Dirigentas R. Šumila: „Muzika yra mano gyvenimas“

Mūsų pašnekesį pradėsiu nuo banalaus klausimo: ar vaikystėje svajojote tapti būtent dirigentu?

Ne, dirigentu tapti nesvajojau. Vaikystėje pirmiausia pradėjau mokytis groti fortepijonu, o apie dirigento profesiją tuomet, ko gero, dar net nežinojau. Į muziką mane iš pradžių pastūmėjo tėvai, o vėliau, galima sakyti, ji pati mane susirado. Ilgainiui groti fortepijonu nebemačiau perspektyvos, tad supratau, kad reikia keisti veiklos profilį, bet iš muzikos trauktis nenorėjau. Ne ką lengvesnę sritį nei fortepijonas – dirigavimą – pasirinkau tiesiog pabandyti, bet labai greitai supratau, kad ši sritis mano. O vėliau jau atsirado ir svajonių, susijusių su dirigento profesija.

Tai Jus nuo pat pradžių patraukė muzika? O apie kokią nors visai kitokią veiklą, tarkim, sportą ar ekonomiką, niekad nesvarstėte?

Turbūt kiekvienam jaunam žmogui, vaikui ar paaugliui, kyla visokiausių minčių ir pasvarstymų, kol jis dar auga ir bręsta. Mokydamasis mokykloje taip pat ir sportavau – žaidžiau krepšinį, tai man irgi neblogai sekėsi, tad turėjau įvairių norų. Tačiau man patiko mokytis muzikos, aš ją jaučiau ir supratau. Na, o tvirtas įsitikinimas, kad muzika tikrai yra toji mano sritis, atėjo vėliau. Net ir studijų metu dar svarsčiau, ar tikrai galiu būti simfoninio orkestro dirigentas.

Stebint dirigentą darbe susidaro įspūdis, kad jis stovi priešais orkestrą vienas pats, gal kiek atsiskyręs, žvelgia į visus per atstumą. Ar Jums dirigento darbas individualus, ar komandinis?

Manau, kad žmonės labai skirtingi, tad skirtingi ir dirigentai. Apskritai man atrodo, kad dabar yra tas metas, kai nuo autoritarinio dirigento įvaizdžio pereinama prie labiau komandinio ir demokratinio. Pas mus Lietuvoje ta autoritarinė vadovo samprata, ne tik dirigento, bet ir kitų sričių, buvo šiek tiek užstrigusi. Juk dabar ir vadybos, ir kitų sričių kontekste daug kalbama apie komandos svarbą, ne vien lyderio.

Asmeniškai nematau būdo ką nors pasiekti be kitų. Juk ir paties orkestro nebūtų be orkestrantų, tad ir dirigentas būtų niekas. Kuo kiekvienas komandos narys labiau įsitraukia į bendrą procesą, tuo geresnis rezultatas.

Žinoma, kiekviename darbe, jei esi vadovas, turi prisiimti atsakomybę, kartais reikia priimti konkrečius sprendimus, kuriuos gali priimti tik tu pats. Būna situacijų, kai kuris nors vienas turi tarti paskutinį žodį. Tokiais atvejais reikia imtis lyderystės, tačiau aš palaikau komandinį darbo procesą.

Na, o šiaip vis dar yra daug skirtingų pagal įvairius modelius veikiančių žmonių. Kai kurių iš jų vadovavimo metodai ir dabar yra labiau autoritariniai – siekiama kitiems sukelti tam tikrą baimę ar parodyti, kad tik dirigento žodis paskutinis. Visgi situacija keičiasi. Dabar yra daugiau laisvės, orkestro nariai turi daugiau teisių. Mano požiūriu, toks pokytis yra visiškai normalus ir žmogiškas.

Žiūrovui meno pasaulis iš šalies atrodo labai romantiškas, pasakiškas, estetiškas. Kita vertus, kartais pasigirsta istorijų apie nuožmią menininkų konkurenciją, kovą dėl vietos po saule. Koks Jums yra tas meno ir menininkų pasaulis, kuriam priklausote?

Aš manau, kad reikia pradėti nuo to, kaip tame pasaulyje jautiesi ir elgiesi pats. Menininkai – aktoriai, dainininkai, muzikantai – yra tokios prigimties ir sielos žmonės, su kuriais ne visuomet lengva, nes jie labai jautrūs. Žinote, kartais žmonės gali prikurti įvairiausių dalykų. Galų gale juk esame teatre.

Tad reikia pradėti nuo savęs – pasitikrinti, kiek pats įsitrauki į tam tikrus dalykus. Jei jauti kažkokią nuožmią konkurenciją ar pavydą kitiems, pirmiausia tai yra tavo paties problema, su kuria turi susitvarkyti. Aš asmeniškai nejaučiu tokių jausmų. Man atrodo, kad svarbiausia yra dirbti savo darbą ir patirti malonumą. Ir aš tikrai jaučiu malonumą dirbdamas.

Pavyzdžiui, jeigu statome sudėtingą spektaklį ir jis gerai pavyksta, grįžtu namo įsikrovęs. Taigi svarbiausia daryti tai, ką mėgsti. O visų tų šalutinių dalykų – pykčio, konkurencijos, intrigų – gali pasitaikyti visose įstaigose, visose sferose. Nemanau, kad meno pasaulyje jų yra daugiau. Dažnai žiniasklaida mėgsta ištraukti kokį neigiamą epizodą, ir gali susidaryti įspūdis, kad teatre, orkestre ar dar kur nors nieko kito nevyksta. O iš tiesų vyksta labai daug gražių dalykų. Mūsų operos teatre dirba daugiau negu 600 darbuotojų. Tai didžiulis aparatas, kuriame yra visko. Bet taip ir turi būti.

Jeigu kas nors iš manęs atimtų muziką, nesvarbu, ar kaip iš klausytojo kasdienybėje, ar kaip darbą iš dirigento, būtų didžiulis gedulas.

Paminėjote, kad menininkai yra labai jautrūs žmonės. Pastaraisiais metais mes visi, kaip visuomenė, išgyvenome ir išgyvename didelius išbandymus – iš pradžių pandemija, vėliau taip arti prasidėjęs karas. Ko gero, šie įvykiai stipriai palietė ir menininkus. Kaip jie atlaikė šiuos išbandymus ir ar jau grįžo į vėžes?

Pandemija buvo iš tiesų labai sudėtingas laikotarpis, nes menininkai tada negalėjo dirbti savo mėgstamo darbo, savęs realizuoti. Jai pasibaigus lyg ir grįžo įprastas ritmas, vėl vyksta spektakliai, viskas lyg ir gerai. Na, o kalbant apie karą, jis taip pat paveikė menininkus labai įvairiais būdais. Mes tikrai stipriai jaučiame, kas įvyko. Karas akivaizdžiai paveikė ir kai kurių menininkų kūrybą, ir ji pakrypo būtent į tą tematiką.

Kai kurie menininkai aktyviai prisideda prie pagalbos Ukrainai. Taip pat bandoma atsisakyti bent dalies rusiškos kultūros. Taigi taip, šie įvykiai reikšmingai paveikė ir menininkus, ir meno sritį. Mane asmeniškai jie irgi labai paveikė. Ir kartais net noriu pasakyti ir sau pačiam, ir visiems kitiems, kad nepamirštume to, kas vyksta, nes niekas nesibaigė. Tai, kas prasidėjo vasario 24 dieną, vyksta toliau. Tai yra baisu, ir to užmiršti tikrai nereikia.

Pakalbėkim apie operą. Man atrodo, kai kurie žmonės vadovaujasi stereotipais apie ją, kad operos žanras – tai tarsi ganėtinai ryškiai padažyta dainininkė, užtraukusi labai aukštą natą. Ar sutinkate, kad operos žanras keičiasi? Galbūt taip siekiama išsaugoti žiūrovų dėmesį įvairiausių pramogų pasiūlos jūroje?

Opera yra labai senas žanras – pirmoji buvo pastatyta prieš daugiau nei 400 metų, ir kiekviename amžiuje ji kristalizavosi, keitėsi, taikėsi prie gyvenimo sąlygų. Operos ir baleto teatre mes šiuo metu statome senąsias operas. Režisieriaus Franco Zeffirelli „Rigoletą“ šiandien jau galima priskirti old school (liet. „senosios mokyklos“) pastatymams. Tokios operos vyravo 6–8-ajame dešimtmečiais.

Sukūrimo metu ši opera buvo laikoma naujoviška ir revoliucinga, o dabar Zeffirelli vardas jau yra tapęs klasika. Romeo Castellucci „Salomėja“ yra šiuolaikiška. Ši opera taip pat yra puikus pavyzdys, kokiais kūriniais šiuolaikinį žiūrovą galima sudominti operos žanru. Režisieriai bando kurti savaip – tas pats Nekrošius, kurio teatro ir operos pastatymai turėjo tam tikrą savitą braižą. Tokie režisieriai nesivaiko stereotipinio operos įvaizdžio, jie kuria savo simbolizmą, savo braižą. Šiuolaikinė Vakarų opera tikrai nesiremia tuo, kas buvo prieš šimtus metų, ir eina į priekį.

Operos ir baleto teatre stengiamės išlaikyti balansą tarp klasikinių ir modernių pastatymų. Kiek anksčiau statėme šiuolaikinius Prokofjevo „Lošėją“ ir Mozarto „Idomenėją“. Modernus „Kandidas“ turėtų patikti jaunam žmogui, o operos „Montekiai ir Kapulečiai“ tipą apskritai sudėtinga nusakyti (patikinu, kad opera įspūdinga).

Ankstesnio modernaus „Traviatos“ pastatymo žiūrovai galbūt nelabai suprato. Teatro šimtmečiui norėjome pastatyti ką nors klasikinio, tad naujausi spektakliai – „Traviata“ ir „Rigoletas“ – yra klasikiniai. Bet ir klasikiniame pastatyme solistė gali būti padažyta ir aprengta skoningai. Zeffirelli „Rigoletas“, nors ir yra klasikinio braižo, tačiau atrodo labai kinematografiškai, ypač trečias veiksmas, kurį galima žiūrėti šiek tiek lyg kokį siaubo filmą.

Esate dirbęs su režisiere Dalia Ibelhauptaite, dabar dirbate Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiuoju dirigentu, dalyvavote televizijos projektuose. Koks darbas Jums labiausiai prie širdies?

Darbas su Dalia buvo mano pagrindinė mokykla, ji turi labai kinematografišką kūrybos braižą, ir tai, ką ten išmokau, dabar tęsiu teatre. Na, o televizija yra visai kita sfera. Jeigu televizijoje reikia tiesiog diriguoti, tuomet tai nesiskiria nuo mano įprasto darbo, tačiau kalbėti ar komentuoti yra visai kitas reikalas. Nežinau, ar tai mano sfera. Man tai yra sunkiau, negu dirbti savo kasdienį darbą teatre ar kur kitur.

Kas Jums yra muzika?

Dabar muzika man yra viskas. Žinoma, šiuo metu ji yra darbo dalis, tačiau pirmiausia ji man yra jausmai, išreikšti garsais. Tai nėra tik darbas – ko nepasakai žodžiais, pasakai garsais. Šiaip muzika yra mano gyvenimas, be jos aš savęs neįsivaizduočiau. Jeigu kas nors iš manęs atimtų muziką, nesvarbu, ar kaip iš klausytojo kasdienybėje, ar kaip darbą iš dirigento, būtų didžiulis gedulas.

Gal pasidalintumėte kokia nors muzikos kūrinio rekomendacija su mūsų skaitytojais?

Pirmiausia, aišku, pasakysiu, kad visiems reikėtų užsukti į Operos ir baleto teatrą – turime repertuarą visiems žiūrovams, ir vaikams, ir suaugusiesiems. Na, o šiaip aš esu džiazo gerbėjas. Tiesa, dabar ruošiuosi atlikti Mahlerio Simfoniją Nr. 5, atrodo, kad pavasarį pavyks tai padaryti. Taigi, ko gero, šiuo metu šis kūrinys ir bus mano mėgstamiausias. Taip pat mėgstu muzikinius atradimus – kartais tiesiog laukiu, ką man pasiūlys „Spotify“. Laisvalaikiu kartais paklausau ir klasikinės muzikos, o kartais noriu visai nieko neklausyti ir tiesiog pailsėti.

Artėja šv. Kalėdos ir Naujieji metai. Šventes sutiksite su artimaisiais ar diriguodamas?

Per Kalėdas spektakliai nevyksta, tad aplankysime mano ir žmonos šeimas – teks pavažinėti po visą Lietuvą. Na, o po to Operos ir baleto teatre tęsis „Traviatos“ pasirodymai. Taip, laukia labai daug „Traviatų“, o vienoje iš jų diriguosiu ir per Naujuosius.