Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Dr. M. Kvietkauskas: įsiklausykime, ką kalba miesto žemė

Greta Kavoliškio miško (šalia Rokiškio), kur pastatytas paminklinis akmuo per Holokaustą nužudytoms Olkinų ir Jofių šeimoms atminti. 2020 m. vasara. Iš dešinės: Mindaugas Kvietkauskas, Irena Veisaitė, Marius Mikalajūnas, Laima Vincė ir Philas Shapiro. Sigutės Chlebinskaitės nuotrauka

Тekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2021 m. Nr. 2)

MINDAUGAS KVIETKAUSKAS, poetas, literatūrologas, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas, pripažįsta, kad nors ir nėra pasvalietis, Šiaurės Lietuvos Aukštaitijos teritoriją visada jaučia kaip labai savą.

Vaikštome su pašnekovu jo vaikystės takais rudenėjančiomis Lėvens upės pakrantėmis ir kalbamės apie sutiktus jo gyvenime Šiaurės Lietuvos krašto žmones, apie literatūros ir meno esmę. Ieškome atsakymų į klausimus, kas yra ta šiaurietiška gysla lietuvių literatūroje, kultūroje, kuo šis kraštas ypatingas, kad jame tiek daug avangardinio maišto inspiracijų.

Nors Jūs pats esate panevėžietis, bet Jūsų gyvenime sąsajų su Pasvaliu ir iš to krašto kilusiais žmonėmis būta nemažai. Būtų įdomu išgirsti apie Jūsų gyvenime tiesiogiai arba per literatūrą sutiktus šio krašto garsius žmones (gyvus ir jau dabar mirusius), ryšį su jais, jų įtaką Jūsų gyvenimui ir kūrybai, galbūt kokius bendrus darbus, projektus ir pan.

Iš vaikystės mane su Pasvalio kraštu turbūt labiausiai jungė Lėvens upė. Vaikystėje daug laiko leidau Lėvens pakrantėse prie Panevėžio. Be to, viena mano giminės atšaka yra susijusi su Palėvenės miesteliu ant Lėvens kranto. Tad šios upės ir Nevėžio baseinai iš tikrųjų savotiškai jungia manąją Aukštaitijos teritoriją, kurią visada jaučiu kaip labai savą. 

Kalbant apie literatūrą, šio krašto rašytojams turbūt labiausiai jaučiu natūralius simpatijos, dvasinio artumo ryšius. Iš šios Aukštaitijos dalies kilusių rašytojų stilius, jų santykis su pasauliu man savaime artimas. Ir tiesiogiai esu pažinęs nemažai šio krašto rašytojų, kultūros žmonių, turėjęs įdomių ryšių. Daugiau nei dešimtį metų dirbau Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kuris yra įsikūręs buvusiuose Vileišių rūmuose, juos statė iš Pasvalio kilęs inžinierius Petras Vileišis. Kai vadovavau institutui, Vileišių atminimui buvo skirta nemažai renginių, įamžinimo veiklų, bendradarbiavau tiriant Vileišių rūmų istoriją, leidžiant jai skirtą albumą, ir taip pat gražiai bendradarbiavome su Pasvalio kultūros ir švietimo žmonėmis, pirmiausia su Petro Vileišio gimnazija. 

Iš asmeninių susitikimų dar prisimenu poetą Eugenijų Matuzevičių, per „Poezijos pavasarį“ klausantį jaunųjų poetų eilių Rašytojų klube, kur skaičiau savo tekstus kaip visiškai jaunas, debiutuojantis autorius. Yra tekę susitikti su dramaturgu Juozu Glinskiu „Lietuvos aido“ redakcijoje, kurioje dirbau kaip jaunas žurnalistas, – pamenu jo ryškią figūrą, savitą mąstymą. Literatūros renginiuose, rašytojų pokalbiuose bendraujame su poetais Vladu Braziūnu, Agne Žagrakalyte. 

Tirdamas literatūros archyvus, dažnai bendradarbiauju su jų nepralenkiamu žinovu, literatūrologu Virginijumi Gasiliūnu. Prieš keletą metų pas profesorę Ireną Veisaitę sutikau žurnalistę Agnę Grinevičiūtę, iš kurios dažniausiai gaunu ir „Šiaurietiškus atsivėrimus“. Juos tikrai įdomu sekti, matyti, kaip šiame žurnale veriasi krašto praeitis, jo tradicijos ir kartu šiuolaikinė kultūros raida. Labai gražu, kad toks gyvos minties žurnalas yra leidžiamas daugiau nei dvidešimt metų ir jo leidime dalyvauja skirtingų kartų žmonės.

Literatūrologas, buvęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Kultūros ministerijos archyvo nuotrauka

Būtų įdomios Jūsų įžvalgos apie Pasvalį, jo kultūrinį gyvenimą, reikšmę Lietuvos kultūrai. 

Išties, kas yra ta šiaurietiška gysla Lietuvos literatūroje, jos kultūroje? Man regis, šiam kraštui būdingas kovos už savo principus ir idėjas pradas, tvirtos laikysenos, valingos asmenybės. Pavyzdžiui, tai įkūnija broliai Vileišiai – be galo principinga jų lietuvybė ir kartu susitelkimas į konkretų idėjų realizavimą. Gal tai yra savitas šiaurietiškas tvirtumas, einantis iš pasvalietiškų šaknų?

Man regis, tas idėjiškas ir konkretus veikimas Pasvalio kultūros žmonėms būdingas iki šiol. Sakykim, dar būdamas studentas, jau žinojau apie Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos veiklą, joje vykstančius gerus renginius, vertingus šios bibliotekos fondus, ir jau tada man buvo žinoma bibliotekos direktorės Vidos Žilinskienės pavardė. Dabartinė šios bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė yra apskritai viena iš šiuolaikinės mūsų bibliotekininkystės lyderių. Beje, jei jau paminėjau M. Katiliškio vardą, tai irgi noriu pabrėžti, kad jo laikysena ir stilistika taip pat turi tokių šiaurietiškų bruožų – labai tvirtą tapatybės jausmą, principingą laikyseną.

Marius Katiliškis, nors nėra tikras Pasvalio žemietis, bet vis tiek jo būdas primena Vileišį – ištikimybė savasčiai, siekis įveikti visus emigracijos ir asmeninio likimo išbandymus, savųjų namų statymas ir savojo lietuviško pasaulio kūrimas anuomet nuošaliame Lemonte, JAV Ilinojaus valstijoje, kur dabar yra didžiausias pasaulio lietuvių centras. 

Man regis, kad Pasvalio kultūros žmonės turi tokio valingumo, ir tai gerasis jų bruožas. 

Irena sugebėjo savo skaudžią Holokausto patirtį paversti šviesa, atviru požiūriu į ateitį, dialogu tarp žydų ir lietuvių. Ji visą laiką siekė oraus lietuvių kultūros sugrįžimo į tarptautinę vakarietišką kultūrinę erdvę. Ir mane to paties mokė.

Būdamas kultūros ministru, tikriausiai aplankėte daug Lietuvos miestelių ir miestų. Kokį nupieštumėte bendrą šalies miestelių paveikslą kultūrinio gyvenimo kontekste? Kur reikėtų kreipti politinę valią, kalbant apie kultūrinį gyvenimą periferijoje?

Manau, kad regionuose svarbu toliau tvirtinti tuos esminius kultūrinio gyvenimo pagrindus, kuriais viskas remiasi. Lietuvoje jau nemažai padaryta kuriant šiuolaikiškas, žmonėms patrauklias regionų kultūros institucijas. Daugybė bibliotekų, muziejų, kultūros centrų yra jau transformavęsi, atnaujinti, modernizuoti, jų darbuotojai turi kitokias sąlygas ir gali pasiūlyti bendruomenei kokybiškesnę kultūrinę veiklą.

Deja, dar ne visur taip yra, ir šiuo požiūriu Lietuvoje nėra tolydumo. Nuolatinis rūpestis – tai kultūros žmonių atlyginimai, paskatos jų aktyviai veiklai, bendruomenę telkiančių centrų stiprinimas. Be šių pagrindų mažuose miesteliuose, regionuose gerą kultūros lygį išlaikyti labai sunku. Taip pat labai svarbu išlaisvinti asmeninę žmonių iniciatyvą, jų vaizduotę, idėjas, kurios gali būti labai originalios, bet regionuose, mažuose miesteliuose kartais susiduria su pernelyg siauru administracijos požiūriu, su tam tikra vietine politine konjunktūra ir užgęsta. 

Labai svarbu, kad regionuose atsirastų kuo daugiau nevaldiškų iniciatyvų ir visuomeninių organizacijų. Ši sfera regionų kultūriniame gyvenime dažniausiai yra per silpna. Reikia vis labiau įgalinti regionus plėtoti savo pačių kultūrinę strategiją, savo proveržius, įtraukiant kuo daugiau aktyvių, norinčių kurti žmonių, suteikiant jiems laisvę veikti, nes tai yra pagrindinė varomoji energija. 

Pandemijos metai visame pasaulyje parodė, kad globalūs didmiesčiai, stambūs urbanistiniai centrai susiduria su daugybe problemų – žmonių koncentracija gali ne tik didinti gyvenimo kokybę, bet ir jį paralyžiuoti. Turint internetą ir nuotolinio ryšio galimybes, atstumai tampa reliatyvūs. Taip atsiranda nauji impulsai kurti savo gyvenimą, burti bendruomenę regionuose. Jau turime pavyzdžių, kai be galo originalios, inovatyvios veiklos – tarkim, ekologiška architektūra, apleistas erdves atgaivinančios kūrybinės industrijos – persikelia į regionus, ir ten žmonės sukuria decentralizuotos kultūros galimybes. Mano manymu, tokią kryptį ir iniciatyvas reikia labai palaikyti. Tai naujo regionų atsigavimo viltis.

Štai vienas žymiausių šiuolaikinių lenkų eseistų, intelektualas Kšištofas Čiževskis (Krzysztof Czyżewski) Seinuose, Česlovo Milošo giminės dvare, yra sukūręs tokį tarptautinio lygio kultūros centrą, kuris traukia įvairiausių pasaulio kraštų intelektualus, rašytojus, menininkus, o kartu buria daugiatautę vietos bendruomenę. Man labai patinka viena jo mintis: „Europoje atėjo provincijos metas.“ Turime žvelgti į Europos provinciją kaip į atviros ateities erdvę, kūrybingų inspiracijų šaltinį.

Smalsu sužinoti, gal gims koks literatūrinis kūrinys iš Jūsų ministravimo laikotarpio? 

Per įvairias vadovavimo veiklas maždaug dvylika metų neturėjau pakankamai laiko literatūrinei kūrybai, tyrimams, vertimams, tad dabar prie jų grįžtu. Tikiuosi, kad netrukus pasirodys naujų knygų. 

Darbo ministru metai vis dar glūdi atmintyje kaip įdomi medžiaga. Tarkim, labai ryški patirtis – darbas staiga ištikusios globalios krizės, pandemijos situacijoje. Reikia dar atrasti būdą, kaip tai išreikšti. 

Kaip atrodo Šiaurės Lietuva lietuvių literatūros kontekste (iš šio krašto kilę daug lietuvių literatūrai svarbių kūrėjų, kurie iš jų Jums asmeniškai svarbūs, reikšmingi)?

Plačiau svarstant apie Lietuvos šiaurę, tikrai bus ne vienas toks vardas. Man visuomet artima iš Žemaitijos šiaurės kilusio Vytauto Mačernio kūryba – vis grįžtu prie jos savo tyrimais, ypač šiemet, minint jo šimtmetį. Iš aukštaičių šiaurės – Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno kūrybinis palikimas. B. Krivicką jaučiu kaip labai savą, nes jis žuvęs ir palaidotas prie Raguvos, Putiliškių kapinaitėse, – visiškai netoli kaimo, kuriame gyveno ir mano proseneliai, už pagalbą partizanams ištremti į Sibirą. Šios literatūrinės kartos, žemininkų, pasaulėvoka ir kūryba iki šiol atrodo labai svarbus orientyras dėl darnios lietuviškumo ir europietiškumo jungties.

Šiaurės Lietuva yra ir avangardo kraštas. Iš jo kilę žymiausi literatūros avangardistai: Kazys Binkis, Jonas Mekas, kurio šimtmetį 2022 metais minėsime pasauliniu mastu. Taigi čia daug literatūrinio maišto inspiracijų. Kairysis maištininkas – ir biržietis Julius Janonis. Iš ko tai kyla, ar tai šių vietų ypatybė? Gal tai moderni šiaurietiško idėjinio principingumo, tvirtumo transformacija – noras keisti pasaulį, neleisti jam sustingti?

Matildos Olkinaitės kūrybos rinktinė „Atrakintas dienoraštis“ (sud. Mindaugas Kvietkauskas, dail. Sigutė Chlebinskaitė). Sigutės Chlebinskaitės nuotrauka
Literatūrologas, buvęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Kultūros ministerijos archyvo nuotrauka
Mindaugas Kvietkauskas dešimt metų vadovavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, kurį kaip šeimos rezidenciją XX a. pr. pastatė Petras Vileišis. Vido Dulkės nuotrauka

Profesorė Irena Veisaitė Jūsų gyvenime: gal galite pasidalyti savo asmeniniais išgyvenimais ir bendryste su šia iškilia asmenybe?

Irena Veisaitė man svarbi dar nuo moksleiviškų metų. Sutikau ją, būdamas vos septyniolikos, pradėjęs dalyvauti Atviros Lietuvos fondo jaunimo programose. Jau tada pajutau, kad ji turi didžiulę pedagogės charizmą. Ją nuolat atsimenu apsuptą jaunų žmonių: profesorė visada buvo be galo jiems dėmesinga ir siekdavo atskleisti jų talentus. Ir aš buvau vienas iš tų jaunų žmonių, ypač kai pasukau į judaikos studijas, pradėjau domėtis Lietuvos žydų paveldu. Tuomet pokalbiai su I. Veisaite man atvėrė be galo svarbius akiračius.

Ypač didelė buvo jos pagalba įžengiant į tarptautinius kontekstus, kai studijavau Oksfordo universitete. Profesorė nuolat rūpinosi mano keliu, rašė rekomendacijas, net padėdavo suredaguoti mano motyvacinius laiškus, patardama, kaip geriau pristatyti save ir savo idėjas, kad didžiuosiuose universitetuose mane suprastų. Ji stengėsi, kad pasiekčiau savo, kad būčiau priimtas, nors formaliai nebuvau jos studentas. Turėjau didelę malonę su ja bendrauti ir dalyvauti bendruose sumanymuose, o turbūt didžiausias bendras darbas – Matildos Olkinaitės dienoraščių ir poezijos rinktinės „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“ leidimas lietuvių ir anglų kalbomis. 

Irena sugebėjo savo skaudžią Holokausto patirtį paversti šviesa, atviru požiūriu į ateitį, dialogu tarp žydų ir lietuvių. Ji visą laiką siekė oraus lietuvių kultūros sugrįžimo į tarptautinę vakarietišką kultūrinę erdvę. Ir mane to paties mokė.

Matilda Olkinaitė kilusi iš Rokiškio krašto. Tai irgi susiję su Irena Veisaite – jai buvo perduoti išlikę Matildos rankraščiai, o Jūs tapote šios knygos sudarytoju. Kodėl buvo svarbu išleisti šios jaunos ir iki tol niekam nežinomos poetės eilėraščius?

Matilda Olkinaitė buvo didžiulių galimybių talentas. Ji natūraliai jungė lietuvių ir žydų kultūras, kalbas, literatūras. Lietuvių kalba jai buvo visiška sava – tai jos poezijos kalba. Tai sintezė, kurią jau įgalino tarpukario Lietuva. Matilda galėjo būti ypatinga dviejų kultūrų tarpininkė, tiltus kuriantis žmogus. Ji yra tarsi simbolis, kad, nepaisant visų aplinkybių, išankstinių stereotipų, izoliacijos, antisemitizmo, greta gyvenančios kultūros Lietuvoje jungėsi ir telkėsi į vieną pilietinę visuomenę. 

Matilda, kilusi iš mažo miestelio, iš Panemunėlio Rokiškio rajone, lietuvių kultūroje jautėsi visiškai sava – ir buvo labai atvirai priimta. Deja, ji buvo nužudyta 1941 m. liepą savo gimtinėje pačių lietuvių. Vieni lietuviai ją bandė išgelbėti (pavyzdžiui, Panemunėlio bažnyčios klebonas Juozapas Matelionis), o kiti ją ir jos šeimą sušaudė. Būtent dėl to dar labiau atsiveria Holokausto tragedijos gylis. Galime suvokti, ko netekome.

Kad ir kaip būtų gaila, prie tos netekties prisidėjo ir mūsų pačių visuomenės nacionalizmas, akla prievarta, bukumas, brutalumas. Kita vertus, Matildos dienoraščių išgelbėjimas yra tikras stebuklas. Kunigas J. Matelionis paslėpė jos eilėraščius Panemunėlio bažnyčioje po didžiuoju altoriumi. Jie ten gulėjo per visą sovietmetį. Jau Sąjūdžio metais, patekę į rankas Irenai Veisaitei, jie sugrąžino Matildos poeziją į lietuvių kultūrą, o kartu – ir žinią apie dialogo galimybę, kurią buvo bandyta nukirsti. 

Matildos istorija yra labai jaudinanti, veikianti ne tik lietuvių, bet ir užsienio skaitytojus – angliška knyga, išversta rašytojos Laimos Vincės, taip pat sutinkama kaip ypatingas, gyvas liudijimas.

Man atrodo, kad kultūra yra labai didelė jėga. Ji gali veikti ir kaip gyvenimo kaitos variklis, ir kaip tapatybės pagrindas, ir kaip skydas, kuris apsaugo asmenį ir bendruomenę nuo noro žeminti, pavergti.

Jūsų viena pagrindinių literatūrinių tyrimų temų – žydų kultūra Lietuvoje. Gal galite plačiau papasakoti apie Šiaurės Lietuvą ir žydus, jų įtaką šio Lietuvos regiono (Šiaurės Lietuvos) kultūrai?

Manau, kad dar palyginti nedaug žinome apie Lietuvos regionų žydų kultūrinį ir literatūrinį gyvenimą. Daugiau ištirtas svarbiausių centrų – ypač Vilniaus, dabar jau ir Kauno – litvakų palikimas, o mažesnių miestų asmenybės dažnai lieka primirštos. Ne išimtis ir Šiaurės Lietuvos žydai. Sakykim, Panevėžys XIX a. pab.–XX a. pr. buvo svarbus žydų spaudos ir leidybos centras. Šiame regione veikė ne vienas įdomus intelektualas. Pavyzdžiui, žydų rašytojas, dramaturgas, žurnalistas Urija Kacenelenbogenas, kuris XX a. pr., veikdamas Šiauliuose ir Panevėžyje, siekė stiprinti litvakų ir lietuvių bei latvių vienybę. Tai buvo unikali žydų ir baltų bendradarbiavimo ir sąjungos vizija.

Šis rašytojas manė, kad litvakai turi suartėti su abiem baltų tautomis ir veikti kaip viena visuomenė. U. Kacenelenbogenas 1930 m. Toronte (Kanada) išleido lietuvių ir latvių dainų rinkinio vertimą jidiš ir anglų kalbomis. Jidiš kalba jis vadinasi „Daines: Litviše un Letiše folkslider“ („Dainos: lietuvių ir latvių liaudies dainos“). Angliškas leidimas išėjo Čikagoje 1935 m. Jau vėliau, išvykęs gyventi į Kanadą ir JAV, U. Kacenelenbogenas toliau rašė apie Lietuvą. 

Tokios figūros dar laukia dėmesio: tyrinėjimai gali atskleisti daug įdomių, netikėtų faktų apie litvakų kultūrą – ne tik kasdienį bendruomenės gyvenimą – Šiaurės Lietuvoje.

Kaip Jūs tapote literatūrologu, kas paskatino pasirinkti šią kryptį? 

Tas pasirinkimas man buvo susijęs pirmiausia su pačia literatūra, kūryba, kur jaučiu saviraiškos prasmę. Esu literatūrologas, bet su gyvosios kūrybos šaknim. Rašau ir poeziją, ir eseistiką, užsiimu literatūriniais vertimais, dalyvauju meniniame gyvenime. Jaučiau, kad būtent į tai turiu eiti, sekdamas savo pašaukimo pėdsakais. Visa kita paskui klostosi lyg savaime. Man atrodo, humanitariniai mokslai tuo ir yra ypatingi, kad juose lieka ir visada turi išlikti erdvės ne tik tyrimams ir studijoms, bet ir gyvam kūrybiškumui.

Esate literatūros studentų ir dėstytojų seminarų „Literatūros salos“, „Klasikos skaitymų“ Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įkvėpėjas, organizatorius. Kodėl Jums svarbu, kad literatų balsas būtų girdimas?

Man atrodo, kad kultūra yra labai didelė jėga. Ji gali veikti ir kaip gyvenimo kaitos variklis, ir kaip tapatybės pagrindas, ir kaip skydas, kuris apsaugo asmenį ir bendruomenę nuo noro žeminti, pavergti. Kultūra yra daugialypė galia. O darbas su kūrybingu literatūros jaunimu, su jaunais humanitarais yra kaip tik tokios galios ugdymas mūsų visuomenėje. 

Norint stiprinti visuomenės kultūrinę galią, svarbu telkti jaunąją kartą. Burdamas sambūrį „Literatūros salos“, siekiau paskatinti literatūros studentų tarpusavio bendravimą, mokslininkų ir jaunimo dialogą, peržengti mūsų akademinės literatūros bendruomenės uždarumą savo institucijose. Literatūros mokslininkų išėjimui į visuomenę skirti ir kasmetiniai „Klasikos skaitymai“ Vileišių rūmuose. Gyvų tarpusavio ryšių jausmas visuomet stiprina pasitikėjimą savosios bendruomenės galia.

Ką šiandien literatai turėtų pasakyti Lietuvai, Europai? 

Esminė žinia, kurią literatūros, meno žmonės gali perduoti, yra visuomet ta pati – tai stipri kūryba. Geras kūrinys kalba už save ir keičia žmonių mąstymą dažnai nenumatomais būdais. Kaip ir visais laikais, literatūra, menas gali padėti sustoti ir pajusti gyvenimo esmę. Tai labai svarbu mūsų greitai kintančioje tikrovėje. Labiau įsiklausyti į vietą, kurioje esame, žemę, ant kurios vaikštome. 

Šią vasarą iš jidiš kalbos išverčiau žymaus Vilniaus žydų rašytojo Moišės Kulbako romaną „Mesijas, Efraimo sūnus“, kuriame daug kalbama apie ryšį su savąja žeme. Štai viena man įstrigusi šio kūrinio citata: „Kai ateini į miestą – nesidairyk į jo mūrus ir aukštus bokštus. Tai dūmai, kurie išsisklaidys. Nesidairyk į žmones, aplinkui bėgiojančius gatvėmis, skubančius taip, lyg būtų labai užimti. Kai ateini į miestą, atsigulk ant žemės ir priglausk prie jos savo ausį, kad išgirstum tai, ką miestas kalba paslapčiomis.“ 

Štai tokį linkėjimą – įsiklausyti, ką kalba savojo miesto žemė, – siunčiu žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ skaitytojams ir pasvaliečiams.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien