2021 12 02

Karolina Bagdonė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Doktorantai Lietuvoje – užmiršta grupė ar ateities potencialas?

Pixabay.com nuotrauka

Lietuvoje į doktorantūros studijas kasmet įstoja apie 600 doktorantų. Tačiau skirtingi tyrimai rodo, kad studijų nebaigia ir akademinę bendruomenę palieka net 20–50 nuošimčių įstojusiųjų. Su kokiais sunkumais susiduria doktorantai? Kodėl tiek daug iš jų nusprendžia nutraukti studijas? Kuo doktorantams gali padėti dabar vykstantis doktorantų savijautos ir produktyvumo tyrimas? Apie visa tai pasakoja Vilniaus universiteto geologijos doktorantė Vaida Kirkliauskaitė, Vilniaus universiteto sociologijos doktorantė Jovita Žėkaitė ir Kauno technologijų universiteto jaunasis mokslininkas dr. Mindaugas Baranauskas.

Kodėl nusprendėte studijuoti doktorantūroje?

Vaida Kirkliauskaitė: Mano pasirinkta mokslinio darbo tema gana plati, todėl pradėjusi bakalauro studijas ėmiausi tyrimų ir nuosekliai juos tęsiau magistrantūroje. Norėjau vykdyti didesnius mokslinius projektus, tad doktorantūra – būtinas laiptelis. Geologo mokslininko darbas tam tikra prasme yra įvairesnis nei geologo, dirbančio privačiame sektoriuje. Gali laisviau rinktis, ką ir kada tyrinėti, kurti naujus Žemėje vykstančių procesų modelius, dirbti tarptautinėse mokslininkų komandose.

Tiesa, yra ir kita medalio pusė – nesi tikras dėl savo ateities, vykdai projektą, bet nežinai, ar vėliau atsiras naujų idėjų ir užtektinai pajamų. Praėjus daugiau nei 10 metų akademinėje bendruomenėje ir stebint aukštojo mokslo situaciją, turiu sutikti, kad pasirinkau ne patį lengviausią kelią. Plačiau iššūkius atskleidžia 2019 m. vykdytas MOSTA tyrimas. Pasak jo, doktorantų skaičius mažėja, ir Lietuva labai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio. Tyrime iškeliamos krūvių, atlyginimų problemos, išryškėjo pajamų skirtumai ne tik tarp mokslų šakų, bet ir tarp vyrų bei moterų.

Jovita Žėkaitė: Dar nepradėjusi bakalauro studijų svajojau apie tai, kad turėsiu ir daktaro laipsnį. Jaunatviškos svajonės po truputį pildosi dedant daug pastangų. Iš tiesų po magistro studijų padariau metų pertrauką, per kurią supratau, kad noriu bent jau pabandyti eiti mokslininko keliu. Jau iš anksto buvau nusistačiusi, jog teks derinti studijas ir darbą. Nors doktorantų stipendijos šiuo metu yra padidintos ir būtų galima leisti sau tik studijuoti, tačiau išeiti į darbo rinką trisdešimties ir be darbo patirties – baugu.

Mindaugas Baranauskas: Mano magistrantūros studijos buvo orientuotos veikiau į fundamentalų mokslą, o ne į praktinį taikymą. Įpusėjus magistrantūrai, kilo idėjų apie doktorantūros temą. Džiaugiausi, kad galėjau likti kultūringoje ir išsilavinusioje akademinėje terpėje, toliau gyventi idėjų pasaulyje, ypač lanksčiai dėliotis dienotvarkę, keleriems metams į priekį užsitikrinti pastovias pajamas.

Unsplash.com nuotrauka

Su kokiais iššūkiais ir problemomis susiduria doktorantai?

J. Ž.: Manau, kad vienas esminių trūkumų – savo teisių ir pareigų nežinojimas. Bakalaurai ir magistrai dar dirba grupėse, komunikuoja tarpusavyje, o doktorantai dažniausiai dirba po vieną arba su kitais jau disertaciją apgynusiais mokslo daktarais. Trūksta bendruomeniškumo, kuris padėtų lengviau susigaudyti, kaip spręsti kilusias problemas. Iš savo ir kolegų patirties pastebėjau, kad institucijose nėra aišku, ką turi padaryti doktorantas ir kaip jam turi pagelbėti administracija. Matau, kad panašių ir kartais net aktualesnių ar skaudesnių problemų kyla jungtinių studijų doktorantams, kurie būna pavaldūs dviem ar daugiau institucijų, pasimeta biurokratinėse pinklėse, nes gerai nežino savo teisių ir pareigų. Ne paslaptis, kad neaiškus doktoranto statuso apibrėžimas institucijose gali sudaryti sąlygas piktnaudžiauti, t. y. užkrauti doktorantūros studentams daugiau įsipareigojimų, negu kad būtų galima tikėtis.

V. K.: Problemų labai daug, o pokyčiai vyksta per lėtai. Atidėjus į šalį valstybinio lygio problemas, trūksta ir pačių doktorantų aktyvumo bei susitelkimo sprendžiant „savo kiemo“ problemas. Pagrindinis iššūkis yra neskaidrus mobilumo ir tyrimo lėšų skirstymas. Trūksta darbo vietų, geresnių darbo sąlygų, laboratorijų ir laboratorinės įrangos. Net tokių paprastų dalykų kaip darbo kompiuteris, kėdė ar pirštinės. Nėra aiškiai apibrėžtos administracinės procedūros, trūksta sklandaus bendradarbiavimo tarp doktoranto, vadovo, doktorantūros komitetų ir doktorantūros skyriaus.

Labai svarbi problema, kad trūksta socialinių garantijų motinystės / tėvystės, ligos atveju. Gali imti akademines atostogas, tačiau tuo metu negausi jokių pajamų. Ilgoje perspektyvoje dar galima kalbėti apie darbo stažo, pensijos kaupimą, būsto paskolas ir kitas galimybes, kurios suteikiamos kartu su darbuotojo statusu.

Net pavasarį vakcinuojant nuo Covid-19 švietimo darbuotojus, universitete nedirbantys doktorantai buvo pamiršti, nes vis dar neaiškus jų statusas aukštajame moksle. Žinoma, tam reikia ilgo dialogo ir diskusijos su pačiais doktorantais. Greičiausiai pirmųjų metų doktorantams ar neturintiems šeimos ir dar papildomai dirbantiems, studento statusas atrodys patraukliau. Studijoms įpusėjus, gimus vaikams ir aktyviau planuojant karjerą, tampa aktualūs kiti klausimai. Todėl, norint pritraukti daugiau doktorantų, suteikti jiems sąlygas dirbti ir kurti šeimą, reikia kalbėti apie hibridinį studento darbuotojo statusą ir ieškoti kompromisų.

Kaip siūlytumėte spręsti šias problemas?

M. B.: Pirmiausia pa(si)ruošti ir realistiškai nu(si)teikti doktorantūrai. Pasirinkti doktorantūrą priklausomai nuo ryžto įgyvendinti turimą viziją, vadovą ar komandą rinktis ne tik pagal profesinę sritį, bet ir pagal asmenybės bruožus, vadovavimo, bendravimo stilių.

Doktorantų mokyklos, institucijos, universiteto padaliniai galėtų labiau įsitraukti užtikrinant, kad individualiai dirbantys doktorantai tolygiau įgytų mokslininkams reikalingų įgūdžių, susipažintų su mokslinio gyvenimo užkulisiais įvairiose darbo grupėse, keistųsi idėjomis. Būtų tobula, jei doktorantūra galėtų būti tarsi etatinė, pvz., prireikus būtų galima išsitęsti studijas, atitinkamais laikotarpiais susimažinant gaunamą stipendiją ir įgyvendinamus uždavinius, užuot veikus pagal „viskas arba nieko“ principą.

Unsplash.com nuotrauka

J. Ž.: Manau, kad pirmiausia būtų aktualu apibrėžti, kas yra doktorantas universitete, ir nustoti šį statusą traktuoti pagal patogumo principą. Aiškiai komunikuoti, kokios doktorantų pareigos ir teisės. Tiesa, turiu pabrėžti, kad ir patys doktorantai turėtų būti vieningesni, prisijungti prie universiteto doktorantų klubų, organizacijų, vienijančių bei besirūpinančių jų teisėmis.

V. K.: Reiktų skaidrinti procesus, įtraukti doktorantus į diskusijas dėl finansavimo, studijų proceso organizavimo, skatinti atgalinį ryšį, vykdyti studijų proceso kokybės kontrolę, kviesti daugiau specialistų iš užsienio, skatinti mūsų mokslininkus dalyvauti mainuose ir parvežti gerąsias patirtis į Lietuvą. Dažnai reformos atliekamos tik formaliai, viskas įgauna gražų išorinį apvalkalą, o viduje veikiama kaip anksčiau.

Labai džiaugiuosi, kad dar pavasarį Vilniaus universiteto doktorantai surengė pirmąjį susitikimą su rektoriumi Rimvydu Petrausku. Susitikimas parodė, kad iššūkių, su kuriais susiduria doktorantai, spektras yra be galo platus. Tikiuosi, tokios diskusijos paspartins teigiamus pokyčius ir kartu padės sutelkti doktorantus. Kalbant apie doktorantų teises, reikėtų ir peržiūrėti jų pareigas, griežtinti ir doktorantų atestacijas. Dažnai pirmus metus į doktoranto veiklą žiūrima pro pirštus, o paskutiniais doktorantas nebespėja ir pervargsta, perdega.

Iš bendros patirties ir atliktų tyrimų apie doktorantų pasitenkinimą studijomis pastebėjau, kad būtina automatizuoti administracines procedūras ir pateikti bendras instrukcijas, kaip vyksta procesas, kas kam atsakingas, kur kreiptis. Neakademinis personalas keičiasi labai dažnai, nauji darbuotojai nespėja susipažinti su tvarka ir negali padėti doktorantams bei suteikti informacijos. Nėra tęstinumo ir nuoseklumo perduodant darbus ar keičiantis įvairių lygių vadovų kadencijoms.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiuo metu vyksta Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos kartu su psichologu Arūnu Žiedeliu ir Karolina Bagdone vykdomas doktorantų savijautos ir produktyvumo tyrimas. Kuo jis svarbus?

V. K.: Būtina išsiaiškinti problemų apimtis pagal studijų kryptis, doktorantūros metus, institucijas ir kt. Kadangi dalis problemų turi būti sprendžiama valstybių lygmeniu, tam reikia mokslinio bei statistinio pagrindo. Doktorantų savijautos ir produktyvumo tyrimas gali padėti išryškinti problemų priežastis. Taip pat šis tyrimas skatins diskusijas, nes pačių doktorantų nuomonės skirsis, priklausomai nuo jų srities specifikos. Visiems patogaus sprendimo nebus, tačiau, jeigu norime augti ir kelti aukštojo mokslo kokybę, turime būti lankstūs ir ieškoti kompromisų.

J. Ž.: Tyrimas turėtų padėti identifikuoti pagrindines problemas, dėl kurių net ir motyvuoti doktorantai nusprendžia palikti akademinę bendruomenę. Esame šalis, kuri labai mažai finansuoja mokslą. Jauniems žmonėms nematant galimybės kokybiškai dirbti akademiniame sektoriuje, aukšto lygio mokslininkų trūkumas taps viena svarbesnių ateities problemų.

M. B.: Daugelis paminėtų dalykų tėra mano paties ir pažįstamų doktorantų pastebėjimai ar nuogirdos. Doktorantų nėra daug, bet jie tarpusavyje retai bendrauja. Tad toks paveikslas gali būti dalinis, neobjektyvus. Norėtųsi matyti išsamesnį vaizdą. Jį galėtų padėti sudėlioti savijautos ir produktyvumo tyrimas, kuriame dalyvautų esami doktorantai.