Draugija, vienijanti medikus nuo Josepho Franko laikų

Vienas tokių fondų – Vilniaus medicinos draugijos fondas, kuriame yra per 5 tūkst. įvairių dokumentų. Vilniaus medicinos draugija įkurta 1805 m. universiteto profesorių Josepho Franko, Augusto Bécu, Johanno Wolfgango, Andriaus Sniadeckio bei kitų Vilniaus gydytojų iniciatyva ir veikė visą laiką, tai suaktyvėdama, tai prigesdama, išgyveno visus valstybės pokyčius ir sukrėtimus, universiteto uždarymą.

Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto  docentas AISTIS ŽALNORA, tyrinėjantis Europos ir Lietuvos XIX–XX a. medicinos, visuomenės sveikatos ir slaugos istoriją, yra paskelbęs ne vieną publikaciją šia tema, tyrinėja ir Vilniaus medicinos draugijos fonde saugomą medžiagą. Kalbiname docentą norėdami sužinoti daugiau apie šį fondą, kiek jis ištyrinėtas, ką įdomaus jame galima rasti.

Kaip  susidomėjote Vilniaus medicinos draugijos fondu?

Esu medicinos istorikas, pradėjau specializuotis anatomijos istorijos srityje, po to – visuomenės sveikatos arba higienos mokslo srityje.

Apie fondą dar magistro studijų laikais papasakojo mano darbo vadovė doc. Janina Miežutavičiūtė. Svarstėme galimybę toliau nagrinėti XIX a. su draugija susijusią medžiagą, bet tada minties atsisakiau, nes tuo metu mano tyrimams jis neatrodė labai aktualus, pasirinkau tirti mokslinę Stepono Batoro universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos katedros veiklą, mažai ką bendra turinčią su to meto visuomene (bent jau taip iš pradžių maniau).

Visgi fondas ir pati draugija vis tiek manęs tarsi laukė. Rašydamas disertaciją apie visuomenės sveikatos raidą Vilniuje vėl sugrįžau prie fondo, nes jis buvo glaudžiai susijęs su SBU MF Higienos katedra: daugelis tos katedros mokslininkų buvo draugijos nariai. Po to tęsdamas Higienos katedros ir kitų to meto katedrų veiklos tyrimus vis labiau susidomėjau Vilniaus medicinos draugija, tai ir vėl atvedė prie fondo.

Ką įdomaus, naudingo savo darbui radote?

Man turbūt didžiausias atradimas buvo faktas, kad beveik visi tie gydytojai, apie kuriuos esu rašęs, nagrinėjęs jų veiklą, pasirodo, buvo Vilniaus medicinos draugijos nariai: Josephas Frankas, Andrius Sniadeckis, Jokūbas Šimkevičius, tarpukario higienistai  – Kazimieras Karafa-Korbutas, Aleksandras  Safarevičius, pediatras Vaclavas Jasinskis, chirurgas Kornelis Michejda, medicinos istorikas Stanislawas Trzebińskis, psichiatras Abrahamas Viršubskis ir daugelis kitų. Iš pradžių to nežinojau.

Tyrinėdamas įtakingiausius tarpukario Vilniaus medikus radau jų mokslo darbus, fundamentalius tyrimus ir atvejų aprašymus. Vėliau man tapo įdomu,  kokia visuomenine veikla jie užsiėmė. Tada ir sužinojau, kad jie visi buvo šios draugijos nariai. Taip viskas tarsi iš atskirų didžiulės dėlionės detalių susidėliojo į bendrą vaizdą, nuo atskirų tyrimų perėjau ir prie draugijos veiklos analizės.

Ar fondas pakankamai ištyrinėtas?

Manyčiau, kad ne, nes jis labai didelis. Didžiausios apimties turbūt yra XIX a. fondo dalis. Tai daugiausia draugijos narių disertacijos ir kiti darbai lotynų kalba. Jų analizei reikia ir medicinos, ir istorijos žinių, nes nuo to laiko daug kas medicinoje pasikeitę. Iš man žinomų tyrimų paminėtini docentės V. Miežutavičiūtės tyrimai apie infekcines ligas, docentės Dalios Triponienės tyrimai apie draugijos veiklą, naujausi daktarės Eglės Sakalauskaitės-Juodeikienės tyrimai apie neurologiją.

Gana išsamiai ištyrinėti draugijos narių darbai, susiję su vėžio liga, bet dar daug neišnagrinėtos, neskelbtos medžiagos. Kiek susipažinau, tą fondą galima suskirstyti į tris dalis: XIX a., tarpukaris ir sovietmetis. Aš daugiausia tyrinėju tarpukario laikotarpį, taip pat reikalaujantį papildomo konteksto, bet tarpukario fondas taip pat nėra gerai ištyrinėtas, nors situacija po truputį keičiasi.

Ar buvo susirašinėta su žymiais užsienio medikais?

Taip, draugija palaikė ryšius su Robertu Kochu, Louis Pasteuru, Edwardu Jenneriu, galima rasti nemažai pavyzdžių ir tai paliudijančių dokumentų. Įspūdį daro ir tai, kad draugijos nariai labai greitai pritaikė praktikoje to meto naujoves. E. Jenneris vakcinaciją išrado XVIII a. pabaigoje, o jau po dešimties metų Vilniuje atidaromas Vakcinacijos institutas. Narkozė išrandama 1846 m., o jau 1847-aisiais Vilniuje atliekama operacija taikant narkozę.

Draugija palaikė gerus ryšius su Europa, bet dėl politinės situacijos caro valdžia iš dalies apribojo  mokslo sklaidą. Nenorą susilaukti caro rūstybės netiesiogiai liudija ir pats 1805 m. draugijos veiklos statutas. Jame išsyk griežtai apibrėžiama, kad draugija užsiims „tik medicinos, chirurgijos ir farmacijos klausimų nagrinėjimu“. Tarpukario statute 1927 m. esmė tarsi nesikeičia, tačiau formuluojama, kad draugijos tikslas yra minėtų mokslų puoselėjimas ir sklaida.

Sprendžiant iš palyginti negausios sovietinio laikotarpio medžiagos, nebevykstančių reguliarių susitikimų, kitų ženklų, galiausiai ir bendro politinio konteksto, regis, draugijos veikla ribota ir sovietmečiu. Tarpukariu taip pat buvo glaudžiai bendradarbiaujama su užsienio mokslininkais. Radau susirašinėjimą su JAV mokslo draugijomis. Pavyzdžiui, Filadelfijos gydytojų koledžas siunčia prašymą, kad tuometinis draugijos sekretorius Stanislawas Trzebińskis atsiųstų draugijos leidžiamą  žurnalą „Pamietnik Wilenskiego Towarzystwa Lekarskiego“ į JAV. Radau visą sąrašą institucijų, kurioms buvo siunčiamas šis žurnalas. Tai daugiausia Lenkijos miestai, tačiau minimos kitose šalyse esančios mokslo institucijos, pavyzdžiui, Paryžiuje. Pati draugija taip pat atsisiųsdavo nemažai mokslinių žurnalų, ryšiai buvo labai platūs.

Daugiausia šiame fonde – ligų istorijų, ypač XIX a. Kaip minėjo kolegė dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikinė, kiekvienas atvejis labai įdomus, pateikiama itin detali anamnezė. Sovietiniu laikotarpiu yra tikslingai surinktų ligų istorijų, pavyzdžiui, stabligės. Matyt, buvo rašytas darbas, todėl ir surinkta. Nemažai susirašinėjimo tarp draugijos narių. Kai kuriuos laiškus sunku įskaityti. Dokumentų masyvas didžiulis. Kartais į vieną darbą įsegta nesusijusių su juo dokumentų, tad gali būti dar atradimų. Vien fiziškai peržiūrėti visą fondą yra nemažas darbas, todėl nesu tikras, ar kas nors tai padarė. Pokario fondas kiek mažesnis, sunku pasakyti, kodėl. Aš nesu peržiūrėjęs viso tarpukario fondo, bet planuoju. Daugiau ieškau informacijos pagal raktinius žodžius.

Mane nustebino draugijos įtaka ne tik mokslo visuomenėje. Kadangi daugiausia tyrinėju tarpukarį, tai pastebėjau, kad visi įtakingiausi medikai, visi dekanai buvo draugijos nariai. Draugija buvo gerbiama, ten koncentravosi iškiliausi to meto medikai.

Ką Jūs dabar tyrinėjate dirbdamas su fondo medžiaga?

Po truputį rekonstruoju tarpukario laikotarpį ir bandau analizuoti pokario medžiagą. Ypač pokario laikotarpiu gan sudėtinga suvokti struktūrą. Mane domina pačios draugijos veikla, jos tęstinumo klausimai, veiklos formos ir turinio kaita. Manau, kad XIX a. draugija veikė aktyviausiai. Tarpukariu ji įgavo kiek kitokią formą, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad buvo kiek mažiau aktyvi. Po Antrojo pasaulinio karo jos veikla kiek prigeso. Bandau išsiaiškinti, kodėl. O jau nuo aštuntojo dešimtmečio vėl prasidėjo nuolatiniai posėdžiai. Matyt, draugiją veikė ir stalininiai suvaržymai, šiek tiek ribojo veiklą.

Pats esu tos draugijos narys, man smalsu pasikapstyti po jos istoriją ir atkurti visą paveikslą, užpildyti spragas, atsakyti į kylančius klausimus. Draugija neseniai sukūrė savo svetainę www.vmd.lt, taigi istorija pildoma ne tik senoviškai pildant protokolus, kitus dokumentus, bet jau ir kitais, modernesniais,  būdais, technologijomis.

Ką dar įdomaus apie draugiją atradote ir galite pasakyti?

Mane nustebino draugijos įtaka ne tik mokslo visuomenėje. Kadangi daugiausia tyrinėju tarpukarį, tai pastebėjau, kad visi įtakingiausi medikai, visi dekanai buvo draugijos nariai. Draugija buvo gerbiama, ten koncentravosi iškiliausi to meto medikai. Įdomu tai, kad Lenkija buvo viena pirmųjų valstybių, sukūrusi atskirą Sveikatos apsaugos ministeriją. Tokios ministerijos Europoje atsirado tik XX a. pradžioje. Tai buvo pažangus žingsnis.

Vis dėlto Lenkijoje buvo ir daug tam prieštaraujančiųjų, ir dėl politinių priežasčių 1924-aisiais – po penkerių metų – ministerija panaikinama, išskaidoma. Vilniaus medicinos draugijos nariai rašė oficialų laišką Lenkijos seimo maršalkai, kad jie nepritaria ministerijos naikinimui. Taigi draugija puikiai suvokė politinius dalykus ir, matyt, atliko nemenką vaidmenį regione, o galbūt ir ne tik regione. Beje, Vilniaus draugijos nariai dalyvavo ir kitų įtakingų Lenkijos draugijų veikloje, taigi čia dar gali būti naujų skeletų spintoje.

Draugijų visuma, skirtingos grupuotės darė įtaką Lenkijos sveikatos politikai. Nors Vilnius buvo tarsi provincija, bet čia buvo daug žymių medikų. Į Vilniaus kraštą atvyko daug medikų pionierių. Pavyzdžiui, Aleksanderis Safarewiczius Lenkijoje buvo antrasis, parašęs disertaciją apie mokyklinių vadovėlių higienos tyrimus. Kalbėti apie mokyklinių vadovėlių higieną buvo gana naujas dalykas. K. Karafos-Korbuto leidinys „Zarys higieny“ buvo pirmas mokslinis leidinys, skirtas higienos tematikai. Pediatras Wacławas Jasińskis pradėjo Vilniuje BCG vakcinaciją nuo tuberkuliozės, jis buvo labai iškilus, žinomas Lenkijos mastu.

Aleksanderis Januszkiewiczius vienas pirmųjų Europoje ėmė nagrinėti aukšto kraujo spaudimo žalą sveikatai. Čia dirbo onkologijos pionierius Kazimierzas Pelczaras. Draugija prisidėjo ir prie IV Lenkijos kovos su vėžiu kongreso Vilniuje organizavimo. Čia atvyko gerų profesorių medikų, žinomų visoje Lenkijoje. Vilniuje parašyti darbai sėkmingai spausdinami ir Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, jau minėto Bendrosios ir eksperimentinės patologijos katedros vedėjo profesoriaus Kazimierzo Pelczaro darbai daugiausia skelbti vokiečių kalba.

Karolio Kosińskio darbas anglų kalba paskelbtas Kembridže. Apie 14 proc. to meto Medicinos fakulteto mokslo darbų buvo paskelbti užsienyje užsienio kalbomis. Didelę dalį šių darbų paskelbė būtent VMD nariai. Ir galima vardinti daug kitų.

Vilniaus medicinos draugija buvo gerbiama, turėjo nemenką autoritetą. Todėl draugijos fondas vertas tyrėjų, istorikų dėmesio.