2022 05 11

Giedrius Tamaševičius

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Drebanti iš baimės Vokietija

Velykų procesija Vokietijoje. Asociatyvi EPA nuotrauka

Helmutą apėmė baimė. Fiziniai sužalojimai jau buvo išgiję, bet psichologinė trauma persekios jį dar ilgai. Ne vien todėl, kad pats liko sumuštas, bet ir todėl, kad nukentėjo dėl savo kaltės. Tad menkas ginkluoto priešo atsiprašymo gestas paskatino Helmutą pulti jam glėbin, spjaunant į visus aplinkinius. Veikiau iš baimės nei iš meilės. Taip, iš didelės didelės baimės.

Maždaug šitaip galėtume rekonstruoti Vokietijos psichologinę būseną, jei Vokietija būtų žmogus. Kai bijai, gali pridaryti keisčiausių dalykų. Vieni iš mūsų išsigandę puola drąsiai, kartais net beatodairiškai, veikti. O kiti susigūžia ir stengiasi daryti viską, kad situacija „išsispręstų pati“, kad nemalonios praeities patirtys nepasikartotų. Būna, kad dėl pastarosios reakcijos nuodėmės pradedamos glaistyti kitomis nuodėmėmis.

Vokietijos psichologinės traumos stiprumą ir jos nulemtą neadekvatų aplinkos vertinimą iliustruoja keli Berlyno artefaktai. Treptovo parke esančiame sovietų memoriale ant sovietų respublikas simbolizuojančių sarkofagų iki šiol galima pamatyti aukso raidėmis iškaltas Stalino kalbos citatas. O ant šiandienio Bundestago koridorių sienų vis dar galima perskaityti ne tik vardus „Ivanas“ ar „Viktoras“, maršruto „Maskva–Smolenskas–Berlynas“ apibūdinimą, bet ir džiūgavimus dėl pergalės: „Fašistai, jums atiteko šūdas, bet ne Rusija“, „Mes, rusai, vokiečius visuomet nugalim“, „Dabar patirsite teisingumą, kalės vaikai.“ Vokietijos politikams po 1990-ųjų atrodė sveika kas dieną matyti autentiškus „nacizmo nugalėtojų“ iš rytų paliktus pėdsakus.

Tačiau kur kas gyviau apie Vokietijos sužalotą psichiką mums priminė karo metu vykusios šios šalies užsienio politikos konversijos. Pirmosiomis karo dienomis pykome, kad Vokietija atsisako siųsti ginkluotę, vėliau čia pat guodėmės, jog galbūt Vokietija jau pabudo. Pastarosiomis savaitėmis matėme panašų šokį tai metantis į priekį, tai vėl atgal. Nors galiausiai ir buvo nuspręsta siųsti itin galingas PzH 2000 haubicas, vis dar nežinome, ką atneš rytojus.

Raudonosios armijos palikti užrašai ant Reichstago sienų. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Atversti istorijos puslapiai

Visa tai, žinoma, tik gėlytės, palyginus su tuo, nuo ko viskas prasidėjo. Kaip papasakojo Der Spiegel, neseniai buvo paviešinta visa krūva 1991-ųjų dokumentų, įamžinusių to meto Vokietijos užsienio politikos užkulisius. Remdamiesi faktais galime teigti, jog Vokietija dėjo visas pastangas, kad Rytų bei Vidurio Europos šalys netaptų NATO narėmis. Pokalbyje su Prancūzijos prezidentu tuometinis kancleris Helmutas Kohlis teigė, jog Baltijos šalys, aktyviai siekdamos nepriklausomybės, eina „blogu keliu“ ir turėtų luktelėti dar dešimtmetį. Tų pačių metų lapkritį, kalbėdamas su Borisu Jelcinu, Kohlis siūlė Rusijai „didinti įtaką Ukrainai“, idant ši sudarytų sąjungą su Rusija (kaip alternatyvą yrančiai Sovietų Sąjungai).

Ir visa tai iš baimės. Sovietų Sąjunga (bei vėliau jos įpėdine laikyta Rusija) iš pradžių davė sausainį – Gorbačiovas uždegė žalią šviesą Vokietijos susivienijimui 2+4 (dvi Vokietijos + dviejų Vokietijų ribose veikusios JAV, Prancūzija, Britanija bei Sovietų Sąjunga) sprendimų priėmimo formatu. Tačiau neatsisakyta ir botago, kurį iš Gorbačiovo gviešėsi nugvelbti Lietuvai puikiai žinomi pučistai. Į jų rankas galėjo pereiti šimtai tūkstančių karių buvusioje Rytų Vokietijoje ir atominis ginklas. Todėl buvo daroma viskas, kad Gorbačiovo sėdimoji nepritrūktų bučinių.

Štai koks baimės ir istorinių traumų sukeltas paradoksas: Vokietija bijojo karo, bijojo, kad pasikartos tai, ką patys buvo sukėlę. Todėl pasimokė ir… darė lygiai tą patį, ką nacistinė Vokietija – savavališkai braižė kitų valstybių sienas. Šiandien praėjo jau beveik aštuoni dešimtmečiai po karo traumos ir daugiau nei trys dešimtmečiai po suvienijimo, tačiau Vokietija vis dar nelyginant išbalęs Helmutas, drebančiomis rankomis bandantis veikti, bet kartu kaustomas baimės.

Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis ir vicekanclerė Angela Merkel 1991 m. gruodį. EPA nuotrauka

Vokiški „intelektualai“

Šia dviprasmiška vokiška baime, lemiančia, kad viena ranka stumia, o kita traukia, persismelkė ir vokiečių inteligentija. Apie tai neseniai priminė grupelės vokiečių intelektualų laiškas kancleriui Scholzui, prašant netiekti ginklų Ukrainai. Ačiūdie, sulaukėme ir kitos vokiečių intelektualų grupės priešingo atsako. Tačiau tai dar ne visas spektras žinučių, transliuojamų išsigandusio metaforinio Helmuto.

Garsus vokiečių filosofas Jürgenas Habermasas dienraštyje „Sueddeutsche Zeitung“ laikosi nuosaikesnio pacifizmo – jis palaiko Ukrainos pergalės siekį, tačiau tuo pat metu giria kanclerį Scholzą už „pavyzdinį“ delsimą tiekti ginklų, už tai, kad jis atsakingai atsižvelgia į Trečiojo pasaulinio karo tikimybę.

Pasak danų apžvalgininko Søreno K. Villemoeso, tiek Habermaso, tiek minėtųjų pirmojo laiško autorių požiūris toks pat naivus. Nepaisant kilnių intencijų gelbėti gyvybes ir siekti taikos, 28 vokiečių intelektualai nesuvokia, kad ne Vokietijos nosiai surasti diplomatinį sprendimą tarp Ukrainos ir Rusijos. Kol bent viena iš kariaujančių pusių bus įsitikinusi karine pergale šiame kare, jis nesibaigs. Diplomatinių sprendimų prielaida – abiejų konflikto pusių supratimas, kad šio karo mūšio lauke laimėti neįmanoma. Nesant šio supratimo, ginklai sudėti nebus. Maža to, kaip dabar aiškėja, net ir matydama, kad pasiekti užsibrėžtų tikslų nepavyks, Rusija yra labiau linkusi naikinti civilius gyventojus nei sėsti prie derybų stalo.

Taigi vienintelė galima ginkluotės netiekimo Ukrainai pasekmė – rusų pajėgų pranašumas ukrainiečių atžvilgiu. De facto tai reikštų Rusijos palaikymą, o gal net paskatinimą aneksuoti dar daugiau Ukrainos teritorijų ir toliau imtis etninio valymo, plėšikavimo, prievartavimų. Nors dalies vokiečių pamėgtas primityvusis pacifizmas laikinai apsaugo nuo Trečiojo pasaulinio karo, bet nepalieka jokių garantijų, kad ateityje Rusija nesiryš pakartoti karinės invazijos net ir į vieną iš NATO narių. Vadinasi, pacifistinė strategija nepasiteisina. Tačiau retas galvoja apie strategijos (ne)pasiteisinimą, kai yra išsigandęs ir traumuotas taip kaip mūsų Helmutas.

Vidujai dar prieštaringesnė yra J. Habermaso pozicija. Pasak jo, karinė parama Ukrainos gynybiniam karui yra tiek moraliniu, tiek politiniu požiūriu teisinga. Tačiau tuomet sunkioji ginkluotė turėtų būti siunčiama kuo greičiau, kad būtų gelbėjamos ukrainiečių gyvybės ir stabdoma Rusijos ekspansija, o ne kuo vėliau, kaip siūlo J. Habermasas. Jei jau siekiame tautų nepaisančio humanizmo, tai galime pridurti ir dar drąsiau – ankstyvas sunkiosios ginkluotės tiekimas Ukrainai netiesiogiai gelbėja ir rusų gyvybes, nes pralaimėjusi Rusija nebesiųs į frontą „patrankų mėsos“. Taigi O. Scholzas, ilgai delsęs apsispręsti, šiuo atžvilgiu nėra pavyzdys. Jeigu kitos šalys nebūtų spaudusios Vokietijos, Berlynas, ko gero, apskirtai nebūtų skyręs karinės paramos. Ir visa tai, rodos, dėl tos pačios kolektyvinės traumos bei didelės baimės. Vokiečių (sic!) psichoanalitikai savo tautoje neabejotinai atrastų tyrimų medžiagos aukso kasyklas.

Ateitis Annalenos Baerbock rankose?

Dalis aptartų Vokietijos intelektualų dėl savo pozicijos susilaukė pašaipų, tačiau visa tai liko visuomeninio lygmens ir niekaip nepalietė sunkiasvorės politikos. Vis dėlto žinome, kad demokratinėse valstybėse, tiesiogiai ar ne, visuomenės nuotaikas atspindi ir jų renkami politikai. Tad nevertėjo pernelyg stebėtis, kai dėl savo drebančio balso ir neryžtingumo Vokietijos politikos lyderiams teko nuryti ne vieną karčią piliulę.

Balandžio pradžioje Volodymyras Zelenskis aiškiai pasakė, kad Vokietijos prezidentui Frankui-Walteriui Steinmeieriui Kyjive nėra ko veikti, kol Vokietija nepradės tiekti Ukrainai sunkiosios ginkluotės. Nors toks Ukrainos prezidento pareiškimas ne vieną diplomatą privertė kilstelti antakius, pozicija Steinmeierio atžvilgiu nebuvo laužta iš piršto. Mat Vokietijos prezidentas yra buvęs artimo Putino draugelio, kanclerio Gerhardo Schröderio patarėjas bei Angelos Merkel epochos užsienio reikalų ministras, pratęsęs „šiltų“ Vokietijos santykių su Rusija stiprinimo tradiciją. Argumentuojant nebuvo pamiršta ir to, kad būtent Vokietija bene labiausiai priešinosi rusiškų energijos išteklių importo embargui ir Ukrainos narystės ES perspektyvoms.

O. Scholzas ir V. Zelenskis susitikime likus 10 dienų iki karo pradžios vasario 24 d. EPA nuotrauka

Kiek vėliau Olafas Scholzas tokią „įžūlią“ ukrainiečių poziciją savo partiečio atžvilgiu (savo nelaimei) įvardijo kaip priežastį, kodėl jis pats nevyksta susitikti su Ukrainos prezidentu. Ukrainos ambasadorius Berlyne Andrijus Melnykas, dar prieš karą viešai skalbęs murzinus Vokietijos užsienio politikos marškinius, tokį bundeskanclerio atsikalbinėjimą Vokietijos spaudos agentūrai įvardijo nepalikdamas vietos išsisukinėjimams ateityje: „Vaizduoti įsižeidusią kepeninę dešrą nėra labai valstybiška tuo metu, kai Ukrainoje vyksta pats brutaliausias nuo nacių invazijos naikinamasis karas. Čia jums ne vaikų darželis.“

„Už tiesą nepykstama“ – nors viešumoje ir būta pasipiktinimų ukrainiečių ambasadoriaus elgesiu, ypač iš kraštutinių dešiniųjų partijos AfD, galiausiai įvyko prezidentų Steinmeierio ir Zelenskio pokalbis telefonu, kurio metu visi nesusipratimai buvo išspręsti. Ukrainos prezidentas patvirtino, kad tiek Steinmeieris, tiek Scholzas yra laukiami Kyjive. Zelenskio patarėjas Oleksijus Arestovičius, LRT radijuje paklaustas apie tokį Ukrainos požiūrio Vokietijos atžvilgiu pasikeitimą, priminė, kodėl Steinmeieris apskritai nebuvo kviečiamas – dėl atsisakymo tiekti reikiamą ginkluotę. Nusprendus tiekti ginkluotę atitinkamai buvo pakoreguota ir Ukrainos retorika – „pasikeitė Vokietijos, o ne Ukrainos pozicija“.

Vokietijos generalinė prokurorė Iryna Venediktova (kairėje) ir užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock (dešinėje) lankosi Bučoje. Oleg Petrasyuk / EPA-EFE nuotrauka

Ateities pamatus, regis, sudėjo prieš dvi dienas į Ukrainą nuvykusi užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock. Jos atstovaujama žaliųjų partija, iki karo nuosekliausiai pasisakiusi už ginkluotės mažinimą ir diplomatinius karinių konfliktų sprendimus, šiandien bene geriausiai perpranta tragišką Europos tikrovę. Vizito metu Annalena Baerbock bendravo su karo nusikaltimų liudininkais tapusiais Bučos bei Irpenės gyventojais, išreikšdama besąlygišką palaikymą. O spaudos antraštes apskriejo jos žodžiai: „Šiomis aukomis galėjome būti ir mes.“

Vilčių teikia ir ką tik įvykusių rinkimų Šlezvigo–Holšteino žemėje rezultatai – 83,7 procentus balsų surinko šiandien Ukrainą palaikančios partijos – socialdemokratai (SPD), krikščionys demokratai (CDU), žalieji (Grüne) ir liberalai (FPD). O draugyste su Kremliumi pagarsėję kraštutinės kairės (Linke) ir kraštutinės dešinės (AdF) atstovai liko be nieko.

Matydami pozityvių ženklų dabar jau mes šiek tiek išsigandę, bet viltingai galime klausti – gal jau? Gal karas Ukrainoje, nors ir kainuojantis begales gyvybių, galiausiai išgydys mūsų bičiulio Helmuto traumą ir išmokys nebijoti? Juk, matydamas artimojo kančią ir tuo pat metu didvyrišką drąsą, daugiau nebegali drebėdamas gręžiotis atgal ir tikėtis, kad situacija „išsispręs pati“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien