„Draugai! Ši diena yra lemtinga sovietų valdžios istorijai“

Prieš kelerius metus, besikraustant iš vienų namų į kitus, į rankas buvo pakliuvę Lenino ir Stalino „Raštų“ rinkiniai, kaip palikimas atitekę mano sutuoktiniui. Amžiną atilsį mano uošvis buvo gulago kalinys, išvežtas „pas baltas meškas“ 1946-aisiais ir į Tėvynę grįžęs jau po Stalino mirties. Stebėdavausi matydama jo gausioje bibliotekoje Lenino ir Stalino „Raštus“, nesuprasdama, kodėl jis juos laiko. Norėjau tuos „šedevrus“ išmesti, bet pasipriešino sutuoktinis, pareiškęs, kad šie „Raštai“ jau tampa bibliografine retenybe, o savo priešą reikia pažinti.

Prieš šimtmetį, 1922 m. gruodžio 30 d., draugas Stalinas skaitė pranešimą pirmajame Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos suvažiavime. Jo išvakarėse keturių sovietinių socialistinių respublikų – Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Užkaukazės Federacijos – įgaliotosios delegacijos priėmė bendrą deklaraciją ir pasirašė sutartį dėl Sovietų Socialistinės Respublikų Sąjungos įkūrimo.

„Draugai! Ši diena yra lemtinga sovietų valdžios istorijai. Ji atskiria senąjį, jau pasibaigusį periodą, kurio metu sovietinės respublikos veikė kartu, bet, susirūpinusios savuoju išlikimu, ėjo atskirai, ir naująjį, jau atsiveriantį periodą, užbaigiantį tą atskirų sovietinių respublikų egzistavimą; jo metu respublikos jungiasi į vieningą sąjunginę valstybę, siekdamos sėkmingai kovoti su ūkio netvarka, o sovietų valdžia galvoja jau ne tik apie išlikimą, bet ir apie siekį tapti rimta tarptautine jėga, galinčia lemti tarptautinę padėtį, keisti ją dirbančiųjų interesų labui.

Kokia buvo sovietų valdžia prieš penkerius metus? Maža, vos pastebimo dydžio, kelianti visų jos priešų pašaipas ir draugų gailestį. Tuomet karinės suirutės metu sovietų valdžiai teko kliautis ne tiek savo jėgomis, kiek priešų bejėgiškumu: sovietų valdžios priešai, išskaidyti į dvi koalicijas, į austrų ir vokiečių bei anglų ir prancūzų koalicijas, kovojo vieni su kitais ir neturėjo galimybės nukreipti ginklų prieš sovietų valdžią. Sovietų valdžios istorijoje tai buvo karinės suirutės periodas. Tačiau su Kolčaku ir Denikinu kovojanti sovietų valdžia sukūrė Raudonąją armiją ir tapo laimėtoja.

O paskui atėjo antrasis sovietų valdžios istorijos periodas – kova su suirute ūkyje. Nors ji toli gražu nėra pasibaigusi, tačiau sovietų valdžios sėkminga kova su praėjusiais metais ištikusiu šalį badu jau davė rezultatų. Šiuo periodu jau akivaizdžiai pakilo žemės ūkis, atsigavo lengvoji pramonė. Jau matome gabių kadrų, galinčių vadovauti pramonei, jie yra mūsų viltis. Tačiau to nepakanka. Reikia sutelkti visas sovietinių respublikų jėgas, visas ekonomines ir finansines jų galimybes, kad atkurtume pagrindines mūsų pramonės šakas. O tam būtina suvienyti visas sovietines respublikas. Šiandien yra mūsų respublikų susivienijimo į vieną valstybę diena. <…>

Bet, draugai, ši diena taip pat yra ir naujosios Rusijos triumfo diena prieš senąją Rusiją – Europos žandarą, prieš Rusiją – Azijos budelį. Ši diena yra diena naujosios Rusijos, sutraukiusios nacionalinės priespaudos grandines, nugalėjusios kapitalą, sukūrusios proletariato diktatūrą, pabudinusios tautas Rytuose, įkvėpusios darbininkus Vakaruose, iškėlusios raudonąją vėliavą, aplink kurią susitelkė sovietinių respublikų tautos, kad sukurtų vieningą valstybę, Sovietų socialistinių respublikų sąjungą, būsimosios Pasaulinės socialistinių respublikų sąjungos provaizdį.

Mus, komunistus, dažnai kritikuoja, tvirtindami, kad mes nieko negalime pastatyti. Tegul penkeri sovietų valdžios istorijos metai tampa įrodymu, jog komunistai moka ir statyti. Tegul šiandienos Sovietų suvažiavimas, sukviestas patvirtinti sovietinių respublikų Deklaraciją ir Sutartį, kurias vakar priėmė įgaliotųjų delegacijų konferencija, tegul šis sąjunginis suvažiavimas parodys visiems, kas dar neprarado gebėjimo mąstyti, kad komunistai moka taip pat gerai kurti nauja, kaip ir griauti sena. <…>“

Sutartyje buvo numatyta formali galimybė išstoti iš Sovietų Sąjungos, tačiau Leninas pasistengė užbėgti tam už akių: šalys lyg ir suverenios, bet Komunistų partija visoms viena. Stalinas norėjo šias respublikas įtraukti į naująjį darinį autonomijos teisėmis, bet tam prieštaravo ukrainiečių ir gruzinų bolševikai, tikėję, kad socialistinė revoliucija neša tautoms išsivadavimą. Tuo laiku buvo svajota apie pasaulinę revoliuciją, po kurios ir Prancūzija, Vokietija, Indija bei Kinija taptų Sovietų Sąjungos dalimis.

Vėliau Stalinas pasiūlė Kazachstaną, Kirgiziją, Tadžikistaną, Uzbekistaną – autonomines respublikas, buvusias Rusijos SSR sudėtyje – paversti sovietinėmis respublikomis, tuo pat metu panaikinant Užkaukazės Federaciją. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo įkurta Moldavijos SSR su dalimi atimtos teritorijos iš Ukrainos bei Rumunijos, taip pat Karelijos–Suomijos respublika. O 1940-aisiais į Sovietų Sąjungą buvo inkorporuotos Lietuva, Latvija ir Estija. Tokiu būdu prieš karą Sovietų Sąjungos sudėtyje jau buvo 16 respublikų, kurias valdė absoliutus diktatorius Stalinas. Kiek vėliau tų respublikų liko 15.

1990-ųjų kovo 11 d. Lietuva paskelbė atkurianti savo nepriklausomybę, prarastą 1940-ųjų birželį. Lietuvos pavyzdžiu pasekė Latvija ir Estija, deklaravusios nepriklausomybę 1991-ųjų rugpjūčio mėnesį, po žlugusio sovietinių funkcionierių pučo Maskvoje.

1991 m. rugpjūčio 23 d. sustabdžius SSKP veiklą ir įsigalėjus Boriso Jelcino vadovaujamai Rusijos Aukščiausiajai Tarybai, SSRS iširimas tapo neišvengiamas, sovietinės respublikos viena po kitos paskelbė nepriklausomybę.

1991 m. gruodžio 8 d. netoli Minsko Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos vadovai pasirašė Belovežo susitarimą, kuriame buvo konstatuota SSRS pabaiga. Gruodžio 25 d. Michailas Gorbačiovas atsistatydino iš SSSR prezidento posto.

Darinys, turėjęs užmojį tapti pasauliniu, egzistavo tik 69-erius metus ir galiausiai nuėjo į istorijos paraštes.