Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

45 min.

Dramaturgas M. Ivaškevičius: meno funkcija karo metu – neleisti atsipalaiduoti ir užmiršti

Dramaturgas Marius Ivaškevičius. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Karo akivaizdoje įprasta kartoti posakį, kad žvangant ginklams mūzos tyli. Bet ar iš tikrųjų taip yra? O gal kaip tik kalbančios mūzos gali padėti pakelti sunkią kasdienybę ir geriau ją suprasti? Atsiverti kitų patirtims ir taip suartinti žmones? Apie tai su publicistu DONATU PUSLIU diskutuoja rašytojas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas MARIUS IVAŠKEVIČIUS ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) aktorė JURGA KALVAITYTĖ.

Abu diskusijos pašnekovus sieja tai, kad kone tuo pat metu Lietuvos teatro scenoje pristatyti du dokumentiniai spektakliai, apmąstantys gluminantį dabarties laiką ir tragiškas karo Ukrainoje realijas. Pagal M. Ivaškevičiaus pjesę „Dievų aušra“ Vilniaus senajame teatre (buvusiame Lietuvos rusų dramos teatre) pastatytas to paties pavadinimo spektaklis – teatrinis karo nusikaltimų tyrimas (režisierius Vladimiras Gurfinkelis). Jo šerdis – Mariupolyje žuvusio kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus ir jo sužadėtinės Hannos istorija. Šiuo metu spektaklis sustabdytas, galvojama apie naują pastatymą.

Aktorė J. Kalvaitytė kaip savanorė įsitraukė į režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio „Liudijimai“ kūrybinę komandą. Šiame procese savanorystės principas tapo viena spektaklio koncepcijų – aktorės savanoriškai susitiko su Lietuvoje nuo karo besiglaudžiančiomis ukrainietėmis ir išklausė jų istorijas. Taip kiekvienas spektaklyje girdimas pasakojimas tampa atvira ir sukrečiančia išpažintimi: nuo paprastų gyvenimiškų detalių pereinama prie karo realybės, kurios žmogus, jame nebuvęs, tiesiog negali įsivaizduoti.

Pirmosiomis karo dienomis – profesinis paralyžius

Prisimindami savo jausenas pirmosiomis karo Ukrainoje dienomis, ir M. Ivaškevičius, ir J. Kalvaitytė minėjo šoką. Tarytum įprasta vaga tekėjęs gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kultūra karo akivaizdoje, regis, tapo beverčiu reiškiniu. Nebuvo minčių nei kurti, nei rašyti – netgi beprasmiška atrodė tai, kas profesiškai buvo nuveikta anksčiau.

„Aš vartoju žodį „paralyžius“. Buvo profesinis paralyžius, – prisiminė dramaturgas M. Ivaškevičius. – Į gyvenimą mane asmeniškai sugrąžino pasiūlymas rašyti pjesę apie karą Avinjonui. Tuo metu man tai buvo vienintelis prasmingas gebėjimo rašyti pritaikymas.“

„Atrodė, kad aktoriaus profesija tapo išvis nereikalinga, – apėmusį kūrybinį bloką apibūdino aktorė J. Kalvaitytė. – Pirmus mėnesius po vasario 24-osios puoliau į savanorystę. Naktimis budėdavau ten, kur registravo ukrainiečius. Kai buvo įrengiamos patalpos Blindžių gatvėje, su kolege tapome tapetų klijuotojomis. Įrenginėjom kambarius, kur galėtų ukrainiečiai apsistoti. Visas savo mintis dėl projektų buvau padėjusi į lentyną. Bet režisierius Oskaras Koršunovas pasiūlė ukrainiečių moterų pabėgėlių temą. Labai ilgai vaikščiojau su šia mintimi – ar tai ne spekuliacija, bet po truputį šią temą prisijaukinau, o su tuo grįžo ir kiti darbai.“

Per anksti pavargti nuo karo

Nuo karo Ukrainoje imama pavargti. Nuovargis kamuoja visus – ir ukrainiečius, ir karo aktualijas žiniasklaidoje, per televiziją stebinčius vakariečius. Ir vis dėlto, pasak M. Ivaškevičiaus, pavargti – per anksti.

„Kokia meno funkcija šiuo atveju? Neduoti užmiršti, kas vyksta. Neduoti žmonėms atsipalaiduoti. Nes niekas nesibaigia. Ten viskas tęsiasi“, – teigė dramaturgas. Teatras žiūrovui karo problemas ir sukrečiančius dalykus atskleidžia kitaip. Bet reikia jį įtikinti, kad tai bus kitaip nei žinios. Medija nepajėgi taip emociškai įtaigiai panardinti į tam tikras aplinkybes, kaip tai gali padaryti teatras.

„Prisiminiau tokią sąsają, – sakė M. Ivaškevičius. – Paauglystėje sirgdamas pusę metų gulėjau vaikų ligoninėje Santariškėse. Ir priešais mano langus buvo onkologinė ligoninė. Žiūrėdavau į tas mėlynas lempas joje ir kažkuria prasme jausdavausi laimingas, kad esu čia, o ne ten. Tai dabar, kalbėdami apie nuovargį, neužmirškite, kad Ukrainoje žmonėsi kaunasi ir už mus. Jie gyvena siaube. Sėdi be elektros, be vandens. Lengva pavargti mums čia. Bet jeigu jie pavargs, tai mums nebus saldu.“

„Linkiu nepavargti ir laikyti tą objektą – Ukrainą, – pridūrė aktorė J. Kalvaitytė. – Nes per daug nebus. Ir iki pergalės.“

Rež. Vladimiro Gurfinkelio spektaklio „Dievų aušra“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę scena. Roko Morkūno nuotrauka
Rež. Vladimiro Gurfinkelio spektaklio „Dievų aušra“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę scena. Roko Morkūno nuotrauka

Pabėgėlės išsipasakodavo, kad viskas būtų užfiksuota

Prisimindama sunkumus einant kalbinti ukrainietes pabėgėles ir prašant jų papasakoti savo istorijas, aktorė J. Kalvaitytė minėjo, kad pašnekovių pasitaikė įvairių – ir kalbių, ir užsisklendusių.

„Kai su pirma moterimi susitikau, ji man išsipasakojo vos sužinojusi, kad apie tai kalbėsime teatre. Ji iš karto įvardijo, kaip jai svarbu, kad tai žinotų kiti, kad per kiekvieną mažytę kiekvienos moters istoriją kalbės tiesa, kad tai nenugrims į užmarštį. Tada pajutau teisę ir norą toliau kurti spektaklį, – įtampos lydimus pirmuosius susitikimus prisiminė J. Kalvaitytė. – Mano pašnekovės išsipasakodavo noriai. Kalbėdavo po keturias valandas. Ir verkdavo, ir juokdavosi.

Iš pradžių aš, žinoma, net nedrįsau jų pokalbių įrašinėti. Dėl to atsekti mintis buvo sudėtinga. O paskui įsidrąsinau, paprašiau. Su mielu noru sutiko. Kitas klausimas – ar jos nori šį spektaklį žiūrėti. Buvo tokių kolegių istorijų, kur moterys atėjo pasižiūrėti. Ir išklausė spektaklį, nors ir lietuvių kalba. Bet mano pašnekovės, su kuriomis bendravau ir tebebendrauju, atidėlioja. Nes pernelyg sunku ir skaudu“, – sakė „Liudijimų“ savanorė.

Dramaturgo M. Ivaškevičiaus teigimu, pjesės „Dievų aušra“ žanro prierašą – karo nusikaltimų tyrimas – lėmė Hannos Bilobrovos ir jos mylimojo Manto Kvedaravičiaus istorija, jųdviejų protu sunkiai suvokiama kelionė į pragarą – į Mariupolį. Ypač paskutinės penkios dienos, kai Hanna desperatiškai ieškojo dingusio Manto, blaškydamasi po fronto liniją nuo ukrainiečių pas rusus.

„Ir žinot, kai ji man visa tai pasakojo, – mes įrašėme maždaug keturių valandų pokalbį, tuo metu (ir iki šiol) ji kalbėjo, kad žino, kas nužudė Mantą. Ir savo pasakojimu nori, kad tai būtų užfiksuota. Dabar Hanna vaikšto per įvairias tiriamąsias tarnybas siekdama, kad tas žmogus būtų patrauktas atsakomybėn. Niekas nežino, ar jis tebėra priešiškos armijos daliniuose, ar galbūt žuvęs.

Nutariau, kad mano pjesė – tai galimybė tirti nusikaltimą meniniu keliu. Ir pateikti ne kaltinimą, bet įtarimus, kurie liktų užfiksuoti istorijoje ir kuriais galbūt kas nors galėtų pasinaudoti. Tik tiek, kad, deja, spektaklyje nepavyko pateisinti šio įrašo“, – kalbėjo M. Ivaškevičius.

Sumanymas – kalbėti apie karą moterų lūpomis

M. Ivaškevičiui berašant pjesę tuometinio Lietuvos rusų dramos teatro spektakliui ir kalbantis su šio teatro aktorėmis, taip pat su pabėgėlėmis aktorėmis iš Ukrainos, nutiko taip, kad dramaturgas buvo pakviestas prisijungti ir prie „Liudijimų“ kūrybinės komandos.

„Kurį laiką mes bendradarbiavome, bet, žinot, pajutau net ne sėdėjimą ant dviejų kėdžių, bet sėdėjimą ant vienos kėdės dviejose vietose. Sumanymai buvo labai panašūs. Ore, matyt, idėja sklandė – kalbėti apie karą per moteris. Nes turbūt vyras, jeigu kariauja, kalba apie kokias nors karo detales, o moteris karą išgyvena kitokiu būdu. Kitais instinktais jį liečia, suvokia. LNDT buvo dešimt moterų aktorių – pabūdavau su jomis dvi valandas, tada perbėgdavau į Senąjį teatrą, pas kitas dešimt aktorių. Vėliau supratau, kad turiu pasirinkti ką nors viena“, – kalbėjo M. Ivaškevičius ir pridūrė, kad ties Senuoju teatru apsistojo dėl to, kad darbus čia pradėjo anksčiau ir šiame projekte dalyvavo žmonės, išgyvenę karo pradžią, pabėgėliai.

Šalia pagrindinės Manto ir Hannos istorijos linijos pjesėje „Dievų aušra“ paraleliai plėtojama ir kita, veidrodinė, istorija – mariupolietės Janos, kuri šiuo metu gyvena Šveicarijoje.

„Jana laimingai gyveno Mariupolyje su vyru ir kūdikiu. Ji iki šiol kalba, kaip nori grįžti, nemato savęs niekur kitur, tik šiame mieste, – sakė M. Ivaškevičius. – Kai Mariupolį pradėjo bombarduoti, iš pradžių buvo pakenčiama, bet paskui jau sunkiai: visi namai aplinkui išdegė, vienintelis liko stovėti jų penkiaaukštis. Paskui raketa mirtinai sužeidė Janos vyrą. Ir tik netekusi jo, – dar parą jis buvo gyvas, – Jana pradėjo galvoti, kaip ištrūkti iš šio pragaro.

Hanna su Mantu važiuoja į Mariupolį, čia Hanna praranda savo mylimiausią žmogų. O Jana būna Mariupolyje, praranda savo mylimą žmogų ir nutaria trauktis iš miesto. Įdomus dalykas: kai dariau interviu su Hanna ir Jana, jos man detaliai vardijo datas, valandas, kada įvyko tas ar anas, gatves, kur tai atsitiko. Iš pradžių, kai klausaisi, nededi sau to į galvą, nes vis tiek tau šis miestas nepažįstamas.

Ir tik paskui, kai jau lipdžiau pjesę, staiga atėjo kulminacija: kai Ana, sužinojusi, kad Mantas suimtas, pradeda bėgioti į apšaudomą Mariupolio miesto centrą jo ieškoti, tai vyksta kovo 27-ąją. Jana tą pačią kovo 27 dieną su vaiku išbėga iš savo sudegusio namo. Suvokiau, kad jos turbūt net galėjo viena kitą matyti.“

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Liudijimai“ scena. Aktorė Jurga Kalvaitytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Liudijimai“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Liudijimai“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Liudijimai“ scena. Aktorė Jovita Balčiūnaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Liudijimai“ scena. Aktorė Vaiva Mainelytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Liudijimai“ scena. Aktorė Rasa Samuolytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Pjesės pavadinimas – „Dievų aušra“ – M. Ivaškevičiaus teigimu, kalba apie tai, ką su žmogumi padaro karas, duodamas jam absoliučią valdžią, galimybę elgtis kaip Dievui: viena ranka atimti gyvybę, o kita ją dovanoti.

„Kai pradėjau analizuoti štabo karininko, kurį Hanna kaltina Manto nužudymu, psichologiją, žingsnis po žingsnio pagal Hannos pasakojimą atsekiau, kad jis nuo pat pradžių buvo tas žmogus, kurio kariai laiko suėmę Mantą. Jam į rankas patenka Manto moteris, kuri laksto kaip pamišusi ieškodama jo. Ir tas žmogus karo rutinoje susigalvoja sau žaidimą – prisiima sau pusdievio, dievo vaidmenį. Jis žaidžia su Hanna. Matyt, buvo duotas įsakymas jos neliesti, nes tai, kad ji išliko gyva, žinant visas aplinkybes, yra nepaaiškinamas stebuklas. Galų gale tas žmogus finale surengia mini spektaklį – sau pačiam, Hannai. Nužudo Mantą, o jai dovanoja gyvybę, netgi nurodo savo kariams daryti viską, ką Hanna lieps.“

Projektą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.