Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

25 min.
Marijonas Baranauskas, „Sausis Vilniuje. Palaikome Parlamentą“. Iš ciklo „Sąjūdis“ (1991 m. sausio 11 d.). Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

25 min.

Du įsimintini susitikimai su M. Gorbačiovu, aštrios kalbos ir tautinių bendrijų santarvė Lietuvos kovoje už laisvę

„Tautinės bendrijos buvo vienareikšmiškai nusiteikusios palaikyti Lietuvos Nepriklausomybę. Džiaugiuosi, kad visos tautinės grupės suprato, kad jų kultūra, savimonė, saviraiška Lietuvoje gali būti garantuota tik vienu atveju – jeigu Lietuva bus nepriklausoma valstybė“, – teigia Lietuvos valstybės veikėja, diplomatė, rašytoja, vertėja, žurnalistė dr. HALINA KOBECKAITĖ pasakodama apie Lietuvos tautinių bendrijų įnašą atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę ir nepertraukiamai dalyvaujant valstybės kovoje už laisvę bei suverenumą.

Ištisus šimtmečius tautinėms bendrijoms teko svarbus vaidmuo: jos prisidėjo kuriant Lietuvos valstybę ir ginant jos laisvę bei Nepriklausomybę. Sąjūdžio laikais 26 tautinių bendruomenių atstovai palaikė tautinės deklaracijos idėją, kurios tikslas – parodyti, kad tautinės mažumos pritaria Lietuvos Nepriklausomybės siekiams. Visų Lietuvoje gyvenančių tautybių piliečiai įsijungė į tautinio atgimimo judėjimą: palaikė referendumą dėl sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, stovėjo Baltijos kelyje, gynė šalies Nepriklausomybę per 1991-ųjų sausio įvykius ir rugpjūčio pučo metu.

Tautinės bendrijos Lietuvoje pradėjo kurtis kiek anksčiau už Sąjūdį. Ypatingą iniciatyvą čia parodė Lietuvos kultūros fondas, įkurtas 1987-ųjų pabaigoje. Jo pirmininkas profesorius Česlovas Kudaba, kalbėdamas apie lietuvių tautos atgimimą, atkreipė dėmesį, kad į šį procesą reikia įtraukti ir tautines bendrijas – Lietuvos kultūros ir visuomenės dalį. Prof. Č. Kudaba, pasak diplomatės H. Kobeckaitės, pirmasis pradėjo raginti tautines bendrijas kurti organizacijas ir kalbėti apie savo tautinį atgimimą.

„1988-ųjų birželį, kai pradėjo kurtis Sąjūdis, visos tautinės grupės jau buvo susiformavusios. Į pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą buvo pakviesti trylikos įvairių tautinių grupių atstovai. Tai jau buvo tautinių kultūros rėmimo grupių, vėliau persivadinusių bendrijomis, visuma. Todėl nenuostabu, kad Sąjūdžio programoje tautinis klausimas buvo vienas svarbiausių. Į jį visą laiką buvo kreiptas dėmesys“, – aiškina diplomatė kalbėdama apie tautinių bendrijų suinteresuotumą, kad Lietuva eitų demokratijos keliu ir kad jos pačios galėtų dalyvauti šiame procese.

Vadinasi, viena, pasak H. Kobeckaitės, reikėjo santarvės tarp visų tautinių grupių. Antra – santarvės tarp jų ir Lietuvos valstybės didumos.

Zenonas Nekrošius, 1990 m. kovo 11 d. Iš rinkinio „Sąjūdis“. Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

„Ir Sąjūdžio, ir tautinių grupių programa buvo nukreipta ta linkme, nes visi buvo suinteresuoti santarve. Todėl nenuostabu, kad nuo pat pradžių atsiranda labai daug tautinių grupių kreipimųsi į žmones, savo tautiečius, Lietuvos gyventojus, – aiškina H. Kobeckaitė. – Pavyzdžiui, viename ankstyviausių kreipimųsi į vilniečius, išspausdintame „Vakarinėse naujienose“ 1988-ųjų lapkričio 30-ąją, kaip tik parašyta: „Kartu mes manome, kad bet kurios tautos visuomeninė kultūrinė veikla turėtų įsilieti į Lietuvos gyvenimą. Tik taip mes pasijustume pilnaverčiais piliečiais ir jos patriotais.“ Po žodžiais pasirašo pirmosios susikūrusios organizacijos. Ir jau Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus taryba, Rusų kultūros centras, Lenkų visuomeninė-kultūrinė draugija, Karaimų kultūros rėmimo grupė, baltarusių klubas „Siabryna“, Lietuvos totorių kultūros rėmimo grupė, Ukrainiečių kultūros bendrijos iniciatyvos komitetas, Vilniaus miesto darbo kolektyvų nacionalinių klausimų sprendimo taryba, Žydų savimonės atgimimo draugija.“

Kalbant apie santarvę tarp tautų, pasak diplomatės, labai svarbus buvo ir santykio su kaimyninėmis valstybėmis klausimas. Visuose su tuo susijusiuose pareiškimuose pabrėžiama santarvės ir palaikymo būtinybė Lietuvos kelio, demokratijos ir savarankiškumo linkme. Kai 1990-ųjų kovo mėnesį paskelbiama Nepriklausomybė, iš karto kitą dieną LR Aukščiausioji Taryba kreipėsi į Lietuvos tautines bendrijas aiškindama, kad klausimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės yra visų Lietuvos gyventojų klausimas.

„Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą paskelbusi Lietuvos Aukščiausioji Taryba kviečia visas Lietuvos Respublikos tautines bendrijas broliškam darbui, kurio tikslas – sugrąžinti Lietuvą į laisvų, demokratinių Europos valstybių šeimą ir užtikrinti visų Lietuvos piliečių, visų tautinių bendrijų teises puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Šis teiginys buvo pagrindinis leitmotyvas, kuriuo vadovavosi visa mūsų valstybės tautinė politika“, – teigia diplomatė H. Kobeckaitė.

Paskutinio Sovietų Sąjungos prezidento ir Komunistų partijos vadovo Michailo Gorbačiovo vizitas Lietuvoje vyko 1990 m. sausio 11–13 d. Kaip jūs prisimenate tas tris dienas, kai M. Gorbačiovas mėgino tuometę Lietuvos valdžią, mokslo bei kultūros žmones, visuomenę įtikinti atsisakyti nepriklausomybės siekio, bet išvyko tuščiomis ir, matyt, ne pačios geriausios nuotaikos?

1989-ųjų ruduo buvo labai įtemptas. Sąjūdis jau buvo įkurtas, ir kalbos apie Lietuvos suverenumą bei nepriklausomos valstybės kūrimą jau nebebuvo paslėptos po stalu ar kilimu. Tuo labiau kad tuo metu pradėjo veikti ir Lietuvos komunistų partija, kuri norėjo atsiskirti nuo TSKP – Tarybų Sąjungos komunistų partijos. Partijos suvažiavimas vyko 1989-ųjų gruodžio mėnesį. Labai gerai prisimenu, nes tai buvo mano gimimo diena. Lietuvos žmonės, dauguma vilniečiai, palaikė Lietuvos komunistų partijos siekį atsiskirti nuo TSKP. Nors dalis jos liko vadinamosios TSKP platformos, todėl ilgą laiką buvo vadinama „platformininkais“, arba „naktine“ komunistų partija. Jai vadovavo Burokevičius su draugais.

Taigi įtampa buvo tikrai didelė. Lietuvos komunistų partijos žingsnis tapti savarankiška buvo svarstomas Maskvoje. Brazauskas, tuo metu vadovavęs partijai, buvo kviečiamas į Maskvą pasiaiškinti. Galiausiai Gorbačiovas nusprendė, kad jam pačiam reikia važiuoti į Lietuvą įtikinėti jos žmones niekur nesitraukti, nes jis pradėjęs pertvarką Sovietų Sąjungoje.

Tik dabar turbūt labiau ryškėja toks Gorbačiovo motyvas, nors ir tuo metu buvo aišku, kad prieš jo pertvarkos idėją buvo daug priešiškai nusiteikusiųjų ir pačiame Centro komiteto biure Maskvoje. Jam reikėjo gauti paramos šlubuojančiai pertvarkos idėjai. Taigi jis atvažiavęs į Lietuvą aiškino, kad bus sudaryta respublikų konfederacija ar federacija, visos gaus daugiau laisvių, todėl nėra reikalo išeiti – juk ir taip siūlomos geros sąlygos. Maždaug toks supaprastintai kalbant buvo jo teiginys. Bet žmonės tuo jau nebetikėjo.

Per savo trijų dienų vizitą Lietuvoje Gorbačiovas turėjo labai daug susitikimų: su kolūkiečiais Šiaulių rajone, kuro aparatūros darbininkais. Ir vienas darbininkas laikė plakatą – kad nori laisvės, o ne naujos federacijos. Gorbačiovas prie jo priėjęs paklausė: tau čia kas nors pakišo plakatą? O darbininkas: ne, pats parašiau. Žmonės jam aiškiai pasakė, kad nenori federacijos. Juo labiau kad niekas nežino, kokia ta federacija bus. Jie jam pasakė, kad nori išeiti, palikti Sovietų Sąjungą ir būti savarankiška valstybė. Taigi Gorbačiovas tai turėjo pajusti ir buvo labai piktas.

Tuo metu jis rengė ir susitikimą su inteligentija. Prieš jį Vilniuje, Katedros aikštėje, vyko mitingas. Ir aš turėjau jame pasisakyti kaip Tautybių departamento direktorė. Ką aš pasakiau mitinge – galiu perskaityti: „Mieli Lietuvos žmonės, dar nė pusės metų nepraėjo nuo tų atmintinų rugpjūčio 23 dienos akimirkų, kai mes visi ranka rankon ir širdis širdin stovėjome susikibę Baltijos grandinėje, demonstruodami savo nenorą susitaikyti su tuo likimu, kurį mums dovanojo 1939 metų dokumentai. Šiandien mes vėl kartu. Vėl kartu tam, kad dar sykį išsakytume visiems, kas mus iš šalies stebi ir tyrinėja, savo lūkesčius ir savo viltis. Sakau „iš šalies“ todėl, kad tiems, kas viduje, seniai viskas aišku. O stebėtojams viskas dažniausiai atrodo kitaip. Stebėtojas nepatiria to svaiginančio ir dabar virš visos aikštės plevenančio jausmo, verčiančio visų dalyvių širdis plakti vienu ritmu ir leidžiančiu be žodžių, vien pažvelgus į akis ar nusišypsojus greta stovinčiam suvokti, kad visų troškimas yra vienas – laisva asmenybė, gyvenanti teisingoje, demokratinėje, laisvoje valstybėje.

Pagrindinis laisvos asmenybės požymis – teisė pasirinkti. Teisė pasirinkti filosofiją, meno kūrinį, draugą, kaimyną, pagaliau drabužį. Deja, mes tokios teisės lig šiol neturėjome. Negalėjome pasirinkti filosofijos. Ji buvo mums visiems viena. Moksliškiausia ir teisingiausia. Negalėjome pasirinkti meno kūrinio, nes prieš patenkant suvokėjui jie visi būdavo persijojami per griežtą ideologijos sietą. Negalėjome pasirinkti draugų. Visi jais buvome ir privalėjome būti. Negalėjome pasirinkti net kaimyno, nes butus mums skirdavo profsąjunga. Šiandien, kaip ir rugpjūčio 23 dieną, mes susirinkę čia ir kituose Lietuvos miestuose, bent šią akimirką jaučiamės esą laisvi, nes pasirinkome. Jau pasirinkome. Esame viduje. Esame dalyviai. Iš čia matyti toliau. Matyti plačiau. Tenelieka Lietuvoje žmonių, pasitenkinančių stebėtojų vaidmeniu. Tepatiria visi laisvę ir laisvės dvasios jausmą.“

Tokią pasakiau kalbą. Ir iš karto po mitingo Katedros aikštėje, kur jautėsi visus vienijanti atmosfera, nepaprastai pakili, dvasinga, vyko Gorbačiovo susitikimas su inteligentais Spaudos rūmuose. Nuvažiavome ten, o Spaudos rūmų salė, amfiteatrinė, buvo apypilnė. Gorbačiovas labai nustebo. Pasakė: kaip tai? Į susitikimą su manimi nesusirinko pilna salė žmonių? Pirmą sykį matau tokį dalyką. Lietuvos inteligentijos atstovai kalbėjo apie karius, nukentėjusius kariuomenėje, o Gorbačiovas pradėdamas savo kalbą pasakė maždaug taip: jus visą laiką klaidina profesūra. Čia profesoriai jums sugalvojo laisvės siekį, jūs neturite jų klausyti.

Aš labai įsižeidžiau. Nors nebuvau profesorė, vis vien priklausiau akademinei bendruomenei, tuo labiau salėje buvo daug niekuo dėtų profesorių. Po šio susitikimo iš Centro komiteto man paskambino ponas Justas Vincas Paleckis, kuris tuo metu ten dirbo, ir pasakė, kad turiu pasisakyti tautinių mažumų vardu susirinkime su vadinamuoju partiniu aktyvu, kuris vyks Centro komitete. Turėjau praktiškai vieną parą pasiruošti pasisakymui. Kadangi departamente jau turėjau žmonių, jie man paruošė tekstą, bet kai jį perskaičiau, iš jo paėmiau vienintelę frazę: „Aš esu pati karaimė“, o visa kita turėjau parašyti pati, nes man atrodė, kad kalbėti reikia kitaip.

Kai pasakiau šią frazę, specialiai akcentuodama Что же, тоже профессор, Michailo Gorbačiovo žmona Raisa Maksimovna, kuri sėdėjo pirmoje eilėje, staiga pakėlė akis, sukruto, sujudėjo ir kreipėsi į šalia sėdėjusias partines ponias paklausti, kokia čia dabar persona išlindo į tribūną, kad šitaip leidžia pasakyti jos vyrui.

Partinio aktyvo susirinkime Centro komiteto rūmuose kalbėjo daug žmonių, jis truko labai ilgai. Tautinių mažumų vardu kalbėjau aš viena, bet dalyvavo ir kitų tautybių atstovai, pavyzdžiui, rusiško laikraščio „Echo Litvy“ redaktorius Vasilijus Jemeljanovas, lenkiško laikraščio „Standard Wileński“ redaktorius Zbigniewas Balcewiczius – visi mes atkreipėme dėmesį, kad pasakymas, jog profesūra čia kalta, yra nekorektiškas. Aš buvau supykusi, todėl išėjusi į tribūną pasakiau, kad esu karaimė ir kad štai tautinių bendrijų kūrimas irgi yra profesoriaus – specialiai akcentavau – profesoriaus – Česlovo Kudabos nuopelnas. Taigi profesoriai daug yra padarę, kad įvyktų tautinis atgimimas. 

Paskui papasakojau, kokios yra bendrijos, kas kur vyksta, bet įdomiausia buvo, žinot, kas? Kai ištariau (mano kalba, žinoma, buvo rusiškai): борьбу с национальным манкуртизмом у нас в республике первым начал созданый в 1987 году Литовский фонд культуры во главе с профессором Чесловом Кудабай. Что же, тоже профессор – kovą su mankurtizmu mūsų šalyje pirmas pradėjo 1987 metais įkurtas Lietuvos kultūros fondas ir jo vadovas profesorius Česlovas Kudaba. Ką gi, irgi profesorius.

Kai pasakiau šią frazę, specialiai akcentuodama Что же, тоже профессор, Michailo Gorbačiovo žmona Raisa Maksimovna, kuri sėdėjo pirmoje eilėje, staiga pakėlė akis, sukruto, sujudėjo ir kreipėsi į šalia sėdėjusias partines ponias paklausti, kokia čia dabar persona išlindo į tribūną, kad šitaip leidžia pasakyti jos vyrui. Gorbačiovas irgi pakėlęs akis pradėjo rimtai klausytis, kas čia toliau vyks. Bet ką darysi, jau pasakiau ir buvau labai tuo patenkinta. 

Kadangi susitikimas buvo transliuojamas per televiziją visoje Sovietų Sąjungoje, man pradėjo skambinti pažįstami iš kitų miestų. Mano draugė iš Chabarovsko, su kuria kadaise mokiausi Maskvoje aspirantūroje, paskambino ir sako: ты что, с ума сошла, хочешь чтобы тебя переселили поближе меня? – tu ką, iš proto išėjai, nori, kad tave perkeltų arčiau manęs, arčiau Chabarovsko? Tokia buvo žmonių reakcija. Jiems pasirodė, kad labai aštriai pasisakiau.

Tarp kitko, visi pasisakymai susitikime su Gorbačiovu buvo gana kritiški, aštrūs. Buvo matyti, kad žmonės, bent jau dauguma, Lietuvos nepriklausomybės ir suverenumo atžvilgiu nusiteikę vienareikšmiškai. Dar įdomu, kad po tos kalbos susilaukiau ne tik skambučių, bet ir laiškų. Įspūdingiausias laiškas buvo nuo Pavolgio totorių. Jie man padėkojo už tai, kad juos paminėjau, ir parašė: mes pirmą kartą girdime, kad per Sovietų Sąjungos televiziją būtų teigiamai pasakyta apie totorius. (Nes žinote, kad Krymo totoriai buvo visą laiką laikomi liaudies priešais. Buvo toks naratyvas, kaip šiandien mes sakytume. Totoriai bijojo viešai bet kur pasirodyti.) Tai man buvo labai malonu.

Antanas Kazimieras Dilys, Michailo Gorbačiovo viešnagė Lietuvoje 1990 m. sausio 12 d. Šiaulių „Aušros“ muziejaus ekponatas. Limis.lt nuotrauka
Aleksandras Ostašenkovas, Michailo Gorbačiovo viešnagė Lietuvoje 1990 m. sausio 12 d. Šiaulių „Aušros“ muziejaus ekponatas. Limis.lt nuotrauka
Antanas Kazimieras Dilys, Michailo Gorbačiovo viešnagė Lietuvoje 1990 m. sausio 12 d. Šiaulių „Aušros“ muziejaus ekponatas. Limis.lt nuotrauka

Ar jūsų susidūrimas su Gorbačiovu taip ir pasibaigė, ar judviejų keliai dar kada nors persipynė?

Mano asmeninė istorija su Gorbačiovu nesibaigė tik Vilniuje. 1990 metų kovo mėnesį prieš pat nepriklausomybės paskelbimą turėjau išvažiuoti į Ispaniją, nes buvau įtraukta į grupę, sudarytą iš visų buvusių sovietinių respublikų asmenų. Didelė grupė, 54 žmonės, ir turėjome vykti į Ispaniją, kad paruoštume ją būsimam susitikimui su Gorbačiovu.

Madride visi buvome trumpai, o paskui mus mažomis grupelėmis išskirstė po įvairius Ispanijos regionus. Bet kas atsitiko: mes išvažiavome kovo 6-ąją, o Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta kovo 11-ąją. Ir kai 11 dieną grįžtu į viešbutį Madride, matau – didžiulė grupė žurnalistų. Iš Lietuvos grupėje aš buvau viena, vadinasi, gyva liudininkė, atstovė iš valstybės, dabar atsidūrusios visos pasaulio žiniasklaidos centre. Ir aš staiga atsidūriau Madrido žiniasklaidos centre. Prasidėjo įvairūs interviu, neatsimenu, kiek jų turėjau per tas kelias dienas su televizijos žurnalistais, tada Barselonoje. Viename laikraštyje buvo tokia didelė antraštė – Kobeckaitė pasakė, kad Gorbačiovas turės pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.

Gorbačiovas vis dėlto į Ispaniją nevažiavo. O mes visur važinėjome, susitikinėjome su parlamentarais, politikais. Vieną susitikimą įsiminiau labai gerai – su Ispanijos socialistų partijos atstovais. Turbūt tai buvo Barselonoje. Atėjome į susitikimą, šeši žmonės. Partijos patalpos, įsivaizduokit – rūsy, palubėj eina didžiuliai kanalizacijos vamzdžiai. Du paprasti stalai, kelios kėdės ir viskas. Socialistų partijos būstinė Barselonoje. Ir kol mes kalbėjomės, per tą kanalizacijos vamzdį vis kažkas žžž… žžž… Daugiabutis namas, vis kas nors paleidžia vandenį. Mes sėdime ir kalbamės, mums aiškina: ką jūs darote? Jūs juk kenkiate Gorbačiovui. Įsivaizduokit, jeigu jo nebus, kaip blogai.

Supratau, kad Ispanijos socialistai ir komunistai tikrosios padėties nežino, bet labai myli Gorbačiovą ir yra įsitikinę, kad jis pradėjo dideles pertvarkas ir kad Sovietų Sąjunga turi galimybę vos ne ateiti į Vakarų pasaulį kaip lygiavertė valstybė. Bet svarbiausia – niekas nenorėjo konfliktinės situacijos. Tame susitikime po tais vamzdžiais aš socialistams sakau: kai mūsų komunistų partija turės tokias patalpas kaip jūs čia, tai va tada galėsime su jumis kaip lygūs partneriai kalbėti. O dabar, sakau, yra kitaip. Jūs net neįsivaizduojate, kaip yra. Nes mes net muilo negalime nusipirkti be talonų.

Todėl aš ir sakau, kad mano antras, netiesioginis, susitikimas su Gorbačiovu buvo Ispanijoje, kur turėjau vėl aiškinti Lietuvos nepriklausomybės siekį.

Zenonas Nekrošius, iš rinkinio „Sąjūdis“ (1990 m. balandžio mėn.). Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

1990-ieji po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvai buvo ypač sunkūs: balandžio mėnesį Kremliaus paskelbta blokada, sudėtinga situacija valstybėje dėl ekonominių išbandymų, ieškant palaikymo kovoje už laisvę, nerami metų pabaiga, lėmusi kruvinus Sausio įvykius. Kokių veiksmų šioje situacijoje ėmėsi tautinės bendrijos ir jų organizacijos?

Tautinės mažumos ir jų organizacijos nesėdėjo rankų sudėjusios. Tuo metu aš jau buvau Tautybių departamento direktorė. Bet visos organizacijos dar veikė prie Lietuvos kultūros fondo, kuris šioje veikloje buvo labai aktyvus. Taigi su Kultūros fondu mes kartu surengėme dvi tautinių bendrijų išvykas: vieną į tuometinį Leningradą, kitą – į Maskvą. Ten važiavo rusių, baltarusių, žydų atstovai, buvo daug susitikimų – ir su darbininkais, ir su inteligentija. Susitikome netgi su Leningrado miesto valdžia, aiškinome savo padėtį, ko siekia Lietuva, kad blokada mums yra sunkus ekonominis išbandymas. Kad prašome Rusijos žmonių palaikymo šioje mūsų kovoje. Paskui tuo pačiu klausimu važiavome į Maskvą.

Buvo ne vienas atsišaukimas, ne vienas kreipimasis, nes 1990 m. Lietuvai jau paskelbus Nepriklausomybę buvo labai svarbu iš karto užmegzti valstybinius ryšius su Rusija. Praktiškai išsyk po Nepriklausomybės paskelbimo Aukščiausioji Taryba pareiškė ketinimą pradėti derybas. Tačiau derybos rusams nelabai patiko. Nes ką reiškia pradėti derybas? Automatiškai pripažinti Lietuvą kaip subjektą, kaip savarankišką valstybę.

Ir iš mūsų, ir iš Rusijos pusės buvo sudarytos delegacijos. Neprisimenu, ar jos buvo susitikusios 1990-ųjų pavasarį – gal ir nelabai, bet 1990-ųjų rudenį buvo aktyviai derinamas delegacijų susitikimas. Mūsų tautinės grupės aktyviai rašė kreipimusis joms. Vieną tokį pavyzdį turiu, rašytą 1990 m. spalio 12 d. ir adresuotą šių derybų valstybinei Lietuvos Respublikos delegacijai. Tai mano tautinės grupės – karaimų, kreipimasis, kurio paskutinis sakinys toks: „Mes perduodame valstybinei respublikos delegacijai savo įgaliojimus ir mūsų interesų atstovavimą derybų su SSRS vyriausybe metu.“ Ir mano, tuo metu kaip Karaimų kultūros bendrijos pirmininkės, parašas.

Tokius pareiškimus yra turbūt parašiusios ir kitos tautinės bendrijos. Visų tautinių bendrijų žingsniai rodė – jos supranta, kad reikalinga nepriklausoma, suvereni valstybė ir kad jos turi su visa Lietuvos tauta dalyvauti šiame procese.

Ruošiantis deryboms, staiga gruodžio mėnesį iš Rusijos atėjo telegrama, kad derybos nukeliamos. Tada mūsų Aukščiausioji Taryba suprato, kad derybos ne šiaip sau nukeliamos, kad tai gana pavojinga situacija. O ji, kaip žinote, sausio mėnesį baigėsi iš tikrųjų labai tragiškai.

1991 m. sausio 7 d., per senąsias rusų Kalėdas, aš buvau Visagine. Ten buvo ir arkivyskupas Chrizostomas, susitikome su rusų bendruomene, šventiškai pakalbėjome. Grįždama iš Visagino jau mačiau, kad prie Seimo grupuojasi žmonės. Jautėsi įtampa. Ji buvo iš tikrųjų labai didelė. Lietuvos radijo centras tuo metu buvo persikėlęs į Aukščiausiąją Tarybą, Seimo patalpas. Ir štai ten išvakarėse, sausio 12-ąją, į žmones kreipėsi Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Turiu ir savo kreipimosi tekstą, kuris skambėjo sausio 12 d. per radiją: „Pakibusios virš respublikos grėsmės akivaizdoje visi Lietuvos žmonės labiau negu bet kada suvokia, kad tolesnis jų gyvenimas, gražiai prasidėjęs tautinis atgimimas, dvasios laisvėjimas priklauso nuo Lietuvos likimo. Kreipiuosi į visus, lietuvius ir rusus, lenkus ir žydus, baltarusius ir vokiečius, ukrainiečius ir totorius, karaimus ir latvius, kitų tautybių ir tikėjimo žmones. Visi gyvename Lietuvoje, jos žemė dosni visiems, kas ją dirba, myli ir gerbia. Padarykime viską, kad ji būtų laisva, kad po jos žolę be baimės braidžiotų mūsų vaikų ir vaikaičių kojos, kad mūsų darbas paverstų ją derlingais laukais, daržais ir sodais, kad normali būsena būtų šypsnys, o ne pyktis ar neapykanta, kad švaria sąžine galėtume pasakyti – gera ir lengva Lietuvoje kiekvienam, kas atėjo pas ją su duona, o ne su šautuvu. Ištieskime vienas kitam ranką – būsime tvirtesni, gražesni ir galingesni savo pačių ir pasaulio akyse. Juk ir toliau mums teks gyventi čia kartu. Elkimės taip, kad nebūtų gėda.“

Tautinių bendrijų atstovai budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, prie Seimo ir per Sausio įvykius, ir po jų. Šiame tragiškame įvykyje iš tikrųjų labai aktyviai dalyvavo visos tautinės bendrijos. Yra įvairiausių pareiškimų. Štai 1991 m. sausio 17 d. departamente įsteigėme instituciją, kuri iki šiol veikia – Tautinių bendrijų tarybą. Oficialią instituciją, kuri gali kreiptis į Lietuvos žmones ir kalbėti visų tautinių grupių vardu. Yra daug jos pareiškimų, kreipimųsi.

Tautinės bendrijos buvo vienareikšmiškai nusiteikusios palaikyti Lietuvos Nepriklausomybę. Džiaugiuosi, kad visos tautinės grupės suprato, kad jų kultūra, savimonė, saviraiška Lietuvoje gali būti garantuota tik vienu atveju – jeigu Lietuva bus nepriklausoma valstybė.

Halina Kobeckaitė su dukra Karina Firkavičiūte Baltijos kelyje. Asmeninio archyvo nuotrauka
Diplomatė dr. Halina Kobeckaitė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Karaimų poeto, dramaturgo Simono Kobecko duktė dr. Halina Kobeckaitė – žurnalistė, filologė, diplomatė – į visuomenės gyvenimą itin veikliai įsitraukė Atgimimo pradžioje. 1988–1990 m. buvo Sąjūdžio seimo, Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos narė, Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė, vėliau Tautybių departamento generalinė direktorė, 1994–1997 m. – Lietuvos ambasadorė Estijoje, 1997–2007 m. – Turkijoje (nuo 2001 m. – ambasadorė ir Azerbaidžanui bei Uzbekijai, į lietuvių kalbą išvertė tų šalių rašytojų kūrinių). Daugelio straipsnių, knygos „Lietuvos karaimai“ (1997 m.) autorė. 2004–2007 m. – prezidento Valdo Adamkaus patarėja,  2008–2011 m. – ambasadorė Suomijoje.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu