2021 12 02

Viktorija Jonkutė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Dramaturgė R. Bugavičiūtė-Pecė: „Latvija, Lietuva ir Estija – kad ir kokios skirtingos šalys būtume, esame trejybė“

Dramaturgė Rasa Bugavičiūtė-Pecė. Olego Zernovo nuotrauka

Paskutinis rudens mėnuo džiugino latvių literatūros ir kultūros mylėtojus bei kaimyninės šalies bičiulius. Nors lapkritį minėta Latvijos Nepriklausomybės diena mūsų nacionalinėje žiniasklaidoje liko beveik nepastebėta, Lietuvoje šventinių, proginių įvykių ir gražių susitikimų praėjusį mėnesį būta tikrai nemažai.

Lapkričio pirmąją savaitę mokslininkei, baltistei dr. Reginai Kvašytei įteiktas Baltų apdovanojimas. Mėnesio viduryje Vilniuje lankėsi ir su kolegomis Baltijos šalių politinius bei akademinius ryšius aptarė Latvijos prezidentas Egilis Levitas (Egils Levits). Netrūko ir leidybinių iniciatyvų. Literatūros žurnalas „Metai“ išleido specialų latvių kultūrai skirtą numerį – bene latviškiausią per visą leidinio istoriją. O į Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą iškeliavo Vlado Braziūno sudaryta latvių poeto Hermanio Margerio Majevskio eilėraščių rinktinė „Priešpriešinės srovės kuždesiai“.

Gerų žinių sulaukė ir Lietuvos kino žiūrovai – kai kurie jų galėjo pamatyti ilgai lauktą latvių režisieriaus Viesturio Kairišo (Viesturs Kairišs) bendros lietuvių, latvių ir čekų gamybos filmą „Miestas prie upės“. Ir tai dar ne viskas. Į tarptautinį literatūros festivalį „Vilniaus lapai“ iš Turkijos atskrido žymi latvių rašytoja Laima Kota (anksčiau Muktupavela).

O šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“ skaitymuose pristatė intriguojančią latvių dramaturgės Rasos Bugavičiūtės-Pecės (Rasa Bugavičute-Pēce) pjesę „Aš turėjau pusbrolį“, pagal kurią pastatytą spektaklį planuojama parodyti kitų metų balandį. 

Netrukus lietuvių skaitytojus turėtų pasiekti ir šios autorės į lietuvių kalbą išversta knyga „Berniukas, kuris matė tamsoje“. Taigi tikrai yra iš ko pasirinkti. Būtų verta apie kiekvieną iš paminėtų įvykių parašyti atskirą tekstą, šį kartą skaitykite pokalbio su RASA BUGAVIČIŪTE-PECE fragmentus. 

Užsiimate ne viena kūrybine veikla, kaip turėčiau Jus pristatyti lietuvių skaitytojams? Kuri veikla Jums šiuo metu svarbiausia? 

Labiausiai jaučiuosi dramaturge, nes daugiausia rašau pjeses teatro spektakliams, bet esu parašiusi ir kelis pilnametražių filmų, serialų scenarijus, dvi knygas, daug scenarijų masiniams renginiams, kelis dainų tekstus. Taip pat kelis libretus, vieną radijo pjesę ir radijo pasakų ciklą vaikams. Kai taip viską išvardinau, man pačiai pasidaro keista, kada tiek suspėjau, bet visada maniau, kad sugebu tiek daug padaryti dėl savo lietuviškų šaknų.

Mano senelis, kurį labai mylėjau ir vadinau pusiau latviškai, pusiau lietuviškai seneliuku, buvo grynakraujis žemaitis. Didžiuojuosi, kad moku lietuvių kalbą ir, nors visą gyvenimą gyvenau Latvijoje, pasirinkau, kad pase prie tautybės skilties būtų įrašas „lietuvė“.

„Versmės“ festivalyje pristatytoje Jūsų pjesėje „Aš turėjau pusbrolį“ užsimenama ir apie veikėjos Rasos tapimą dramaturge. Kodėl Jūs iš tiesų pasirinkote šią profesiją? Kas labiausiai skatino, įkvėpė ir palaikė? 

Dramaturge tapau gana sąmoningai, nes tiesiog pasirinkau daryti tai, kas man patinka. Mokantis Rygos prancūzų licėjuje, vidurinėje mokykloje buvo dėstoma itin daug dalykų prancūzų kalba. Maniau, kad rinksiuosi profesiją tarptautinėje, diplomatinėje srityje, bet viso to tiek atsivalgiau mokykloje, kad nusprendžiau – noriu studijuoti tik tai, kas man iš tiesų patinka, kitaip tik chaltūrinsiu, o kam to reikia.

Man visada patiko rašyti, skaityti, tyrinėti. Žinoma, kai atsidūriau pas dramaturgus, mano rožiniai akiniai apie profesiją subyrėjo į šipulius. Trečiame kurse norėjau mesti studijas, nes gavau gerą darbą vertimų įmonėje, bet biure išsėdėjau lygiai pusę dienos. Išėjau per pietų pertrauką ir atgal nebegrįžau, nes aiškiai supratau, kad nenoriu kiekvieną mielą dieną būti tokioje aplinkoje. Tai padėjo man suvokti, kad turiu ir toliau rašyti, be to, turiu tai daryti gerai, jei noriu dirbti teatruose. 

Latvijos kultūros akademijoje mano dėstytojas ir guru buvo Lauris Gundaras (Lauris Gundars) – iš jo supratau, kad profesija nėra medaus duona ir gali būti žiauri. Vienas iš labiausiai įkvepiančių dėstytojų buvo rašytojas Andris Akmentinis (Andris Akmentiņš), kuris per labai trumpą laiką padėjo suvokti, kad į viską galima žiūrėti įvairiai, ir tai tik kūrybingo žmogaus pranašumas. Žinoma, tikroji mokykla prasidėjo po akademijos, žiūrovų salėje stebint, klausantis, kas vyksta su parašytu tekstu scenoje, režisieriaus rankose ir perteiktu aktorių.

Kokiu metu, kur daugiausia rašote? Kaip pasirenkate temas? Ar daug perrašote? Kas būna pirmieji skaitytojai? 

Intensyviausiai rašau paskutinę minutę – nesu išimtis, ir man fantastiškai dažnai pasireiškia prokrastinacija. Nors sykiu manau, kad kiekvienas darbas turi subręsti viduje, kad galėtum pradėti jį rašyti. Tiesą sakant, nebūtina rašyti, galima dirbti ir be to. Kartais tai tarsi toks besitęsiantis sapnas atmerktomis akimis – svarbiausia, kad smegenys dirba. Pastaraisiais metais, kai atsirado vaikai, dažniausiai rašau rytais ir namuose. Tačiau esu rašiusi ir sausakimšame tramvajuje, jei spaudžia deadlainai. Galiu viską perrašyti, taisyti be galo – tai dažniausiai nutraukia tik numatyta premjeros data. 

Nors temas dažnai užsako režisieriai, visada stengiuosi jas susieti su savo interesais, nes patirtis rodo, kad jei darbe nėra nieko įdomaus tau pačiam, nieko gero iš jo nebus. Man visada svarbu išjudinti emocinį aparatą, tiek savąjį, tiek žiūrovų, nesu iš tų, kuriuos atliepia šaltas ir susvetimėjęs, matematiškas teatras. Pirmieji ir vieninteliai skaitytojai visada būna režisieriai. Jie juk turi dirbti toliau su parašyta medžiaga. Vyrui, kuris yra aktorius, tenka išklausyti mano mintis apie temas, kuriomis planuoju rašyti.

Dramaturgė Rasa Bugavičiūtė-Pecė su savo vyru aktoriumi Sandžiu. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kiek pati, parašiusi pjesę ar scenarijų, dalyvaujate jų inscenizavimo ar ekranizacijos procesuose? Ar būna atvejų, kai stipriai skiriasi interpretacijos?

Esu iš tų dramaturgų, kurie stengiasi kuo dažniau dalyvauti statomo spektaklio repeticijose. Iš pradžių būnu, norėdama pastebėti taisytinas juodąsias pjesės skyles, vėliau – kad pamatyčiau, kur medžiaga veda režisierių ir aktorius. Jei turiu nuomonę apie tai, kas vyksta scenoje, pasidalinu ja tik su režisieriumi, o ne su visu aktorių kolektyvu. Bet štai ekranizacijos procesuose nesu dalyvavusi ir manau, kad tai reikėtų keisti, nes būtent kino srityje susidūriau su pačiomis netikėčiausiomis ir baisiausiomis interpretacijomis. Įspūdingiausias iškraipymo atvejis nutiko, kai su bendraautoriu rašėme komediją, bet režisierius iš jos padarė mokslinės fantastikos dramą.

Nuo to karto vis labiau suprantu, koks neapsakomai svarbus yra panašus skonio pojūtis kūrybinėje komandoje. Kol kas buvo tik vienas toks darbas, po kurio pasirodymo paprašiau išbraukti mano vardą iš kūrybinės grupės, nes galutiniame produkte nebuvo nė vieno mano parašyto žodžio. Tikiuosi, kad daugiau to nepatirsiu, nors tai irgi gera pamoka.

Nors dar pjesės „Aš turėjau pusbrolį“ pradžioje atskleidžiama tragiška pusbrolio Deimanto istorijos pabaiga ir skaitytojas jai nuteikiamas, pirmosios teksto eilutės, ironiškas Baltijos kelio paminėjimas kelią šypseną, tikiesi, kad tai tik literatūrinė vaizduotė ir siužetas pasisuks kita linkme. Tačiau jau netrukus paaiškėja, kad tai biografinis tekstas ir itin skausminga istorija. Jums pavyko subtiliai ir įtikinamai ją perteikti, pernelyg nedramatizuojant, nedaugžodžiaujant, susitelkiant į meninę išraišką, istoriją, o ne tai, kas yra anapus literatūros. Kaip kilo mintis įliteratūrinti, supoetinti šią istoriją ir patirtį? Kaip ji pakito inscenizuota? 

Turbūt turėčiau pradėti nuo to, kad netikiu dokumentiniu teatru. Dramaturgija yra rašymo, literatūros forma, kuri kūrybiniame procese interpretuojama tiek daug kartų, kad net jei pjesė galbūt dokumentinė, spektaklis negali toks būti. Be to, dokumentinės pjesės medžiagą turėtų sudaryti sausi, istoriniai faktai, teisiniai dokumentai ir viskas, kas, mano manymu, niekaip nekuria geros dramaturgijos.

Gera dramaturgija turi sukelti išgyvenimą ir kreiptis į žiūrovą asmeniškai – emociškai. Tiesa, šioje pjesėje yra daug autobiografinių detalių, nes pjesės rašymas man buvo tarsi gedėjimo kelias, kurį nuėjau užduodama sau be galo daug klausimų, į kuriuos jau niekada negausiu atsakymų. Štai kodėl pjesės žanras yra „nebeįmanomas pokalbis“, nes iš tiesų tai mano vidinis monologas, paremtas mano prisiminimais ir tuo, ką perskaičiau internete. Pjesė yra mano nesėkminga atsakymų į klausimus, kuriuos užduodu per vėlai, paieška. 

Kam man to reikėjo? Rašytojas Mikas Everetas yra rašęs: „Jei rašytojas tave myli, tu niekada daugiau nemirsi.“ Turbūt man taip pat buvo ir yra svarbu suteikti savo pusbroliui galimybę gyventi bent jau taip, bent jau literatūroje ir dramaturgijoje, kurios nėra tik skandalingos „Delfi“ antraštės. Antrasis „kodėl“ – tai sykiu kvietimas žiūrovus susimąstyti, kad mūsų visuomenėje kažkas stringa, jei daugelis jaunų žmonių labiau bijo minimalios algos nei įstatymo straipsnių ir dėl to nė vienas nėra apsaugotas nuo tragiškų sprendimų. Be to, esu įsitikinusi, kad dramaturgijoje reikia kalbėti apie šiuolaikinę realybę ir įvykius joje, nieko perdėtai negražinant rožine spalva.

Manau, kad esu nepataisoma optimistė. Nors kartais nuo to pavargstu, nes atrodo, kad save apgaudinėju, bet tiesiog nenoriu gyventi negatyvo pilname pasaulyje, todėl renkuosi tikėti, kad viskas bus gerai. Žinau, kad esu visiškai naivi, bet man tai nesvarbu. Šiuo metu, jei noriu išsaugoti sveiką protą, kitokio pasaulio suvokimo negaliu įsivaizduoti, nors aplink neįtikėtina beprotybė.

Kaip vertinate socialinę tematiką teatre? Kokią vietą ji užima šiuolaikinėje jaunųjų autorių kūryboje? 

Manau, socialinės problemos neišsemiamos ir apie jas reikia kalbėti nuolat. Iš pasaulinės literatūros pavyzdžių matome, kad būtent kūriniai socialinėmis, politinėmis temomis yra tie, kurie peržengia nacionalines sienas ir kuria tam tikrą suvokimą apie šiuolaikinės visuomenės panašumus ir skirtumus. Pavyzdžiui, „Hana“ (Alena Mornštajnova), „Lojalumai“ (Delphine de Vigan), Svetlanos Aleksijevič kūriniai ar lietuvių „Sibiro haiku“ (Jurga Vilė, Lina Itagaki) – tai ištisi pasauliai, į kuriuos galime pažvelgti šiais darbais ir kurie kitaip mums visiems liktų nepasiekiami.

Žinoma, reikia suvokti, kad absoliučiai bet kuri socialinė tema – itin trapus ledas, kuriuo eini, ypač jei nesi tos socialinės aplinkos dalis. Bet būtent dėl to reikia rašyti nuoširdžiai. Ir čia jau atsiranda autobiografijos atspindžių. Noro nemeluoti. Žaviuosi autoriais, kurie sugeba sugalvoti tai, ką rašo, nuo nulio. Aš neturiu tokių gabumų. O gal neturiu tokių ambicijų. Man patinka, kad už to, ką rašau, yra bent šiek tiek tiesos. Be to, žiūrovas / skaitytojas tą tiesą dažnai jaučia intuityviai ir ją labiausiai suvokia, išjaučia.

Pjesės istorija kontroversiška, mūsų šalyse, kur žiniasklaida linkusi mėgautis kriminalinėmis antraštėmis ir dramomis, neabejoju, kad sulauks susidomėjimo, sykiu ir prieštaringų vertinimų. Kas Jums pačiai šioje pjesėje būtų svarbu, jei tai nebūtų ir Jūsų pusbrolio istorija? 

Tikriausiai, kad kartais savo artimuosiuose sunku pastebėti tai, ko mes jokiais būdais nenorime matyti. Vis dėlto galbūt tai yra pačios tinkamiausios akimirkos sustoti, neišsigąsti galimo atsakymo ir tiesiai šviesiai paklausti kito, kas vyksta. Tai apima begalę temų, įskaitant galimybę pastebėti kito kovą su priklausomybėmis, smurtą artimoje aplinkoje, psichologinius sveikatos sutrikimus ir kita.

Pjesėje vengiate vertinimų, žiūrite atlaidžiai, netgi pateisinamai, tamsoje ieškote šviesos, supratimo. Veikėjai yra jauni, klystantys žmonės, esantys istorijos centre, bet atsidūrę gyvenimo periferijoje. Kaip Jums atrodo, ar visuomenė pasiruošusi priimti ribines situacijas ir vertinti nesmerkdama? Tai sunkiasvoriai nusikaltimo, kaltės, bausmės klausimai, o skausmas neretai kerštingas, nelengva išsaugoti žmogiškumą. 

Gyvename visuomenėje, kuri vis dar primena viduramžių laikų kraujo ištroškusią visuomenę. Taip, šiais laikais, norėdami prasiblaškyti, mes nevažiuojame į centrinę miesto aikštę stebėti, kaip bus įvykdyta mirties bausmė, fiziškai neapmėtome kaltinamojo akmenimis, bet pasižiūrėkite, kas vyksta interneto portaluose. Kankinami nuobodulio, nemirktelėdami išsakome savo vertinimus, nepagalvodami, kad kitoje kiekvieno portalo įrašo pusėje yra ne vienas realus žmogus su tikru gyvenimu. Vieną reikia pasmeigti ant kuolo, kitą – išsiųsti iš šalies, trečiam – išdurti akis – ir tai dar gana švelnūs žodžiai, kurių pilnas internetas, pilna mūsų virtuali erdvė. Ir mes tai laikome norma.

Niekas nepasikeitė per šimtus metų – žmogiškumas yra retenybė. O anonimiškumo galimybė virtualiame pasaulyje ją dar labiau naikina. Esame ištreniruoti greitai perskaityti skambią antraštę, greitai peržvelgti rėkiančius paveikslėlius ir pareikšti savo nuomonę komentaruose – „šūdas“. Lentynose viskas suskirstyta „geras / blogas“ kategorijomis, ir, deja, emocinė empatija ar pagrįstas kritinis mąstymas pamažu tampa išskirtiniais gebėjimais.

Estai ir vėl aplenkė lietuvius – spektaklio „Aš turėjau pusbrolį“ premjera įvyko dar pernai Estijoje. Kaip sekėsi Valteriui Syliui ir kitiems latvių kolegoms? Kaip spektaklis buvo sutiktas Estijoje?

Taip, premjera įvyko Estijoje, teatre „Vaba Lava“. Inscenizuoti pjesę patikėjau savo kolegai ir bičiuliui, praėjusį teatro sezoną pripažintam geriausiu latvių režisieriumi ir už tai gavusiam „Špilmenų nakties“ (Spēlmaņu nakts) apdovanojimą, Valterui Syliui (Valters Sīlis), puikiai žinodama, kad jis turi neįtikėtinai didelę empatiją ir gebėjimą neskirstyti dalykų į kategorijas.

Jis dirba labai labai kruopščiai, ir visi jo pastatymai yra to įrodymas, todėl buvau tikra, kad spektaklis bus geras. Kūrybinę komandą sudarė latviai (aš, Valteris ir scenografas Ugis Berzinis), o vaidino estų aktoriai (Rea Lest-Liik ir Henrikas Kalmetas). O istorija viską sujungė jau minėtu Baltijos keliu, pridėjus Lietuvos realijų prieskonį. Aš manau, kad spektaklio statymo procesas praėjo labai sėkmingai ir ramiai. Pradžia visuomet būna nežinios metas – kaip viskas seksis. Bet, būnant nedidelėje komandoje ir gerai suvokiant atliekamo darbo svarbą, atsiranda ir meilė kūrybiniam procesui, o tai – be galo svarbi gero rezultato dalis. 

Bet prieš pat premjerą „nuvažiavo stogas“: dėl nerimo ėmė atrodyti, kad nebesuprantu, ką darau. Dingo įkvėpimas. Verkiau kaip mažas vaikas. Ačiū Dievui, kad į spektaklį atvažiavo mama su vyru, jų buvimas man buvo labai svarbus. Taip pat ir režisierė Mara Kimelė (Māra Ķimele), ji mane paguldė ant žemės ir liepė kvėpuoti, sakydama, kad viskas jau įvyko. Dramaturgas Marius Ivaškevičius, savo kūryboje nevengiantis kelti sunkių temų, taip pat visą laiką dalyvavo, ir tai buvo tikra palaima. Pjesės vertėjas Contra (Margus Konula) po premjeros man atsiuntė kelias spektaklio recenzijas. Jos visos buvo labai ramios. Turbūt būtent tai ir norėjau pasiekti šiuo spektakliu, nes šaukti apie visa tai jau seniai atrodo beprasmiška.

Dramaturgė Rasa Bugavičiūtė-Pecė. Olego Zernovo nuotrauka
Spektaklio „Aš turėjau pusbrolį“. Estijos teatro „Vaba Lava“ archyvo nuotrauka

Baltijos kelio paminėjimas pjesėje – labai simboliškas, sykiu ironiškas. Esate Baltijos kelio kartos atstovė, Deimanto istorija galėjo įvykti ir 1989-aisiais, sykiu palaikote ryšius tiek su lietuviais, tiek estais. Atrodo, lyg ir dar likę nostalgijos, romantikos, bet sykiu kalbate ir apie žiaurias realijas. Visgi ar labiau esate optimistė, pozityvistė, ar pesimistė? Kokią matote Baltijos kelio pabaigą?

Manau, kad esu nepataisoma optimistė. Nors kartais nuo to pavargstu, nes atrodo, kad save apgaudinėju, bet tiesiog nenoriu gyventi negatyvo pilname pasaulyje, todėl renkuosi tikėti, kad viskas bus gerai. Žinau, kad esu visiškai naivi, bet man tai nesvarbu. Šiuo metu, jei noriu išsaugoti sveiką protą, kitokio pasaulio suvokimo negaliu įsivaizduoti, nors aplink neįtikėtina beprotybė. Ir galbūt dėl savo optimizmo manau, kad Baltijos kelias yra begalinis ir nenutrūkstamas. Latvija, Lietuva ir Estija – kad ir kokios skirtingos šalys būtume, esame trejybė. Kaip tie trys tėvo sūnūs – apdairusis gudruolis, veiklusis stipruolis ir atskirtas kvailelis. Nesakysiu, kur kuris, mano manymu, yra. Tegul išlieka intriga.

Koks Jums pačiai atrodo santykis tarp anuometinių ir dabartinių Baltijos šalių žmonių ir tautų, valstybių? Koks tas Nepriklausomybės trisdešimtmetis? 

Man sudėtinga vertinti apibendrintai, nes tikiu, kad dalis mano bendraamžių latvių turbūt apskritai nejaučia jokio ryšio su Lietuva ar Estija. Gimiau ir augau šeimoje, kurioje yra ir lietuvių, ir latvių, ir estų, todėl mano pasaulyje nuolat vyrauja visų trijų šalių tarpusavio sambūvis. Taip pat ir profesinėje srityje – esu dirbusi Klaipėdos dramos teatre (tai vienas mano mėgstamiausių teatrų, kuriame yra tekę dirbti), dirbau ir „Vaba Lava“ teatre Estijoje, Liepojos teatre (mano pagrindinė darbovietė) lietuvių režisierė Monika Klimaitė pastatė estų dramaturgo Karlo Kopelmaa pjesę „Nematoma mėnulio pusė“.

Paskelbus pjesės konkursą, prašiau padėti įvertinti pjesę lietuvių dramaturgės Teklės Kavtaradzės ir estų dramaturgo Mihkelio Seederio (su jais abiem susipažinau dar anksčiau tarptautiniuose dramos meistriškumo kursuose). Pirmosios dvi kalbos, į kurias išversta mano knyga, yra būtent estų ir lietuvių. Kodėl? Nes tai, apie ką rašau knygoje, visiškai galėtų įvykti tiek Estijoje, tiek Lietuvoje. Būtų juokinga manyti, kad mūsų realijos nesutampa. Jos netgi labai panašios. Greičiausiai skiriasi tik reakcija į jas. Ir būtent iš reakcijų skirtumų galime pamatyti, ką kiekviena šalis pasiekė per Laisvės atkūrimo trisdešimtmetį.

Čia verta paminėti vieną juokingą skirtumą, kurį pastebėjau rašydama vieną iš savo magistro darbų apie Baltijos šalių dramaturgiją remiančias organizacijas. Baltijos šalių Kultūros ministerijos interneto svetainėse analogiški poskyriai apie sektorius pavadinti skirtingais pavadinimais. Estijoje – Areas of responsibility („atsakomybių sritys“), Lietuvoje – Fields of activity („veiklos sritys“), Latvijoje – Sector information („sektoriaus informacija“). Taip ir gyvename.

Pastaraisiais metais išties pastebimas Baltijos šalių, ypač lietuvių ir latvių, dramaturgų, teatro žmonių bendravimo suintensyvėjimas. Kokių ryškesnių jų tarpusavio skirtumų ir panašumų matote?

Šiuo atsakymu galiu tik papildyti ankstesnįjį. Dabartinį dramaturgų suaktyvėjimą visose Baltijos šalyse siečiau su tuo, kad, pirma, žvėriškai išaugo naujo turinio paklausa, nes žmonių suvokimo ir mąstymo greitis yra milžiniškas, be to, režisieriai vis dažniau renkasi dirbti su originaliu turiniu, kurį kartais lengviau įsisavinti. Antra, tarptautiniai meistriškumo kursai yra nuostabi ir visiems prieinama platforma susitikti su bendraminčiais iš įvairių šalių, ir tai labai žavu. Trečia, visos šiuo metu aktyvios dramaturgų kartos yra įvaldžiusios interneto įrankius ir jais naudojasi, bendraudamos tarpusavyje ir dalindamosi tuo, kas nuveikta.

Jūsų pjesėje minimas šimto aukštų namas, kuriame visi kartu amžinai gyventų – ar tai daugiau neišsipildęs lūkestis, kylantis iš jaučiamo trūkumo, ar ir iš bendravimo patirties, buvimo kartu? Gyvename skubos ir išsibarstymo laikotarpiu, neturėdami pakankamai laiko nei sau patiems, nei greta esančiajam. Pandemija tai dar labiau išryškino, sykiu sustiprino ir bendravimo norą. Ką stipriau jaučiate savo kartoje ir bendruomenėje – individualizmą ar bendruomeniškumą? 

Kalbant apie šimto aukštų namą – tokia svajonė iš tiesų buvo. Apskritai visiems derėtų dažniau prisiminti tai, apie ką svajojo vaikystėje. Galbūt verta grįžti prie tų minčių, nes laikas nenumaldomai bėga. 

Man atrodo, kad pastaraisiais metais, dar prieš pandemiją, visuomenėje pastebimai sustiprėjo pasakojimo, kaip istorinio, kultūrinio fenomeno, poreikis. TED pokalbiai, įvairios konferencijos kūrybingiems žmonėms, verslo žmonėms, studentams, jauniesiems tėvams ir panašiai, taip pat tinklalaidžių bumas ir visa kita – pasakotojas-klausytojas. Trūksta tik laužo. Ši tendencija parodo, kad visuomenei reikia kolektyvo ir galimybės išgirsti tikro žmogaus tikrą patirtį. Taigi gyvename sintezės laikais – individuali patirtis išlieka vertinga, jei gali ja pasidalinti su platesniu ratu, nes be to platesnio rato tu to negali.

Jei nėra nė vieno, kuris gali patvirtinti tavo buvimą, tavęs tiesiog nėra. Taip pat būna ir kūrybingiems žmonėms – be visuomenės taip lengva greitai save išsekinti, kad rizikuoji galimybe pradėti save reprodukuoti. Aš labai noriu tikėti, kad bent jau mano kartos žmonės taip pat pamažu tolsta nuo sintetinių, virtualių santykių ir grįžta prie realių pokalbių kaip pagrindinių vertybių. Tačiau įdomu tai, kad, įsigaliojus griežtesniems COVID-19 apribojimams, gatvėse liko tik paaugliai. Karta, dėl kurios mes visą laiką taip nerimavome kaip itin pasinėrusios į i-aplinką. Derėtų susimąstyti.

Papasakokite apie kitus savo darbus, su kuriais turės galimybę susipažinti lietuvių skaitytojai. Minėjote, kad esate dirbusi Klaipėdos teatre. Šiemet pjesė „Aš turėjau pusbrolį“ pristatyta „Versmės“ festivalyje, o kitų metų pavasarį planuojama parodyti ir patį spektaklį. Šių metų pabaigoje turėtų lietuvių kalba pasirodyti ir Jūsų knyga „Berniukas, kuris matė tamsoje“.

Klaipėdos dramos teatre su režisieriumi ir geru bičiuliu Elmaru Senkovu (Elmārs Seņkovs) esame sukūrę du pastatymus – „Mama Drąsa“ (pagal Bertolto Brechto pjesės „Motušė Kuraž“ motyvus) ir „Varovai“ (pagal Davido Farro pjesę, įkvėptą Thomo Winterbergo filmo „Medžioklė“). Abiejuose spektakliuose plėtojamas socialinis, politinis pasakojimas, perteikiantis žmonių gyvenimus tam tikrų įvykių fone.

Pjesė „Aš turėjau pusbrolį“ – bandymas suprasti tai, kas nesuprantama, pasakojant skirtingas dviejų bendraamžių gyvenimo istorijas. O knygos „Berniukas, kuris matė tamsoje“ centre – istorija apie berniuką, gimusį aklų tėvų šeimoje, taigi būnantį ne tik sūnumi, bet ir tėvų akimis. Visus kūrinius sieja bandymas parodyti, kad turime pačius įvairiausius gyvenimus ir likimus, sykiu skatinimas suvokti, kad visi esame visuomenės dalis, visi ją formuojame savo pasirinkimais, veiksmais, parodytu dėmesiu ar abejingumu tam, kas vyksta aplink mus.

Kokie svarbesni darbai laukia Jūsų ateinančiais metais? 

Šiuo metu labiausiai džiaugiuosi, kad mano knyga „Berniukas, kuris matė tamsoje“ pradeda savo vertimų kelionę užsienyje – tai labai unikali patirtis. Kasdien rašau po vieną pasaką vaikams radijo vakarui apie ežytį Puksytį. Pavasarį numatyti du sceniniai pastatymai Latvijoje, iš kurių vienas bus šiuo metu labai populiaraus latvių romano „Kalendorius“ (Andris Kalnozols) inscenizacija, kitas – originalios dramaturgijos kūrinys apie stovėjimo eilėje fenomeną Latvijoje. Ir kartu pradedu ruoštis kitam teatro sezonui. Per pastaruosius dvejus metus gyvenimo bėgimo ritmas nurimo, bet profesinėje srityje viskas toliau tęsiasi, ir gerai, kad taip.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien