Draudžiamų knygų sąrašas

XXI amžius. Knygų, skirtų vaikams, gausa patenkina net ir išrankiausią skaitytoją. Ir mūsų vaikai skaito. Tai – pirmoji geroji žinia. Jie turi mėgstamą žanrą ir autorius. Taigi savarankiškai atsirenka tai, ką nori perskaityti. Tai – antroji geriena. Vaikai atranda laiko skaityti patinkančias knygas po to, kai perskaito biliūnus, šatrijos raganas ir kitą privalomą literatūrą. Taigi, jau trys geri dalykai apie mūsų nuostabius vaikus. Mano supratimu, tai yra gerai.

Negerai yra tai, kad naujajai kartai įdiegiame savo baimes bei mitus apie katalikus ir nuodėmes, kurios atsiranda skaitant ne katalikišką literatūrą. Jei jau visai griežtai žiūrėtume, rasime ne katalikų autorių nekatalikiškų tekstų ir mokyklinėje programoje. „Nešvarių“ tekstų pilnas klasikos pasaulis. Jei skaitysime tik katalikų tekstus, dorai net rašyti neišmoksime.

Antras negerumas yra hiperkontrolė mūsų jausmų pasaulyje. Vakar išgirdau ir vienos moters klausimą apie psichologines knygas (pasitikslinau, kalbama ne apie kičines „padėk sau“ rašliavas). Ir tas knygas (staigmena!) taip pat ne katalikai rašo. Knygos, žinoma, geros, beveik kriminalinio turinio, nes kalba apie moters poreikius, baimes, agresiją ir nusivylimą. Apie tyliai kampe urzgiančią vilkę. Moterys jos nešeria, pririša ir tikisi, kad žvėris padvės. Užsimerkiame ir nebesisukame į jos pusę. Bet toji kaukia iš klaiko. Ir pripildo mūsų vidurius rūgščiu skausmu, apie kurį kalbėti ir galvoti draudžiama. O knyga atveria akis, pataria, kaip gyvūną prisijaukinti, pagydyti ir priimti. Mūsų jėga, kuri saugo mus pačias, globoja mūsų vaikus ir stiprina bendrystę, atkunta. Ir nuo tos akimirkos niekas nebedrįs moteriai pasakyti: „Boba, užsičiaupk.“ Nuodėmė tokių knygų neskaityti.

Trečias blogis yra tai, kad katalikiškos knygos (tarkime, Bažnyčios tėvų raštai) kasdieniam skaitymui yra per sudėtingos. O katalikiškų knygų monopolį užkėtusi leidykla mus maitina tokiu prėsku ir skystu maistu, kad ne viduj lieka tuščia, bet ir galvoj mintis nesirezga. Ir nejučia pradedi galvoti, kad už Atlanto tik kvėšos gyvena ir rašo. Tokias knygas skaityti, žinoma, ne nuodėmė, bet dvasinis mūsų gyvenimas be tinkamo skaitinio pasidaro seklus ir galiausiai toji bala pasmirsta.

Pabaigai ne apie blogienas. Minėtasis berniukėlis skaitė knygas apie baisius drakonus. Ir aš prisiminiau patį tikriausią kataliką J. R. R. Tolkieną. Kaip norėčiau dabar vėl sutikti tą berniuką ir padovanoti jam kelias Tolkieno knygas – kad ir apie drakoną Smogą ar Hamo ūkininko Gilio sutiktą slibiną. Gal šio žmogaus kartoje užaugs Jurgis, kuris nugalės mūsų skrupulų ir sterilumo maitinamą drakoną.