekianti tolimų žvaigždžių šviesa. 

Palydi mus Ona Janulionienė takeliu per sodą į kelią ir nuskuba atgal į dideliais medžiais apaugusią sodybą. Čia jos laukia įprasti darbai ir prisiminimai. 

Kelias iš Legailių

Onos Puodžiūnaitės-Janulionienės tėvai stengėsi išmokyti visus (šeimoje augo trys dukros ir sūnus) savo vaikus. Baigusi Legailių pradžios mokyklą, Ona 1908 m. rudenį įstojo į ką tik atidarytos Biržų keturklasės mokyklos pirmąją klasę. Teko mokytis kartu su būsimu poetu Kaziu Binkiu. Vėliau išvažiavo mokytis į Mintaujos (Jelgavos) gimnaziją. Čia susibūrė slapta lietuvių moksleivių kuopelė, leidusi savo laikraštėlį. Jame Svirutės slapyvardžiu apie savo bendravardę, taip pat Oną Puodžiūnaitę, pasirinkusią revoliucionierės kelią ir mirusią kalėjime, rašė ir jauna Mintaujos gimnazistė.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ji išvyko į Vilnių. Vėliau – į Voronežą. Ten ilgiau neužsibuvo. Kartu su bičiule Aliute Jablonskaite išvažiavo į Maskvą. Apsigyveno poeto Jurgio Baltrušaičio žmonos Marijos vadovaujamame bendrabutyje. Čia buvo triukšminga, todėl greitai persikėlė į Arbato gatvę – mergaičių studenčių bendrabutį. 

Baigusi gimnaziją, 1916 m. ji jau Peterburge. Lanko Rajevo aukštuosius istorijos ir literatūros kursus. Gyventi įdomu. Dalyvauja lietuvių studentų draugijos veikloje. Vakarai, susirinkimai, diskusijos. Tarpusavyje įnirtingai pešasi kairieji ir dešinieji. Leidžiami lietuviški laikraščiai. Nejučia ateina 1917-ųjų vasaris. Revoliucija! Gatvėse minios. Eina žmonės su šūkiais ir plakatais. Bučiuojasi, verkia iš džiaugsmo. Yra ir aukų, nes šaudo nuo stogų. O dar po kelių mėnesių – ginkluotas perversmas, pavadintas spalio socialistine revoliucija. Valdžią užgrobia bolševikai. Visi mitinguoja, riejasi. Ir lietuviai nerimsta. Kokie čia mokslai, kai, rodos, neaprėpiamoje Rusijos imperijoje siautėja brolžudiškos pjautynės?

1918 m. O. Puodžiūnaitė vėl trumpam apsistoja Maskvoje. Iš ten grįžta į Lietuvą. O čia dar nepasibaigusi vokiečių okupacija. Gimtajame Legailių kaime nebėra mokyklos. Sudegė per karą. Kaip ir tėvo Petro Puodžiūno, pravardžiuojamo „melniku“, statytas vėjinis malūnas, kuriame grūdus malė ne tik legailiečiai, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai. Rūpi, kad Legailiuose atvertų duris bent pradinė mokykla. Jaukūs vakarai su šviesos ir bičiuliškos bendrystės ištroškusiu kaimo jaunimu. Skaito ir aptarinėja lietuviškų laikraščių straipsnius, dainuoja, ruošia vaidinimus. Juk prieš karą Legailiuose būta net klojimo teatro. 

Vieno jaunimo susibūrimo metu vakare pasirodo vokiečių žandarai. Juos pajutęs, pro langą pabėga Aleksandras Baravykas. Žandarų kamantinėjami bėglio pavardės neišduoda. Prigrasina O. Puodžiūnaitę ateiti į Biržus, vokiečių komendantūron, su tuo, kuris pabėgo.

„Pirmadienį, – po dešimtmečių prisimins O. Janulionienė, – į miškelį susirinko jaunimas. Manęs vienos neleido. Į Biržus patraukėm visi drauge. Tą dieną Vokietijoje prasidėjo revoliucija. Todėl mes vokiečiams neberūpėjome. Paleido.“

Iš Biržų išsikrausčius vokiečiams, prasideda valdžių kaita. 1919 m. gruodį įsikūrusi, agronomo Petro Kregždės vadovaujama miesto taryba išsilaiko tik apie dešimtį dienų. Į Biržus atvyksta O. Puodžiūnaitei tikriausiai dar iš Maskvos (ten jis vadovavo lietuvių studentų chorui) pažįstamas Albinas Jiešmanta. Paskutinėmis gruodžio dienomis valdžią Biržuose perima socialistų revoliucionierių (eserų) revoliucinis komitetas, kurio pirmininkas – A. Jiešmanta, sekretorė – O. Puodžiūnaitė, iždininkas – Albertas Dilys. 

Tarp narių ir būsimasis poetas ir dramaturgas K. Binkis. Tačiau eserai Biržus valdo neilgai. Sausio viduryje jungtinės bolševikų pajėgos (iš Daugpilio atvykęs 41-ojo darbininkų pulko 2-asis batalionas ir Adomo Kurkliečio vadovaujami Rokiškio milicininkai) užima Biržus ir išvaiko A. Iešmantos komitetą. Dar po pusmečio, po pralaimėtų kautynių pasitraukus rusų kariuomenei, kuriasi lietuviška valdžia.

Nemunėlio Radviliškyje

Po šių visų politinių perversmų, nebūdama tikra, ar jos nepersekios už priklausymą eserams ir A. Jiešmantos revoliuciniam Biržų komitetui, O. Puodžiūnaitė apsigyvena pas dėdę P. Jašinską atokesniame Šniurkiškių vienkiemyje. Čia būnant gimsta sumanymas įsteigti Nemunėlio Radviliškio miestelyje vidurinę mokyklą. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten buvo tik pradinė, kurioje dirbo du mokytojai. Daugelis šią mokyklą baigusių vaikų negalėjo toliau mokytis, nes iki artimiausios Biržų gimnazijos buvo 25 kilometrai.

Tais laikais neprivažinėsi, o mieste butą nuomotis – ne kiekvieno kišenei. Todėl vasarą į Šniurkiškių vienkiemį ji sukviečia pradinę mokyklą baigusius Nemunėlio Radviliškio apylinkės vaikus ir juos nemokamai rengia į pirmą, antrą, trečią klases. Paruošusi būrelį mokinių, ima rūpintis, kad čia būtų įsteigta vidurinė mokykla. Švietimo ministerija neprieštarauja ir nuo 1920 m. rugpjūčio 15 d. skiria O. Puodžiūnaitę Nemunėlio Radviliškio vidurinės mokyklos (taip ši mokykla vadinama Švietimo ministerijos mėnesiniame žurnale „Švietimo darbas“ spausdinamuose ministro įsakymuose – aut. past.) direktore. 

Vėl nauji rūpesčiai. Valsčius mokyklai pasiūlo patalpas namuose, kuriuose nei langų, nei durų. Direktorė rašo veikaliukus, pati juos režisuoja, vaidina vakarėliuose, o gautą pelną skiria remontui. Sutvarko senos, dar prieškarinės pradžios mokyklos patalpas. Suolus, lentas ir kitokį mokyklinį inventorių skolinasi iš kitų mokyklų.

„Ir štai, – prisimena pirmosios Nemunėlio Radviliškio vidurinės mokyklos auklėtinis, šviesaus atminimo mokytojas ir tremtinys Eduardas Timukas, – pasklido negirdėta žinia: 1920 metų rugpjūtį vyks stojamieji egzaminai į I, II ir III klases.“ Egzaminus išlaiko 71 mokinys (36 berniukai ir 35 mergaitės).1920–1921 mokslo metais pirmoje klasėje mokosi 31, antroje – 21 ir trečioje – 19 moksleivių. Kitais mokslo metais atsiranda ir ketvirta klasė, kurioje 21 mokinys (8 berniukai ir 13 mergaičių). Tais metais Biržų apskrities savivaldybės ir Švietimo ministerijos finansuojamą Nemunėlio Radviliškio vidurinę mokyklą lanko 94 moksleiviai. Jų amžius – nuo 9 iki 19 metų. 

Direktorei rūpi ne vien mokyklos reikalai. Ji stengiasi lavinti jaunimą, duoda skaityti savo bibliotekos knygas. Tokia veikla ne visiems patinka. 1921 m. ji rašo: „Dažnai rodosi, kad ilgiau pasilikti ir prasmės nebėra, bet tamsios mintys išsisklaido ir vėl dirbi…“ 1924 m. vasarą išteka už matematikos mokytojo Jono Janulionio. Jauną šeimą į Panevėžį mokytojauti pakviečia Panevėžio gimnazijos direktorius Jonas Yčas.

Panevėžyje

Panevėžyje O. Janulionienė su nedidelėmis pertraukomis praleis trisdešimt metų. Atvyko tikėdamasi kartu su vyru dirbti Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. Netrukus „Švietimo darbo“ žurnale buvo išspausdintas švietimo ministro dr. Leono Bistro įsakymas, kad buvusiam Nemunėlio Radviliškio vidurinės mokyklos mokytojui Jonui Janulioniui leidžiama nuo rugpjūčio 1 d. mokytojauti Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. O. Janulionienė tokio leidimo nesulaukė. Teko verstis privačiomis pamokomis. 

Vos atvykusi ji aplankė rašytoją G. Petkevičaitę-Bitę. Vėliau artimai su ja bendravo. Kai rašytoja sumanė išleisti knygą „Lietuvos moterys“, davė jai tekstą apie savo bendravardę, Šiaulių kalėjime mirusią, taip pat iš Legailių kaimo kilusią O. Puodžiūnaitę. 

Su G. Petkevičaite-Bite supažindino ir 1934 m. rugsėjį į Panevėžio mergaičių gimnaziją mokytojauti atvykusią poetę S. Nėrį, kuri trumpam apsigyveno Janulionių bute. Prisimena, abi kartą nuėjusios pas Gabrielę. Salomėja nunešė jai gėlių. G. Petkevičaitė-Bitė padėkojo ir paklausė, kokiai katalikiškai organizacijai poetė priklauso. Dar pajuokavo, kad kaip konkurenčių nemėgstanti moterų rašytojų. Salomėjai tai buvo skaudu girdėti, nes turėjo daug nemalonumų dėl to, kad prisidėjo prie „Trečio fronto“. Todėl senieji draugai tokiu jos poelgiu buvo labai nepatenkinti ir jai priekaištavo. 

Netrukus poetė apsigyveno kitur. Pasikvietė pas save seserį Onutę, bet dažnai aplankydavo ir Janulionius. Matydama, kad O. Janulionienė nuolat užsiėmusi įvairiausiais buitiniais reikalais, parašė eilėraštį „Moteris su šluota“. Po daugelio metų O. Janulionienė prisiminė jo turinį:

Kaip atidžiai valai tu savo gryčią,

Dulkelę alei vieną vis renki.

O vyras vis prikaišioja lyg tyčia,

Kad tavo rūpesčiai nežymūs ir menki.

Gyvenant Panevėžyje dažnai tenka važinėti į Kauną, nes pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 1937 m. baigė universitetą ir tapo diplomuota teisininke. 1940 m. dirbo Kauno apylinkės 2-ojo liaudies teismo teisėja, vėliau Panevėžio sveikatos apsaugos skyriuje. 1941 m., prasidėjus karui ir vokiečiams užėmus Panevėžį, abu su vyru J. Janulioniu, Panevėžio gimnazijos direktoriumi, buvo suimti ir įkalinti Panevėžio kalėjime.

„Vieną dieną, – prisimena O. Janulionienė, – išvedė į kiemą. Liepė nusigręžti į sieną. Manėm – sušaudys. Ne, paleido, išlaikę kalėjime apie dvi savaites.“ 

Vokiečių okupacijos metus praleido Anykščiuose. Dirbo advokate. 1944 m. vasarą sugrįžo į Panevėžį. Buvo paskirta Panevėžio juridinės konsultacijos vedėja ir Panevėžio 2-osios vidurinės mokyklos direktore. Vėl teko prisiminti Nemunėlio Radviliškyje įgytą vadovavimo mokyklai patirtį. 

Vėl gimtinėje

1954 m. grįžta į Biržų kraštą. Nesijaučia esanti pensininkė. Dar nestinga sumanymų, energijos, noro ir entuziazmo darbuotis savo kraštiečiams. Ji pataria žmonėms įvairiais teisiniais klausimais, padeda sutvarkyti pensijai gauti reikalingus dokumentus. Praverčia jos patarimai ir pradedantiesiems bitininkams. Atitrūkusi nuo kasdieninių darbų, laisvesnę valandėlę prisėda prie knygos, straipsnio ar prisiminimų rankraščio.

Džiugina iš Amerikos atkeliaujantys jos buvusios mokinės Nemunėlio Radviliškio mokykloje, laikraščio „Vilnis“ vietinių žinių redaktorės Julijos Marozienės šilti laiškai ir jos siunčiama laikraščio prenumerata. Gera, kai 75-ojo gimtadienio proga pasveikinti, padėkoti už jos nuoširdų darbą ir tradiciškai palinkėti sveikatos bei ilgų ir šviesių metų ateina O. Puodžiūnaitės-Janulionienės buvę mokiniai.

Prisiminimus apie S. Nėrį ir poetą J. Janonį (su juo buvo pažįstama dar nuo mokslo Biržų keturklasėje mokykloje dienų, o vėliau, dirbdama Nemunėlio Radviliškyje, su iš Kauno atvykusiu Steigiamojo Seimo nariu Petru Rusecku, rūpinosi poeto raštų leidyba – aut. past.) spausdina „Biržiečių žodyje“. Juliaus atminimui parašo šešių veiksmų scenos vaizdelį „Skirtingi keliai“. Džiaugiasi, kad jau reabilituotas stalinizmo diktatūros metais suimtas ir sušaudytas Biržų krašto poetas ir rašytojas Jonas Šepetys, apgailestauja, kad prie jo gimtojo namo Pladiškių vienkiemyje (šiandien jo nė žymės nelikę – aut. past.) nėra atminimo lentos. Jos išlikusiuose rašytuose prisiminimuose gerų žodžių nestinga ir kitiems netrumpame gyvenimo kelyje lydėjusiems bendrakeleiviams. 

Nesustabdomi bėga metai… 1981 m. rugpjūčio 17 d. O. Janulionienė rašė: „Sėdžiu aš Kauniuose savo kambarėlyje ir žiūriu pro langą. (…) Nors gražus vaizdas, vis tik liūdna man, nes esu labai vieniša. Prisimena man mano jaunos dienos, buvę draugai ir draugės, kurių jau nebėra, mano buvę Nemunėlio Radviliškio vidurinės mokyklos mokiniai, kurie mane retkarčiais aplanko. Tą mokyklą aš buvau įsteigusi 1920 metais rugpjūčio mėnesio 15 dieną. Kodėl šią dieną nei vieno čia nėra, pasėdėtume, pasikalbėtume, greičiau praeitų laikas.“

Mirė Ona Janulionienė eidama 89-uosius 1984 m. kovo 7 d. Pakruojo rajono Linkuvos senelių namuose. Palaidota Linkuvos kapinėse.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?