Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Dokumentinė poezija

Enrika Striogaitė, ŽMONĖS: Eilėraščiai, Kaunas: Naujasis lankas, 2019, 80 p., [700] egz. Dailininkas Arvydas Poška

Enrikos Striogaitės Žmonės formos požiūriu yra eilėraščiai, nors juose dominuoja siužetiškumas. Knygos koncepcija kažkuo panaši į Vido Morkūno Pakeleivingų stotis. Ta pati paribio estetika – neviltis, skurdas, nuobodulys, lūkesčių neišsipildymas jaunystės retrospektyvoje, prievartos ir smurto tragedijos, skaudi bevaikystė ir pan. Ironiškas pavadinimas – mechaniška aliuzija į populiarų žurnalą. Bet žmonės čia daug labiau žmonės, negu tame žurnale; jie gyvi, ne butaforiniai gražių drabužėlių ir interjerų savininkai. Tai ne sėkmės, o nelaimių istorijos (nors esu įsitikinusi, kad tos blizgiosios „sėkmės“, nuvalius grimą, atrodytų baisesnės nelaimės ir už Striogaitės fiksuojamas).

Maža to, iš atsiliepimų galiniame viršelyje atrodo, kad tai – dokumentinė poezija, jeigu galima taip pasakyti (lyriniai eilėraščių veikėjai komentuoja pačią knygą). Kiekvienas eilėraštis turi vardą ir intuityviai jį galima tapatinti su galbūt egzistuojančio žmogaus biog­rafija. Dažniausiai tai monologai pirmu asmeniu, retkarčiais provokuojantys dialogą: „bet kodėl apie mane rašote? / nesu niekuo ypatinga, / nieko, ničnieko nenuveikiau, / net ne visi laiptinės kaimynai pažįsta“ („Barbora R.“, p. 12). Priešingai negu gerai žinomo žurnalo herojai, jie nepasitiki savimi, nenori nieko reikšmingo pasauliui pranešti, juos kankina žema savivertė. Jie vieni su kitais susiję, kartais net partneriai. Todėl knyga laviruoja ant socialinio projekto ribos – šalia knygos, kiek esu supratusi iš autorės paaiškinimų feisbuke, turėjo būti ir filmas. Eilėraščių naratyvas gan vienaplanis, be sudėtingesnių metaforų, be kalbos sukeistinimo. Kartais net suabejoji socialinio kontrasto natūralumu, pavyzdžiui, lyrinis Alfukas išnyra iš visiško paribio (elgetavimas, neįgalumas, priklausomybė), bet į knygą įsiterpia ir jo rašyti eilėraščiai. Silpniesiems, nuskriaustiesiems autorė suteikia kūrybines, alchemines galias, bet be perdėto sentimentalizavimo: veikėjai graudžiai komiški, išryškinami ir juokingi jų bruožai, silpnybės poetizuojamos. Daugeliui jų būdingas asocialus ar bent jau keistas, neįprastas elgesys: „šiąnakt paslapčiomis / į šiukšlių konteinerį išmečiau / kūdikio naujutėlaičius drabužėlius / kepurytes šliaužtinukus marškinėlius / su rusiškomis etiketėmis / sovietiniais laikais pirktus už talonus“ („Lionė“, p. 37). Po to tie išmestieji drabužėliai vėl parsinešami namo, tokiu būdu gedint seniai prarasto kūdikio.

Striogaitės knygos galia – švelni atjauta tiems į paribius likimo nustumtiems žmonėms, meilė „eilinio“ žmogaus gyvenimui, „statistinio vieneto“ autentiškumui, paribio estetizavimas. Jautrumas jų vienatvei, apleistumui, gebėjimas be smerkimo žvelgti į ydas ar kvailokus įpročius. Taip, tai poezija, nors kartais net per daug pasakojimo, užsiplepėjimo, pavyzdžiui, p. 14. Redaguočiau, braukčiau paskutinę strofą.

Įdomu, kad lyriniai veikėjai reflektuoja ir poezijos rašymą, pavyzdžiui, Napoleonas (vardas galėtų sufleruoti diagnozę): „gyvenime labiausiai man kenkė / eilėraščiai. / Ne tokie jie buvo geri, / kad griautų gyvenimą, o griovė“ („Napoleo­nas“, p. 32). Ironizuojama ir vadinamoji „normalybė“, gebėjimas be trikdžių funkcionuoti sociume, prisitaikyti prie darbo rinkos: „keturios juodai apsirengusios heteros / literatūrologės iš universiteto / magistrantės ar doktorantės / dar nelabai drąsios bet išdidžios / už poetą gudresnės“ („***“, p. 8). Gana ryškus Kauno kraštovaizdis – konkrečios gatvės, rajonai. Prekybos tinklas „Maxima“, sakyčiau, vertai dalyvauja knygoje kaip skurdo brendas – minimas net keliuose eilėraščiuose. Dėsninga, nes parduotuvių prieigose dažniausiai ir renkasi Striogaitės veikėjų prototipai. Kiti prototipai turbūt sėdi tų pačių parduotuvių kasose arba ieško pigesnės liesos varškės ir grietinės.

Audinga Peluritytė recenzijoje „Slaptos vilties dramaturgija“ (Metai, 2020, Nr. 2) pabrėžia slaptą viltį: „Ši viltis kyla visiems „Žmonių“ herojams, kurdama neįtikėtinų svajų, iliuzijų ir tikrovės konfliktų siužetus, beveik neįmanomus lyrikai“. Bet man, kaip skaitytojai, labiau į akis krinta faktinis veikėjų beviltiškumas. Netgi sakyčiau, kad beviltiškumas, kaip žmogaus gyvenimo trapumas, nereikšmingumas – yra šios knygos dominantė. Tačiau silpnume ir atsiranda poezija, vitališka ištvermės stiprybė, kurios tikrai neperteikia surogatinės biografijos populiariojoje spaudoje. Galiniame viršelyje autorė mini (nors gal imituoja, bet netikiu) dokumentinę sąsają tarp eilėraščio ir konkretaus žmogaus: „Knygą turėjau išleisti dar pavasarį, tačiau niekaip nepasirašė eilėraštis apie girtą Saulę. // Rudenį, prieš pat atiduodama knygą į spaustuvę, sutikau ją Laisvės alėjoje – vos bepaeinančią, ryškiai oranžiniu veidu. Buvo aišku, kad knygos ji jau nepamatys“. Šis tikrovės ir grožinės kūrybos persipynimas galbūt ir veikia stipriausiai, nes skaitant akivaizdu, kad siužetai nėra vien fikcija, iš piršto laužtos detalės. Net jei medžiaga sudurstyta iš nuogirdų, stebėjimo, gandų. Ne, tai įtikina ir verčia galvoti, kad esama šiokio tokio dokumentinio pagrindo, tik jis poezijoje nėra įpareigojantis. Žmonės – apie tam tikra prasme beviltiškus žmones, kurie neturi visagalybės iliuzijų: didžiausias jų troškimas dažniausiai apsiriboja išgyvenimu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Striogaitės eilėraščių žmonės vienaip ar kitaip suvokia savo baigtinumą ir jam, priešingai nei žurnalų žmonės, ruošiasi apmąstydami išlikimo ir išnykimo galimybes, turėdami savitas pomirtinio gyvenimo ar metempsichozės sampratas. Kačių šėrėja tiki, kad „viskas taip paprastai nesibaigia“ – mirusį Antaną gali pakeisti vairuotojas, kaip du vandens lašai panašus į Antaną („Sofija ir jos septynios katės“, p. 29). Mirties, transcendencijos problema sprendžiama pasitelkiant groteskišką, Marcelijaus Martinaičio Kukučiui artimą stilistiką:­

kai stipriau ėmė skaudėti akiduobes
ir niekaip negalėjau atsimerkti
supratau – jos jau užpiltos žemėm
kai vis dėlto atsimerkiau
pamačiau vos judantį beveik kiaurą traktorių:
tai Saulius girtuoklis vežė karstą
pilną bulvių –
šviežią šiųmetį derlių
viskas kaip ir gerai
bet iš kur jis ištraukė tą karstą
ir kas jam davė tiek bulvių?

(„Paulius“, p. 67)

Eilėraštyje „Angelutė“ (p. 35) mirtis mitologizuojama, išryškinant gailų suaugusio sūnaus prieraišumą: Angelutę klajūnas išprievartauja gervuogyne, ji pagimdo sūnų. Kai miršta, sūnus jos neguldo į karstą, bet ant rankų atneša iki duobės ir kartu su ja duobėje pasilieka. Savaitę laukę, kol jis išlips, laidotuvininkai puriai užkasa duobę – lieka ne kapas, o įduba. Eilėraštyje „Meilė“ (p. 57) babytė palaidoja penkis diedukus, ir tai, nors ir karikatūriškai, atspindi socioekonominę realybę: „penktasis diedukas mėgo išgerti / (tokiame amžiuje – sakydavo babytė – / kitokio nelabai ir rasi)“. Atkaklus rūpestis kitu tampa priešnuodžiu kasdienybės tuštumai ir nežinomybei – žmonės linkę susisaistyti vieni su kitais, parodyti jausmus, padėti vieni kitiems gyventi. Todėl Striogaitės knyga yra šviesi, nors ir dvelkia egzistenciniu liūdesiu – aktuali šiuolaikinės poezijos pastanga atspindėti gyvenimą, ne vien savo vidinį pasaulį.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.