Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 03 12

Daiva Čepauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Dramaturgas I. Vyrypajevas: „Esu parašęs daugiau nei 20 pjesių, bet gal pusė iš jų ką tik neteko jokios prasmės“ 

Dramaturgas Ivanas Vyrypajevas. Aleksandros Konončenko nuotrauka

ALEKSANDRO ŠPILEVOJAUS premjera „Jaudulys“ pagal IVANO VYRYPAJEVO pjesę Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyks kovo 18, 19, 20 dienomis. Du kūrėjai – pjesės autorius ir ją statantis režisierius susitiko pasikalbėti apie kūrėjo ir menininko situaciją šių dienų kontekste.

Aleksandras Špilevojus: Kas galėjo įsivaizduoti, kad XXI amžiuje teks kalbėtis vykstant karui Europos viduryje – Putino valdomai Rusijai užpuolus Ukrainą… Pjesėje „Jaudulys“ Tavo herojė Ulja teigia, kad menas turi tik vieną prasmę – mėgavimąsi menu. Kaip Tau atrodo, ar keičiasi meno prasmė karo metu? Ką menas gali nuveikti sproginėjant bomboms, kai mėgautis išties sunku?

Ivanas Vyrypajevas: Norėčiau patikslinti žodį „mėgautis“. Man atrodo, kad šitas žodis visus nuveda klystkeliu. Žodis „mėgautis“ reiškia patirti malonumą, pasitenkinimą. Manau, daug kas su manimi sutiks, kad malonumą mums suteikia daugybė dalykų: grožis, saulės patekėjimas, saulėlydis, meilė, kūdikis – visa tai teikia džiaugsmą, aukščiausią malonumą.

Malonumą gali sukelti ir žemesni dalykai – narkotikai, porno, dar kas nors. Ir viena, ir kita yra malonumas ir pasitenkinimas. Tai priklauso nuo to, kokiame lygyje tavo vibracijos. Pavyzdžiui, man jokio malonumo nesuteikia prievarta, bet aš mėgaujuosi „Radiohead“ muzika, Luciano Pavarotti vokalu, gerais sudėtingais spektakliais, kurie kalba sudėtingomis, skaudžiomis, nemaloniomis temomis – apie karą ir t. t.

Aš noriu pasakyti, kad mes einame žiūrėti meno kūrinio kaip gerai sukurto daikto. Mes žiūrime TV arba skaitome laikraštį, kad gautume informaciją, bet mene mes ieškome ne informacijos. Mene mes ieškome kontakto su jausminiu mitu, kad mokslinę mintį galėtume ne pragmatiškai suprasti, bet pajausti. Jausmas turi kelti malonumą. Taip kuriamas katarsis – toks katarsio principas egzistuoja nuo graikų antikos.

Mes žiūrime spektaklį apie Medėją – Medėja nužudo savo vaikus, bet žiūrovas išeina patenkintas, spektaklis jiems patiko. Mes žiūrime serialą apie Černobylį – apie labai nemalonius dalykus, bet serialas mums patinka. Mums nepatinka Černobylio katastrofa, mums nepatinka, kad Medėja nužudė savo vaikus, bet mums patiko, kaip tai sukurta. Tokia mano herojės mintis. Nes tas „kaip“ – tai yra kontaktas. „Kaip“ – tai reiškia, kad mes prisiliečiame prie grožio. Nes menas – tai estetika, tai grožio suteikimas gyvenimui.

Pavyzdžiui, šiomis dienomis, kai vyksta karas, Varšuvoje du kartus pilnoje 900 vietų salėje buvo parodytas mano režisuotas spektaklis – Antono Čechovo „Dėdė Vania“. Po spektaklio mes išeiname su Ukrainos vėliavomis, pagerbiame Ukrainą, nors spektaklyje nė žodžio apie šią šalį. Bet žmonėms Lenkijoje tai reikalinga, nes visi sėdi tuose telefonuose, tame baisiame pasaulyje, o spektaklio metu jie dviem valandoms ištrūksta iš to pragaro.

Aš nesiūlau panirti į lengvą, kvailą, pigią pramogą, aš siūlau dvasingą, gilią, sąmoningą būseną. Aš suprantu mėgavimąsi kaip didelį dvasinį malonumą, ir mano pjesės veikėja kalba apie tai. 

O jeigu Tu pats dabar rašytum naują pjesę, ar joje atsirastų šio baisaus karo motyvai, ar kaip tik stengtumeisi neliesti šios temos, kad žiūrovai tavo spektaklyje atitrūktų nuo juos nuolat atakuojančio naujienų srauto apie įvykius Ukrainoje?

Dabar nėra galimybės parašyti naujos pjesės, dabar reikia laukti. Dabar vyksta karas. Įvykiai tokie stiprūs, kad mes negalime jų permušti. Esu parašęs daugiau negu 20 pjesių, bet daugiau nei pusė iš jų ką tik neteko visos prasmės, nes jose buvo kalbama apie socialines problemas.

Kokia pjesė būtų aktuali šiandien? Pjesė „Girti“, „Jaudulys“ taip pat, nes joje pasakojama apie mitą, apie gilius amžinus dalykus, apie menininką, apie meistriškumą, apie tai, kas mums visiems reikalinga, ypač karo metu. Taip, „Jaudulys“ lieka prasminga pjesė. Dar „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“, gal „Iliuzijos“… Taigi dabar aš nepradėčiau kurti pjesės. 

Režisierius Aleksandras Špilevojus ir dramaturgas Ivanas Vyrypajevas. Asmeninio archyvo nuotraukos

Kai rugpjūtį po Baltarusijos prezidento rinkimų prasidėjo protestai ir masiniai sulaikymai, staiga atsirado pjesių, kuriose buvo karštai reaguojama į tas aktualijas. Tenka pripažinti, kad jų autoriai aštriai ir greitai parodė, kas vyksta šiandien jų šalyje, bet meno požiūriu tai nebuvo išbaigti, subrandinti kūriniai – tam paprasčiausiai nepakako laiko. Būtent todėl ir pats atsisakiau pasiūlymo režisuoti vieną tokių pjesių. Kad ir kaip palaikiau Baltarusijos žmonių kovą už laisvę, nenorėjau tapti vien tik naujienų ir politinių žinučių transliuotoju teatro scenoje. Todėl atskyriau savo paramą ir akcijas nuo teatrinės kūrybos. O kaip Tu manai, gal vis dėlto reikia, kad teatras reaguotų greitai – rėktų, kviestų žmones susirinkti ir veikti?

Puikus klausimas, nes būtent dabar man tai ir rūpi. Prieš mėnesį mes pradėjome rodyti spektaklį apie protestus Baltarusijoje. Aš jį pastačiau Warlikowskio vadovaujamame teatre „Nowy Teatr“. Ten vaidina baltarusių aktoriai, kurie pabėgo nuo Baltarusijos režimo. Spektaklis sukurtas pagal tikrus dokumentinius tekstus, jis yra apie kankinimus, apie tą terorą, kurį Lukašenka surengė savo šalies žmonėms. Ir šio spektaklio tikslas – atkreipti Europos gyventojų dėmesį į tą košmarą ir siaubą, kuris vyksta.

Dabar mes suprantame, kad nebegalime vaidinti šio spektaklio, nes… Taip, žinoma, niekas nenutraukė baltarusių kančių, bet pagrindinė žinia Europos visuomenei šiandien jau kita, retorika turi būti kita. Pagrindinis klausimas dabar yra ne tas, kurį mes kėlėme žiūrovams tuomet. Tai mano pirmas toks spektaklis gyvenime, ir aš pasidariau sau tokią išvadą – šiame spektaklyje nėra jokios dvasinės vertikalės. Nėra fabulos, yra tik dokumentai apie protestą.

Blogis taip greitai keičia šį pasaulį, kad mes kiekvieną kartą susiduriame tai su žemės drebėjimais, tai su karu, tai dar su kažkuo, ir teatras nespėja vytis. Net ir žinios keičiasi tokiu tempu, kad kiekvieną dieną kas penkias minutes gauname atnaujintą informaciją. Todėl aš nusprendžiau daugiau nebekurti dokumentinio teatro – nors labai gerbiu žmones, kurie tai daro, aš juk ir pats buvau prie „Teatr.doc“ kūrimo ištakų.

Nes jei šiandien kurčiau spektaklį apie Kyjivo ar Charkivo bombardavimą, rytoj, neduok Dieve, atsitiktų dar kas nors, ir aš niekaip nespėčiau reaguoti į naujienas. Bet spektaklis apie tai, kodėl kyla karas – ne tik Ukrainoje, bet ir apskritai pasaulyje – yra ir bus reikalingas visada. Šiuo metu aš išgyvenau du nuostabius vakarus – „Dėdės Vanios“ spektaklius. Aš išgirdau Čechovo tekstą, kuris buvo parašytas XIX a. pabaigoje, ir tas tekstas šiandien įgijo neįtikėtiną aktualumą, nors ten nebuvo nė žodžio apie karą Ukrainoje. Bet viskas, apie ką jis kalba – tai žmogaus dvasios antropologija. Tai yra apie tai, kas yra žmogus, kur jis nusirito ir kodėl. Prasmės nebuvimas, žmogaus sielos tuštuma ir humanistinės vertybės – tai yra aktualu. Ir aš nusprendžiau, kad dokumentinio teatro patirtis man netinka, norėčiau kalbėti apie tai, kas amžina. 

O jeigu jaudulys – tai Kūrėjo nerimas, kurį jaučiame kiekvienas savyje ir kurį Kūrėjas jaučia dėl kiekvieno iš mūsų. Tu manai, jis dabar jaudinasi?

Ką turi galvoje?

Visos Visatos autorių.

Visos Visatos autorius – tai ne asmuo. Aš nemanau, kad Dievas yra asmenybė. Mes darome vieną klaidą – Dievui priskiriame asmens bruožus ir tada jo klausiame – bičiuli, tu ką, antro Aušvico nori? Nori karo Ukrainoje? Bet Dievas – tai ne „čiuvakas“. Jis ne Putinas. Ir ne Hitleris. Dievas – ne asmuo. Dievas – tai viskas kartu. Tai energija, kuri srūva, tai vibracija. Mes visi esame tos vibracijos vaikai – ir Putinas, ir Hitleris. Visi esame šios visatos dalis.

Bet kaip kūnai mes priimame sprendimus ir atliekame veiksmus, kuriais galime kontaktuoti su šviesa ar meilės vibracija. Nes Dievas – tai meilė. Meilė beasmenė. Mes – asmenys. Mes galime turėti kontaktą su šviesa ir vystyti jį arba pastebėti, kad jį pametėme. Patriarchas Kirilas, Stačiatikių Bažnyčios vadovas, kurios doktrina yra Jėzaus Kristaus mokymas (kuriame kalbama, kad reikia atsukti užpuolikui antrą skruostą, kad meilė nugali prievartą), pateisino Putino valdžios veiksmus kare. Ar tai reiškia, kad kaltas Dievas? Ne. Tai reiškia tik vieną – patriarchas Kirilas turi labai menką kontaktą su Dievu. 

Toliau – rašyti. Toliau – kalbėti. Toliau – gyventi. Mes turime teisę klysti. Klaidos, padarytos nuoširdžiai tikint, kad darai teisingą dalyką, yra atleistinos.

Pagrindinė herojė Ulja – žymi rašytoja. Ji daug kalba apie meną, kūrybos procesą, apie kontaktą tarp žiūrovo, skaitytojo ir menininko, apie tai, kas vyksta su žmogumi to kontakto metu. Tu taip pat nuolat kuri kontaktą su savo skaitytojais ir žiūrovais. Ar galima sakyti, kad šioje pjesėje kalbama ir apie Tave? Turiu galvoje ne Tavo gyvenimo faktus, bet Tavo savijautą šiame pasaulyje – kaip kūrėjo, kaip žmogaus.

Žinoma. Kiekvienas dramaturgas rašydamas pjesę sudeda ten savo energiją, savo intelektualinį, jausminį, psichologinį lauką, aš esu kiekvienoje savo pjesėje. Tiksliau kiekviena pjesė – tai aš. Jeigu sugalvosiu parašyti pjesę apie prievartautojus, tai nereiškia, kad aš prievartautojas. Bet problemos, kurias nagrinėju, kyla iš manęs, iš mano smegenų, iš mano jausmų, iš mano pasaulėžiūros, iš mano energijos.

Bet ar Shakespeare’as pritaria Makbeto tironijai? Ar Shakespeare’as yra Makbetas? Kur yra autorius? Autorius yra temoje. Pjesės tema, žinia – tai ir yra autorius. Tai, ką jis norėjo ta pjese pasakyti. Shakespeare’as nenorėjo pasakyti, kad reikia kaip Makbetui žudyti ir užgrobti valdžią. Jis norėjo pasakyti, kad visi mūsų veiksmai visatoje nulemti. Ir kad pasaulis – tai teatras, o žmonės jame – aktoriai. Štai jo žinia. 

Tai reiškia, kad visa pjesė yra ne tik apie pagrindinę tos pjesės veikėją Ulją Richtę, bet ir apie Tave?

Taip. Aš tikrai ne visada sutinku su jos požiūriu ir tikiuosi, kad mano charakteris ne toks kaip jos.

Rež. Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Jaudulys“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę repeticija. Donato Stankevičiaus nuotrauka
Rež. Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Jaudulys“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę repeticija. Donato Stankevičiaus nuotrauka
Rež. Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Jaudulys“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę repeticija. Donato Stankevičiaus nuotrauka
Rež. Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Jaudulys“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę repeticija. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Paskutiniame savo monologe ji atsiprašo ne tik už tai, kam ji savo gyvenimu suteikė skausmo, bet ir tų, kuriuos sužeidė savo knygomis. Kaip manai, knygos ir kiti meno kūriniai gali skaudinti?

Žinoma. Autorius atsakingas už tai, ką jis rašo, ir tai, ką jis kalba. Tarkim, teatre autorius paima dvi valandas iš žmogaus gyvenimo ir kažką už tai jam siūlo. Ne tik temą, siužetą, bet ir energiją, vibraciją. Ir, žinoma, tu esi atsakingas už tai, ką jiems siūlai. Jie netgi pirko bilietą, vadinasi, tu jiems tai pardavei.

Mano herojė sako, kad gali būti, jog jos kūriniai, jos mintys, kai kurie paradoksai suteikė žmonėms skausmo, o gal net įžeidė. Taip būna, mes visi klystame. Mes žmonės. Ir aš žmogus. Aš nesakau, kad esu sukūręs daugiau nei dvidešimt pjesių. Yra kai kurių minčių jose, kurios šiandien man atrodo nereikalingos. Ir man labai gaila. Taip nutinka kiekvienam. Mes klystame. Bet mes einame pirmyn. Einame toliau.

O kas toliau?

Toliau – rašyti. Toliau – kalbėti. Toliau – gyventi. Mes turime teisę klysti. Klaidos, padarytos nuoširdžiai tikint, kad darai teisingą dalyką, yra atleistinos. Klaida – tai netikslumas. Jeigu suklydai ne dėl pinigų, ne dėl tuštybės, ne dėl to, kad sukiršintum kitus, o dėl to, kad nuoširdžiai taip galvojai, visata tave pataiso, parodo tavo klaidą (kartais nemalonumais, kurie tau nutinka, kaip kaina už klaidą) – tu supranti tai ir eini toliau. 

Taip… Todėl tai ir yra klaida, nes tikslas buvo kitas…

Kaip gyventi rusui šiandien? Štai klausimas…

Kaip gyventi menininkui šiandien? Kaip kurti šiandien? 

Kurti paprastą pasaulietišką meną, kurio tikslas – teikti malonumą, pasigėrėjimą, pasitenkinimą žmonėms, kurie atėjo jo pažiūrėti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien