Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Dr. P. Aleksandravičius: „Maurice‘as Zundelis – asmenybė, padėjusi tūkstančiams žmonių būti laisviems“

Maurice'as Zundelis. Jutubo kadras

Maurice’as Zundelis savo minčių drąsa ir idėjų inovatyvumu lenkė daugybę amžininkų, todėl negalėjo būti visų suprastas. Visgi vienas iš pasitikėjimą juo reiškusių žmonių buvo pats popiežius Paulius VI. Jis ne tik citavo M. Zundelį enciklikoje Populorum progressio, bet ir 1972 m. vasarį pakvietė jį būti metinių gavėnios rekolekcijų vadovu Vatikane.

Remdamasis Evangelija, šiuolaikiniu mokslu bei literatūra, rekolekcijų vadovas savo paskaitose skatina į šiuolaikinį žmogų, laisvės bei pašaukimo sąvokas pažvelgti naujai. Taip pat ir paklausti: koks esu aš ir koks yra Dievas?

Apie M. Zundelį, krikščioniškąją mistiką ir knygą „Koks žmogus ir koks Dievas?“ (išleido „Magnificat leidiniai“) kalbėjomės su MRU Humanitarinių mokslų instituto docentu, filosofu Povilu Aleksandravičiumi.

Kaip galėtumėte pristatyti M. Zundelį pirmą kartą šį vardą girdinčiam žmogui?

Maurice’as Zundelis – asmenybė, padėjusi tūkstančiams žmonių atlikti vidinę transformaciją, išsivaduoti iš kiauto, būti laisviems. Jis buvo XX amžiaus šveicarų kunigas, dėl savo originalumo nesuprastas bažnytinės vadovybės ir kitų kunigų, nors sulaukė asmeniškai jį pažinojusio popiežiaus Paulius VI palaikymo. Daugybė žmonių yra aprašę susitikimus su juo. Visi liudija apie šių momentų ypatingumą ir galią: pats pabendravimas su Zundeliu turėjo gyvenimą keičiantį poveikį, kylantį ne tik iš jo itin taikliai randamo žodžio, bet ir iš kartu su juo išgyvenamos tylos. Tarp Zundelio sekėjų yra paplitęs posakis: „Zundelio tyla“. Jis turėjo ypatingą pajėgumą pajausti su juo esantį žmogų, kažkaip užčiuopti jo slaptingiausius pasąmonės vingius ir pakreipti juos žmogaus išsipildymo link. Zundelis mirė 1978 m. Bet išliko daug jo parašytų knygų. Nors poveikis per tekstus negali prilygti asmeninio susitikimo poveikiui, jis yra jaučiamas.

M. Zundelis įvardijamas šiuolaikiniu mistiku. Ką tai reiškia?

Būti mistiku, šiuolaikiniu ar ne, reiškia turėti tiesioginį kontaktą su visatos šaltiniu. Tokie kontaktai, taigi ir mistikai, yra itin reti atvejai, bet jie padaro giluminį poveikį pasaulio raidai. Tiesioginis sąmonės kontaktas su visatos šaltiniu (galime jį vadinti Dievu) yra iš esmės nenupasakojamas fenomenas, pranokstantis visa, ką galime įsivaizduoti. Jo poveikis pačiam mistikui yra absoliučiai nepakeliamas – jeigu mistikas išlieka gyvas, tai tik todėl, kad visatos šaltinis perima jo gyvybę ir jame gyvena už jį. Tai, kas dedasi mistikų sąmonėje, kaip tai veikia jų pačių kūnus ir aplinką, yra sunkiai aprašoma. Žinoma, tai gali reikštis paranormaliais, antgamtiniais reiškiniais – levitacijomis, bilokacijomis, telepatijomis, išgydymais ir t. t. Bet šių išorinių reiškinių patys mistikai nevertina ir netgi kruopščiai juos slepia nuo aplinkinių akių (jeigu neslepia ar netgi didžiuojasi, tai galima suabejoti mistiko autentiškumu – šioje srityje yra daugybė paranormalių sugebėjimų turinčių šarlatanų ir isterikų).

Tyrinėtojai, gilindamiesi į mistiko sąmonę, susiduria su dideliais sunkumais aprašyti ten vykstančius procesus, nes sutinka iki tol visiškai nežinomus ir absoliučiai nepaaiškinamus fenomenus – ten vyksta tiesiog creatio ex nihilo, kūrimas iš nieko, arba tiesiog pasaulio kūrimas. Vis dėlto galima, atrodo, išskirti tris mistiko gyvenimo fazes: 1) ypatingo džiaugsmo, netgi euforijos būsena (nepalyginama su mūsų pačiais didžiausiais džiaugsmais), 2) nežmoniškos kančios etapas, kurio metu mistiko sąmonė yra tarsi išrenkama ir surenkama iš naujo, 3) atsinaujinusi sąmonė aprimsta, tačiau nuo šiol visi mistiko prigimtiniai pajėgumai (intuicija, protas, valia, atmintis, vaizduotė etc.) veikia su viršprigimtine jėga, yra nežmoniškai stiprūs: mistikas nuveikia darbus, kurie keičia žmonijos istoriją. Kai kada šie trys etapai būna keistai susipynę.

Apskritai paėmus, tai, kas dedasi mistikų sąmonėje, gali geriau aprašyti tik patys mistikai, nors ir jie vieningai sutaria, kad patenkinamai to padaryti neįmanoma. Todėl daugelis mistikų netgi nesistengė pasakoti to, ką jie išgyveno, o tiesiog su jiems duota jėga vykdė savo misiją žemėje, visada nukreiptą į gėrio sklaidą pasaulyje, į žmonijos atsinaujinimą. Toks buvo ir Zundelio atvejis.

Povilas Aleksandravičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Ar mistiku gali būti kiekvienas? Galiausiai, kas yra krikščioniškoji mistika?

Mistiku kiekvienas būti tikrai negali. Tai lyg būti deginamam ugnyje – per daug stipru. Bet kiekvienas gali bent retkarčiais pajausti lyg kažkokį tolimą mistinių procesų aidą. Šį aidą prancūzų filosofas H. Bergsonas, vienas iškiliausių mistikos tyrinėtojų, vadino fundamentalia, arba kuriančiąja emocija. Įprastinės mūsų emocijos yra daugmaž pasyvūs objektų išgyvenimai, o fundamentali emocija išjudina visas žmogaus kūrybines galias – protas, valia, vaizduotė, atmintis, jausena apskritai tampa naujų dalykų atradimų arba išradimų varikliu. Sakykime, didiesiems menininkams arba mokslininkams yra būdingas stiprus šios emocijos potyris, bent jau kūrybingaisiais jų gyvenimo etapais. Šią ypatingą emociją galima išgyventi ir bendruomeniniu politiniu lygmeniu. Berods, H. Arendt kalbėjo apie ypatingą karo rezistentų jauseną. Aš mąstau apie 1988–1991 m. Lietuvos Sąjūdį.

Kuriančioji arba fundamentali emocija yra patiriama, kai pavyksta užčiuopti savo giliąją tiesą, kuri tam tikrais kanalais yra sujungta su šaltiniu, kuris, einant ištakų kryptimi, galėtų mus atvesti iki visatos šaltinio. Bet mes pajėgiame žengti tik keletą mažų žingsnelių ta kryptimi, kai rūpinamės savo siela, savo giliąja tiesa, kas reiškiasi kaip fundamentalios emocijos palaikymas. Tai – tik keletas žingsnelių, kažkur fone esanti kuriančioji emocija. Bet to užtenka, kad mūsų gyvenimas imtų transformuotis ir mes pereitume į ganėtinai stiprų, ramų, džiaugsmingą etapą, kuris, žinoma, tik iš labai toli atspindi tą pirmąjį mistiko sąmonės tarpsnį, apie kurį užsiminiau. Zundelis, kaip ir kiti mistikai, rūpinosi tik tuo – kad kiekvienas žmogus užčiuoptų savo giliąją tiesą, išgyventų fundamentalią arba kuriančiąją emociją. Bet daugelis į tai nekreipia jokio dėmesio. Pajunta kažką gilaus, galinčio transformuoti jų gyvenimus, bet numoja į tai ranka, nes tie dalykai iš pradžių nėra aiškūs.

Pabrėžtina ir tai, kad tarp mūsų ir didžiųjų mistikų driekiasi visa virtinė tarpinių situacijų, kurias sudaro neeilinių asmenybių sąmonės būsenos. Tai – didieji menininkai, mokslininkai, mąstytojai, religiniai lyderiai, visuomenės veikėjai, įvairūs dvasiniai mokytojai ir nušvitusieji, kurių veiksmai pasaulyje kelia stipresnę kuriančiąją emociją ir reformuoja žmonijos gyvenimą. Jie jau dvelkia apčiuopiama jėga, neretai apibūdinama kaip mistiška. Bet ir jiems iki didžiųjų mistikų yra toli. Ir tame kelyje visko būna. Yra gana toli nuėjusių, bet nedidelių mistikų, yra ir sudegusių.

Maurice’as Zundelis. Mauricezundel.com nuotrauka

Kodėl mistikų filosofinė mintis dažnai vertinama atsargiai?

Nes mistikas visada kalba apie naujus dalykus, todėl jo sakomi dalykai netelpa į standartus, o neretai įvairaus plauko tradicionalistams atrodo pavojingi, griaunantys tradiciją. Mistikai dažniausiai būdavo nesuprasti ir persekiojami, kas jiems nesutrukdė realizuoti savo darbų, skleisti fundamentalią emociją ir atnaujinti pasaulį. Norint pradėti suprasti mistikų žinią, reikia bent šiek tiek sugebėti atverti savo sielą radikaliai naujiems dalykams. Bet mūsų protas yra linkęs tik pertvarkyti tai, kas jau buvo, o ne kurti.

Dažnam tikinčiajam gali kilti klausimas, o kaip atpažinti, ar toji patirtis išties yra iš Dievo? 

Atsakysiu gana šiurkščiai. Reikia mažiau kelti tokio pobūdžio klausimus. Ypač prastas „dvasinis vadovavimas“, būdingas XIX ir XX amžiaus pastoracijai bei daugybei kunigų dar ir šiandien, mus išmokė įtariai žvelgti į kiekvieną bent kiek originalesnę gyvenimo situaciją, mintį, jausmą. Kartais žmogus tik pradeda išgyventi kokią nors patirtį, pranokstančią kasdienos rutiną, o jau imasi su baime analizuoti, ar tai iš Dievo. Ir dar taiko tas įprastines mąstymo schemas, kurios toje situacijoje absoliučiai netinka. Tokios nerimastingos analizės gali sunaikinti naują patirtį ir prasidėjęs autentiškas dvasinis gyvenimas nutrūksta. Reikia drąsos, kartais ir rizikos. Dvasia pučia, kur nori, ir neretai žmogus, pagavęs jos kvėpavimą, pamato ar išgyvena dalykų, kurie yra absoliučiai nauji.

Žinoma, būtų fantastiška turėti išmintingą dvasios vadovą. Deja, šiandien tokių labai trūksta. Daugelis kunigų neišmano net elementariausių dvasinio gyvenimo dėsnių ir dvasiškai bei psichologiškai žaloja žmones. Į šį žalojimą įeina ir tas nuolatinis įtarinėjimas: gal čia jau ne iš Dievo, neatitinka krikščionybės, Katekizmo… Be abejo, bendra patirčių vertinimo kryptis yra aiški: ramybės, vidinio džiaugsmo, meilės, solidaus vidinio įsitikinimo (jei tai nėra socialinės klišės) išgyvenimai yra gėrio ženklai, o pilkuma ar pyktis rodo, kad einama ne ta kryptimi. Tačiau atvejai būna labai skirtingi, unikalūs. Kaip minėjau, daug mistikų yra perėję nerimastingą etapą. Daug žmonių išgyveno sudėtingas krizes, kurios buvo kelio į išsipildymą dalis. Tad tikslaus atsakymo, kuris tiktų bendrai visiems, į Jūsų klausimą būti negali. Reikia žiūrėti individualiai, bet su atvirumu, pasitikėjimu ir drąsa, o ne su baime ir įtarumu.

M. Zundelis buvo įsitikinęs, kad, norint pažinti Dievą, visų pirma turi pažinti žmogų. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti?

Visi mistikai tarnaudavo Dievui, kuris realiai gyvena kiekviename žmoguje. Kiekvienas bet kurio žmogaus sąmonės vingis, gyvenimo audros, klaidos, kančios ir džiaugsmai yra įkūnyti Dievo, visatos šaltinio. Zundelis su nepaprastu atidumu sugebėdavo pastebėti ne tik didelius, bet ir mažiausius žmogaus sielos vingius, ir juose jis matydavo kai ką daugiau – šviesą, ateinančią iš Šaltinio. Tas matymas ir padarydavo, kad žmonės su visais savo sielų vingiais šalia jo pasijusdavo besikeičiantys, atsinaujinantys, ir ta kaita buvo reali. Zundelis sakydavo: „Gėris yra ne iš išorės duodamas draudimas, bet iš vidaus trykštanti šviesa.“ Savo knygose Zundelis su nepaprasta įtaiga parodo, kaip žmoguje, konkrečiuose žmonėse, vykstantys procesai reziumuoja visatos tiesą, be perstojo atnaujinamą jos Kūrėjo – atnaujinamą savo įsikūnijimu. Šis atsinaujinimas ir yra išgyvenamas kaip fundamentalioji arba kuriančioji emocija.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Visai neseniai pasirodė jūsų versta Maurice’o Zundelio knyga „Koks žmogus ir koks Dievas?“ (išleido „Magnificat leidiniai“). Kuo ši knyga Jus sužavėjo, kokį įspūdį paliko? Kuo ji gali būti naudinga ją skaitysiantiesiems?

Įspūdžių daug, apie juos galima kalbėti ilgai, ko čia negaliu padaryti. Knygoje paliesta daugybė temų – nuo aktualiausių mokslinių atradimų prasmės iki žmogaus orumo pagrindimo, nuo subtiliausių sielos judesių aptarimo iki Švenčiausiosios Trejybės prasmės sklaidos. Reikia pabrėžti, kad Zundelis buvo aukščiausio lygio eruditas daugybėje pažinimo sričių – nuo teologijos iki fizikos. Bet kad ir kokią temą gvildentų Zundelis, skaitytojo sieloje mezgasi gelminis ritmas ir fundamentalios emocijos pajauta. O tai jau rimta, tai jau ne teorija, o gyvenimo pradžia.