Du kaipo vienas: Alma

Atsisveikindami su šviesaus atminimo buvusia Lietuvos pirmąja ponia Alma Adamkiene dalijamės šios E. Aleksandravičiaus knygos ištrauka, kurioje aprašoma Voldemaro Adamkavičiaus ir Almos Nutautaitės jaunystė, jųdviejų pažintis ir abiejų širdyse įsižiebusi meilė, kurią lydėjo laiminga per septynis dešimtmečius trukusi santuoka. E. Aleksandravičius taikliai ir jautriai apibūdina ponią Almą: „Tas nesunkiai pastebimas subtilumo, kilnumo, sąmoningai palaikomo kuklumo ir empatijos audeklas supo Voldemaro išrinktosios asmenybę. Alma labai racionaliai vertino dviejų žmonių draugiško ansamblio galimybes, ji buvo tikra dvejeto komandos žaidėja.“

Knyga „Adamkus“ – ilgų bendravimo metų su Prezidentu ir jo veiklos tyrinėjimų Lietuvoje bei JAV rezultatas. Jo Ekscelencijos Prezidento Valdo Adamkaus bibliografija plati ir įvairi, kai kurios Prezidento knygos sulaukė didelio visuomenės dėmesio („Be nutylėjimų“, „Paskutinė kadencija“). Tačiau išsamios V. Adamkaus biografijos neturėjome. Prof. E. Aleksandravičius ne tik pasakoja neįtikėtinai įdomią V. Adamkaus gyvenimo istoriją, bet ir atveria pokarinės lietuvių diasporos veikimą.

Nedideliame, apie trisdešimt tūkstančių žmonių mieste, kuris ambicingų ir užsispyrusių žemaičių nuolat skelbiamas Žemaitijos sostine, nuo senamiesčio daubos žvelgiant pietvakarių link iškyla įspūdingas Katedros ir Vyskupų rūmų su Kunigų seminarija ansamblis. Jei kiltume švelnia Birutės gatvės įkalne kelis šimtus metrų, ties kairėje išnyrančiais senais laiptais, kuriais iš gatvės trumpiausiu keliu pasiekiamas šventorius, po dešine ranka solidžiai stovi Smetonos laikus menantis pilkas dviaukštis mūro pastatas. Greta vieno kito už jį senesnio medinuko ir rusiško socializmo simbolio – be jokios urbanistinės jautros iškilusių daugiabučių – tas pastatas praeiviui visada dvelkė savimi pasitikinčios Vasario 16-osios Respublikos kokybe ir solidumu. Vyskupų rūmus gaubiančių šimtamečių medžių šakose kranksinčios varnos regėjo daugelį siluetų ir veidų, susijusių su šiuo Birutės gatvės mūro namu.

Viešpataujant sovietų valdžiai šis statinys buvo geriausias pasirinkimas nusavintu turtu uoliai besinaudojusiems liaudies tarnams – sovietiniams viršininkams. Kurį laiką po karo čia gyveno tuometinės valdžios – LDT (Liaudies deputatų tarybos) Vykdomojo komiteto pirmininkai. Pirmo aukšto keturių erdvių kambarių bute vėliau mielai įsitaisė vietinis komunistų partijos antrasis sekretorius. Tik jau viršininkų viršininkas, LKP (Lietuvos komunistų partijos) Telšių komiteto pirmasis sekretorius, rezidencijai pasirinko išdidžiau virš šiaurinio Masčio ežero šlaito pastatytą dviejų aukštų namą. Tai buvo gražiausias iš prieškario gyvenamųjų namų, kuriuos sovietai galėjo konfiskuoti savo tarnų naudai.

Naujos valdžios būstinės buvo pasirinktos tarp šių dviejų rezidencijų patogiai stovėjusiuose Vyskupų rūmuose ir netolimame Kalno gatvės statinyje. Pirmame – Vykdomasis komitetas su visa biurokratija, antrame – Komunistų partijos komitetas. Visa kerėpliško demokratinio centralizmo fortifikacija, turėjusi telšiškiams rodytis lyg iš istorijos aukštybių pasirodžiusi lemtis. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pastatytuose rūmuose nepriklausomos Lietuvos laimėjimus beatodairiškai dergusiems sovietų valdininkams labai patiko. Jiems darė įspūdį moderni įranga, puikiai veikianti kanalizacija, vandentiekis, centrinis šildymas. Visa tai gerokai ir ilgam pralenkė ankstyvuosius sovietų standartus.

Kodėl piešiu šį provincijos paveikslą? Žinoma, ne dėl to, kad tai mano gimtosios gatvės atkarpa, kurią turėdavau įveikti mamos vedamas į jos pačios vadovaujamą vaikų darželį arba jau savarankiškai keliaudamas į pradinę mokyklą. Akmenimis grįsta gatve tada pravažiuodavo vienas kitas valdininkų automobilis, o vaikų būreliai, traukiantys viena kryptimi (ryte į mokyklą, po pietų iš jos), atrodė labai gausūs. Aprašomas dviaukštis XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje kilo beveik tuo pat metu, kai Telšių vyskupai statė rūmus. Elektros instaliaciją įrengė specializuotos parduotuvės ir darbus atliekančios firmos savininkas, kaip šiandien Lietuvoje sakoma – sėkmingas verslininkas Stasys Nutautas. Tai jis nusipirko sklypą Birutės gatvėje ir pasistatė gražius anos Lietuvos viršutinio vidurinio socialinio sluoksnio standartus atitinkančius namus.

Čia prabėgo žavios dviejų sesių Nutautaičių vaikystės dienos. Vienai iš jų, Almai, buvo lemta DP stovykloje sutikti ir visam gyvenimui pasirinkti Voldemarą Adamkavičių. Tai jo prisiminimuose išraiškiai aprašytos pažinties aplinkybės, susijusias su pirmomis dienomis Eichštato gimnazijoje:

Jau antrą ar trečią dieną, kopdamas laiptais aukštyn, staiga pakėlęs akis pamačiau apačion besileidžiančią liekną, geltonplaukę, mėlynakę mergaitę. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo mano klasės draugė ir būsimoji žmona Alma. Tik susituokėme mes jau gerokai vėliau, Amerikoje.

Ji turėjo mokytis ne kartu su manimi. Mat gimnazistai buvo paskirstyti į dvi grupes pagal tai, kokios užsienio kalbos mokėsi Lietuvoje – vokiečių arba prancūzų. Almai reikėjo eiti į „prancūzų“ klasę, o mums, „aušrokams“ – į „vokiečių“. Tačiau mes nusižiūrėjome paneles, su kuriomis būtinai norėjome mokytis kartu. Justinas Kibirkštys su Algiu Ošlapu net sudarė jų sąrašą. Pasitelkę kai kurias gudrybes, mes šiaip taip įkalbėjome jas virsti „vokietėmis“.

Kuo galų gale baigėsi šis jaunatviškas žaismės ir testosterono blyksniais pažymėtas epizodas, mes jau žinome, tačiau Voldemaro ir Almos ryšys iš lėto pynėsi į vieną mazgą. Baigę mokyklą jie nutolo į skirtingus universitetus – vienam buvo lemta pradėti studijas Miunchene, o kitam – Erlangene. Alma Nutautaitė su tėvais iš pradžių apsigyveno žaviame ir per daug dėl karo nenukentėjusiame Rozenheimo miestelyje. Čia Voldemaro lankytasi sporto varžybų proga, neabejotinai merginų akis patraukiant šauniais ir eikliais pasirodymais bėgimo ar šuolių takeliuose. Pasimatyta su Nutautais. Lyg tarp kitko. Tada kažkas rimčiau:

Bet vieną savaitgalį pasiėmiau automobilį ir specialiai nuvažiavau į Rozenheimą aplankyti tuo metu jau vėl su savo tėvais tenai gyvenusios Almos Nutautaitės. Į kelionę pasikviečiau ir brolį. Pasisodinome abi seseris Nutautaites ir keturiese išvykome į Chymzę, kur tebėra išlikusi Liudviko XIV pilis. Visą dieną praleidome drauge: plaukiojome garlaiviu, apžiūrinėjome rūmus. Tai vėl atgaivino mūsų draugystę. Tačiau greitai Nutautai gavo įvažiavimo į JAV vizą ir kiek anksčiau negu mūsų šeima iš Brėmerhafeno išplaukė į Niujorką.

Jauniesiems – drįstu teigti – įsimylėjėliams tai nebuvo eilinis išsiskyrimas. Emigracija it banga prieš akis kėlė daug nerimo ir netikrumo. O užsimezgę jausmingi santykiai suteikė kryptį – stabilumo, stiprybės, ryžto ateityje dalytis sunkumais kartu. Prieš Atlanto vandenynui juodu išskiriant, rimtai atrodo atsisveikinimo scena. Adamkaus prisiminimuose lakoniškai rašoma:

Į Brėmerhafeną Nutautai važiavo pro Augsburgą. Atsimenu, paskutiniu momentu spėjau atbėgti į stotį – jų traukinys tuoj pat turėjo pajudėti. Atsisveikinau, pamojavau jiems, stovintiems tolstančio vagono duryse. Kitas mūsų susitikimas įvyko jau Amerikoje.

Laimė, pirmuosius įsikūrimo Amerikoje mėnesius bendrų jausmų siejama pora buvo atskirta tik 160 kilometrų. Toks atstumas tarp Čikagos ir Rokfordo – nedidelio iš seno lietuvių imigrantų pamėgto Vidurio Vakarų miesto. Tikram ilgesiui tai joks atstumas. Ir Čikagos megapolio amerikietiškos ir lietuviškos pramogos neabejotinai patrauklesnės, dažnesnės, prieinamesnės nei kitur. Tad viešnia dažniau buvo Alma. Visiems pažįstamiems buvo aišku kodėl.

Čikagoje tiesiog virte virė lietuvių kultūrinis gyvenimas, savaitgaliais vykdavo daugybė visokių renginių, ir ji dažnai atvažiuodavo į išeivijos organizacijų rengiamus šokius, vakarėlius, koncertus. Tuo metu itin populiarūs buvo rašytojo Anatolijaus Kairio valdomi ir tvarkomi Tremtinių namai. Tie lietuvių vakarėliai ir šokiai suartino mane su Alma. Pasipiršau jai, ir 1951 metų rugsėjo 1 dieną mes Rokforde susituokėme.

Septynios dešimtys santuokos su Alma Nutautaite-Adamkiene metų mūsų laikais jau savaime kelią nuostabą. Adamkaus biografui, o ir visiems, besidomintiems politinio herojaus gyvenimu, neišvengiamai kyla klausimai, kas lėmė tokį stiprų asmenybės integralumą ir kiek prie to prisidėjo šeimos lizdo formos. Nors sumanyta knygos kompozicija nepalieka daug vietos akademiniam ir psichologiniam jaunosios poros santykių nagrinėjimui, tačiau kai kurie bruožai yra labai svarbūs. Pirmiausia jie liečia Almos Nutautaitės asmenines savybes ir labai išmintingą laikyseną supratus, kad jos išrinktasis dėl šeimos jaukumo niekada nepasiners tik į asmeninius reikalus, nebus išskirtinai privatybės ribų sargybinis. Tas nesunkiai pastebimas subtilumo, kilnumo, sąmoningai palaikomo kuklumo ir empatijos audeklas supo Voldemaro išrinktosios asmenybę. Jos biografija yra publikuota, tačiau kultūros istorijos požiūriu lieka neaprašytos kai kurios išskirtinės aplinkybės, nulėmusios jaunosios nuotakos charakterį, moralinės kultūros ypatumus, vertybes bei principus.

Čia svarbus veiksnys buvo ir Nutautų šeimos bruožai, ypač Almos tėvo charakteris. Šiaip ar taip, Voldemaras po vestuvių apsigyveno pas juos. Vėliau jie kartu pasistatė namą Market Parke. Dar vėliau būtent kartu su jais buvo galima sėkmingai plėtoti verslą Tabor Farmoje. Galiausiai Almos motina iki pat savo dienų pabaigos gyveno Adamkų šeimoje. Niekad nebuvo jokių požymių, kad šiuos santykius kas nors trikdytų. Tai jau rimta faktų grandinė. Nors tos kultūros, kur vaikų šeimos linkusios gyventi kartu su vienais ar kitais tėvais, nėra subrandinusios kokios nors ypatingos tradicijos, kuri rodytų, kada ir kodėl pasirenkami vyro ar žmonos tėvų namai, nors tai dažnai regisi it atsitiktinumas, tačiau Voldemarui Adamkavičiui Nutautų aplinka galėjo duoti tai, ko jam trūko Karalių namuose.

Daug gijų galėjo megztis tarp Stasio Nutauto, labai anksti atpažinusio Voldemarą kaip mylimos dukters sužadėtinį, ir būsimo jo žento. Faktas, kad, kaip ir jo tėvas, Stasys Nutautas buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris. Darbščiu kūrybiškumu ir ramiu praktiškumu spinduliavęs Almos tėvas labai mėgo futbolą ir krepšinį, kaip ir daugelis masiniais sirgaliais virstančių lietuvių prieš Antrąjį pasaulinį karą. Dukters atmintyje yra išlikęs prisiminimas, kad jau prieškariu sportuojantiems Telšių vaikams jis dovanodavęs iš Švedijos perkamus brangius odinius futbolo kamuolius.

Nutautas buvo itin išsilavinęs ir labai sėkmingas verslininkas. Nenuilstančioje veikloje kaupėsi ne tik daiktiškas turtas, bet dar labiau vertinga patirtis. Alma Adamkienė pasakoja:

Mano tėvelis atstovavo „Telefunken“ ir „Siemens“ gamintojams vakarų Lietuvoje – visoje Žemaitijoje. Buvo prekiaujama radijo imtuvais, kitais elektros prietaisais, motociklais, dviračiais. Verslas sekėsi gerai, turėjome namą Telšių centre, bet kai atėjo komunistai, viskas dingo, tik namo neatėmė. Neatėmė, kadangi žmogui, kuris turėjo tai padaryti, kažkada mano tėvelis buvo labai padėjęs. Tas žmogus matavo ir skirstė kitaip, negu buvo reikalaujama, tad namas mums liko, nors vėliau, emigravę iš Lietuvos, ir jį praradome.

Pabrėžtina ta citatos dalis, kuri ne namui ar daiktui teikia pirmenybę, bet išryškina Stasio Nutauto požiūrį į žmones. Sėkmingo verslininko akiratis nebuvo užgožtas turto, visuomeninės padėties ir statinių, nors galima nesunkiai įsivaizduoti, kaip kitų Žemaitijos liaudies sluoksnių atstovams regėjosi šeima su dviem automobiliais tuomet, kai ir vienas buvo išskirtinio pasiturėjimo ženklas. Kilnus orumas ir santūrus požiūris į pinigais grįstą žmogaus vertę buvo Nutautų kultūros bruožas: nuolankus žeminimasis bei kito žmogaus žeminimas buvo laikomi gėdingais dalykais.

„Tėvai niekada nesureikšmino turto, – nedvejodama sako Alma Adamkienė. – Jie visada sakydavo: turtas toks dalykas, kurį šiandien turi, o rytoj gali netekti.“ Po sovietų ir nacių okupacijos, po pasikartojančių, karo ugnyje dingstančių daiktų vaizdų taip būtų pasakę daugybė žmonių. Tačiau Nutautų požiūrio atspindys liečia gana idiliškus prieškario Lietuvos laikus.

Tikėtina, kad Adamkaus išskirtas žmonos ir bendražygės bruožas – niekada neteikti reikšmės gaunamoms dovanoms, išskyrus gėles. Tokioje aplinkoje niekas per daug neįrodinėjo, kad žmogus į istoriją įsirašo ne tuo, ką gauna, bet tik tuo, ką kitam duoda. Siužetas apie paramą sportuojantiems – vienas dalykas. Visai kitas – po daugelio metų papasakotas Almos:

Mano pačios tėvai taip pat buvo linkę padėti kitiems. Telšiuose jie turėjo nemažą namą, parduotuvę. Tėvai samdė moterį, kuri šluodavo gatvę prie mūsų namų. Ji buvo netekėjusi, augino mano sesers amžiaus dukrą. Kadangi (…) savanorių vaikams mokslai nekainavo, tai jis /tėvas/ mokėjo už tos mergaitės mokslą, kasmet pirkdavo jai uniformą. Kartą prieš Kalėdas mes su seserimi gavom dovanų naujas pačiūžas, kadangi labai mėgom čiuožti, o per Kalėdas ir jai, tai mergaitei, nupirko pačiūžas. Tai irgi buvo labdara.

Kilni lietuvių inteligento ir verslininko laikysena anuometėje Lietuvoje nebuvo retenybė, greičiau tam tikras moralinės kultūros idealas. Tačiau viena gili kilmės šaknis Stasio Nutauto požiūrį į vargstantį kitą žmogų istorikui leidžia sieti su lietuvių bajorų lemtimi laisvos ir demokratinės šalies visuomeniniame audinyje. Būrys bajoriškos kilmės inteligentų dėjosi prie tautinio Atgimimo vedami ne tik etnonacionalistinės vaizduotės.

Daugelis XX amžiaus pradžios bajoriškos kilties jaunuolių, anot kilmingos giminės atstovės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės, juto kolektyvinį kaltės ir skolos paprastiems liaudies žmonėms kartėlį. Juk jų protėviai – dvarų ir baudžiauninkų savininkai – turtėjo išnaudodami prispaustuosius tautiečius. Štai kodėl tiek daug išbajorių (terminas nukaltas prof. Mykolo Biržiškos) dėjosi prie kairiųjų tuo svarbiu tautinio judėjimo laiku, kai ne tik grynas nacionalizmas, bet ir kilni pastanga suteikti papras  tai liaudžiai žmogiškas gyvenimo sąlygas buvo lygiai svarbi intencija. Bajorų palikuonys, nuo Andriaus Domaševičiaus iki Juzefo Pilsudskio, kūrė arba stiprino socialdemokratų partijas abiejose – lenkų ir lietuvių – tautose. Stasio Nutauto politinės pažiūros ir partinės preferencijos šeimos tradicijoje nebuvo pabrėžiamos, tačiau kairiojo jautrumo ir rūpinimosi tais žmonėmis, kuriems mažiau pasisekė gyvenimo lenktynėse, jo elgsenoje netrūko. Tad čia turime kalbėti apie labai teisingą žmogiškumą – nedažną lietuviuose tada, o dar retesnį dabar, – kurį iš tėvo galėjo perimti dukros.

Ši subtili, viešumoje sąmoningai nedemonstruojama elgsena buvo istorijoje primirštos kultūros dalis. Prisimenu ilgas pokalbių su Vanda Daugirdaite-Sruogiene valandas jos namuose Čikagoje. Sudėtingas lietuvių bajorų palikuonių likimas ir moralinės kultūros bruožai buvo jos, Žemaitijos bajorų palikuonės ir istorikės, vėlyvojo gyvenimo apmąstymų branduolys. Taip jautė ir mąstė įspūdingos biografijos Mykolas Romeris ir broliai Biržiškos. Jie atvirai šaipėsi iš tų, kurie it kokius pranašumo prieš kitus ženklus demonstravo savo turtą arba, dar blogiau, bajorišką kilmę demokratijos, solidarumo, lygiateisiškumo svajonių laikais. Vadinu tą šiandien pamirštą jauseną kartėliu, kuris lydėjo su vėju dingstančią aristokratišką Lietuvos kultūrą.

Šių eilučių autoriui Alma papasakojo istoriją, kurią girdėjo kadaise iš savo besijuokiančio tėvo. Kartą (ketvirtajame XX a. dešimtmetyje) su verslo reikalais Stasys Nutautas apsilankė netolimame Žemaičių bajoro dvare. Senstantis dvaro savininkas pasiūlė neskubėti ir pasilikti vakarienės. Erdvioje svetainėje jie buvo dviese. Trečias – senutėlis liokajus, kaip ir šeimininkas apsirengęs juodai-baltai, senu fraku ar panašiai. Brangūs indai, sidabro dangčiais pridengti patiekalai. Vieną atidengus paaiškėjo, kad bus vaišinama rūgpieniu, o kitame puikavosi virtos bulvės. Ir viskas. Turto ir kultūros dermės pasakotoja nekomentavo, bet ši scena vis dar liudijo tai, kas lietuviams prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo savas dalykas. Sovietų Lietuvoje tai tapo persekiojama vertybe, tačiau emigracijoje vis dar ruseno tai, ko iš žmogaus negalima atimti paprastomis ekspropriacijos priemonėmis.

Dramatiška likimo išdaiga regisi ir Stasio Nutauto nuotykis tuo metu, kai Voldemaras Adamkavičius, su Karalių šeima bėgęs nuo sovietų kariuomenės, apsisuko ir grįžo vedamas pareigos ginti gimtą šalį kaip tik įmanoma. Nutautai taip pat bėgo nuo rusų dviem kuprinėmis ir dviem lagaminais nešini. Tik jų pasirinkimas buvo ne Vokietija, o gundanti neutralioji Švedija. Okupacinės valdžios akimis žiūrint – tai jau nusikaltimas. 1944-ųjų liepą jie su keliais šimtais žmonių bandė žvejų laiveliais perplaukti Baltiją. Kai jau matėsi išsvajoto Gotlando krantai, vokiečių patruliai juos pagavo atviroje jūroje.

Visi buvo suimti, dalis žvejų valčių sunaikinta. Vyrai iškart buvo išsiųsti apkasų kasti kažkur Latvijoje, o moterys, senoliai ir vaikai uždaryti Rygos kalėjiman. Tada, rusams puolant, atėjo eilė darbo stovyklai Vokietijoje. Nutautų moterys buvo su sargyba pergabentos tenai. Kitaip nutiko Nutautų šeimos galvai. Jis, anot Almos liudijimo, kartu su keliais likimo broliais pabėgo iš prievartinių darbų vokiečių armijoje ir grįžo į Telšius, kurie vis dar buvo vokiečių rankose. Namai dar nebuvo apiplėšti, o šeimos likimas neaiškus. Tad Voldemaras Adamkavičius vienaip, o Stasys Nutautas kitaip, bet vienu metu atsidūrė Žemaitijoje. Lietuvos likimo beviltiškumą buvęs Nepriklausomybės kovų savanoris ir jaunystės slenkstį minantis patriotas patyrė būdami visai šalia vienas kito, bet taip ir nesusitikę sprogimų griausme ir dūmuose, kuriais virto jų šalies laisvė.

Po kelerių metų, Voldemarui pradėjus lankytis Nutautų namuose ir papasakojus pabėgimo pasislėpus po tanku ant traukinio platformos aplinkybes, Stasys Nutautas su nuostaba pasakė, kad jų likimai greičiausiai buvo susipynę labiau, nei kas nors galėtų įsivaizduoti: jis taip pat paskutinę akimirką spėjo palįsti po tanku ir gal net tuo pačiu traukiniu pabėgo į Vakarus. Ir pasakykite, kad nėra Apvaizdos.

Karo pabaigos ir pasitraukimo nuo artėjančių rusų vilnys labai stipriai supo Almos šeimos lemties laivą, bet Stasio Nutauto prisiminimai iš paskutinių dienų Telšiuose maišėsi su stojišku humoru. Žurnalistės užrašytas toks dukters atminty likęs epizodas:

Po nesėkmingo bėgimo laiveliais į Švediją daugelis žmonių manė, jog mes žuvome, nuskendome Baltijos jūroje. (…) Ir štai po visų tų įvykių tėvelis, grįžęs į Lietuvą, eina gatve ir sutinka vyskupą Ramanauską. Vyskupas sustoja ir žegnojasi. Tėvelis pasakojo: „Aš apsižvalgau – nieko nėra, tik aš ir jis, tai ko žegnotis?“ Viskas paaiškėjo, prabilus vyskupui. Šis pasakė: „Aš už jūsų šeimą ne vienerias mišias atlaikiau. Manėme, kad jūs visi nuskendote jūroje.“

Tokio būta Almos tėvo. Iš tokio kilnių Žemaitijos žmonių giminės lizdo plėtojosi tradicija, vertybės ir principai, kurie neišnyko praradimų ir pavojų, sunkmečių ir kūrimosi iš naujo, pradedant nuo nulio, laikais. Jo patirtis, racionalumas, išmonė buvo labai reikšmingi pirmą Tabor Farmos verslo dešimtmetį. Tada Stasys Nutautas žuvo, kažkokiam pusgalviui, neturinčiam teisės vairuoti, automobiliu partrenkus jį su ūkio reikalais važiuojantį dviračiu. Bet prieš tai būta daug nuostabių akimirkų, gyvenant ir dirbant kartu su jaunavedžiais.

Almos Nutautaitės ir Voldemaro Adamkavičiaus vestuvės buvo jaukios ir gražios. Neprilygstama, kinematografo verta šokių pora nuo pat pradžių visus žavėjo savo elegancija, natūraliomis manieromis, kurios europietišką paveldą labai švelniai derino su amerikietiškos mados spalvomis ir linijomis. Povestuvinės nuotraukos įamžina naujos šeimos pradžią ir sustiprėjusios bendražygių draugystės santykius. Jokių pozavimo pastangų nerodo nuotraukos prie pirmojo automobilio arba iškylautojų kompanijose.

Įvairiomis progomis užrašytuose Adamkaus prisiminimuose kartojasi pirmųjų metų jaunavedžių gyvenimo scenos, kurių svarbiausios siejasi su Almos pasiryžimu atsisakyti savo akademinių siekių, apleisti – arba saviugdai atiduoti – tai, kas buvo pradėta studijuoti dar Vokietijoje. Po kelis mėnesius trukusių buitinių pratybų ji eina dirbti ir ryžtasi tapti svarbiausiu šeimos ramsčiu tada, kai jaunavedys pasirenka inžinerijos studijas Ilinojaus universitete. Amerikoje, kur moterų emancipacija neretai vėluodavo, tai nebuvo dažnas reiškinys. Moterys dažniau buvo namų šeimininkės, vaikų gimdytojos bei prižiūrėtojos. Pati Alma sau būdingu stiliumi šio jaunystės žingsnio niekaip nesureikšmina. Tačiau Adamkui tai buvo itin reikšminga žmonos investicija į jo profesinį gyvenimą.

Iš karto po vestuvių apsistojome pas Almos tėvus Rokforde. Jie nuomojosi antrąjį aukštą pirmosios bangos emigranto Norkaus name. Persikeldamas pas uošvius, kartu išsivadavau nuo alinančio darbo fabrike. Mat naujoje vietoje man pavyko palyginti labai greitai įsidarbinti vienoje inžinerijos firmoje braižytoju, o žmona gavo darbo chemijos fabrike.

Medaus metams dar nesibaigus, 1952-ųjų pradžioje, Korėjos karo įkarštyje komunistų pajėgoms smarkiai spaudžiant generolo MacArthuro divizijas, atėjo šaukimas karinėn tarnybon. Po sunkių mokymų viskas pakrypo taip, kad armijai prireikė ne stipraus kario kūno, o rusų kalbą mokančio vertėjo gabumų svarbiems dokumentams išversti. Taip buvo persikelta ne į Korėjos fronto apkasus, o į netolimą Čikagą. Greitai paaiškėjo, kad užduotims armijos štabe atlikti labiau tinka ne nuolatinės tarnybos šauktinis, bet už karinės bazės tvorų gyvenantis armijos rezervo karys. Toks statusas reikalavo į štabą atvykti kartą per savaitę, bet už tai pasirašyti kontraktą, kuris užsitęsė net devynerius metus.

Alma labai racionaliai vertino dviejų žmonių draugiško ansamblio galimybes, ji buvo tikra dvejeto komandos žaidėja. Štai kaip tai atsiveria Adamkaus prisiminimuose:

Į Čikagą persikėlėme 1952-ųjų viduryje. Išsinuomojome dviejų kambarėlių butą. Alma gana greitai susirado darbą vienoje draudimo kompanijoje, o aš pradėjau studijuoti inžineriją Ilinojaus universitete. (…) Alma, sekretoriaudama draudimo kompanijoje, per savaitę uždirbdavo 90 dolerių. Tai ir tiems laikams buvo gana kukli alga, o iš šių pinigų mes turėjome išgyventi dviese, nes aš tapau žmonos išlaikytiniu. Tekdavo skaičiuoti kiekvieną centą. Galėdavome šiaip taip išsiversti tik todėl, kad mano mokslai valstybės išlaikomame Ilinojaus universitete kainavo labai pigiai – per semestrą reikėjo mokėti 75 dolerius.

Almai priklauso laurai tų gyvenimo pratybų, kai reikėjo skaičiuoti procentus, tikimybes ir galimybių ribas. Gero ir blogo, pasiturimo ir beviltiškai skurdaus išgyvenimo pamokas ji buvo išmokusi.

Kiekvieną penktadienį žmonai parnešus namo atlyginimą, mes pirmiausia iš tos sumos atidėdavome, kiek reikia mokėti už butą, kiek už elektrą, kiek skirti miesto transporto bilietams, kiek kitoms paslaugoms. Maistui likdavo visai nedaug, jau nekalbant apie lėšas drabužiams ar kokiems daiktams įsigyti. Beveik nieko ir nepirkdavome, o rengdavomės anksčiau įsigytais rūbais, todėl retsykiais maisto sąskaita įstengdavome susitaupyti pusantro dolerio. Tiek kainuodavo pora bilietų į kiną, ir mes pasidarydavome sau šventę.

Įsivaizduokime Almos ryžtą, pridėdami Voldemaro įsitraukimą į sporto ir lietuvių išeiviškos visuomenės šurmulį. Jo nebūdavo namie, jis nuolat buvo kitų dėmesio centre, o Almos laikysena, paremta sąmoningu supratimu, koks vyro gyvenimas yra vertingas, palaikė jį ir suteikė stiprybės. Tai truko labai ilgus vienus metus, kol Voldemaro Adamkavičiaus vyriškas ego nebeatlaikė kilnios, pasiaukojančios nelygybės jaunoje šeimoje svorio. Jis rašo:

Dabar po daugelio metų net jaučiu sąžinės priekaištus, kad tais laikais, kai iš esmės buvau sunkiai dirbusios savo žmonos išlaikytinis, beveik visus savaitgalius praleisdavau ne su ja, pagelbėdamas jai buityje, o sportuodamas, važinėdamas su krepšinio komandomis, dalyvaudamas įvairių visuomeninių organizacijų posėdžiuose. Tai gal buvo žiauru žmonos atžvilgiu. Tačiau per visus tuos metus ji man nėra dėl to pasakiusi nė vieno priekaišto žodžio. Žmonai, jos ištvermei ir kantrybei turiu būti dėkingas ir už sėkmingą karjerą.

Inteligencija ir iš Nutautų paveldėta vidinė kultūra Almą darė tuo pamatu, kuris padėjo Voldemarui skleisti savo galingus sparnus. Svarbu pabrėžti, kad visą tą gana stačion įkalnėn kylančios vyro karjeros laikotarpį ji taip ir nepalinko patogiai gyvenančios namų šeimininkės pusėn. Taip, greičiausiai dėl šeimos naujoje šalyje ji nepratęsė Vokietijoje sėkmingai pradėtų studijų. Tačiau praktinė veikla, kasdienis sąlytis su geromis knygomis ir jos pačios visuomeninio įsitraukimo saitai vedė gyvenimo universiteto koridoriais.

Biografijos autoriui dera atvirai paremti pastarąjį liudijimą savo patirtimi. Turint auksinę galimybę klausinėti ir klausytis, iš ponios Almos lūpų nepavyko išgirsit nieko kito. Vienintelis keliskart šmėkštelėjęs jos prisiminimo sakinys iš pirmojo pasimatymu vadintino vakaro Eichštate: „Valdas pasiūlė eiti kartu į kažkurios eilinės draugijos steigiamąjį susirinkimą…“ Tada ji supratusi, įvertinusi, pasirinkusi ir nesigailėjusi. Tokia yra trumpiausia Almos Nutautaitės-Adamkienės autobiografijos versija.

Išbandymų ruožas netruko ilgai, tačiau ne savaitės ar mėnesiai čia svarbūs, o principinis jaunos žmonos pasirinkimas, požiūris į tai, kas kartu darytina sau ir visuomenės labui. Stiprus vyriškas teisingumo pojūtis lėmė, ties kuria riba tai turėjo baigtis.

„Vis dėlto metus pasimokęs įsitikinau, kad per daug sunku mums su žmona gyventi vien tik iš jos algos. Nusprendžiau eiti dirbti, o studijas tęsti Ilinojaus universiteto vakariniame skyriuje“, – pasakoja Adamkus. Šeimai palengvėjo. Amerikiečių folklore tai vadinasi double family no kids scenarijumi. Tačiau Alma savo visuomenišką vyrą matė dar rečiau nei prieš tai. Ir su tuo išmintingai susitaikė.

Inteligencija ir iš Nutautų paveldėta vidinė kultūra Almą darė tuo pamatu, kuris padėjo Voldemarui skleisti savo galingus sparnus. Svarbu pabrėžti, kad visą tą gana stačion įkalnėn kylančios vyro karjeros laikotarpį ji taip ir nepalinko patogiai gyvenančios namų šeimininkės pusėn. Taip, greičiausiai dėl šeimos naujoje šalyje ji nepratęsė Vokietijoje sėkmingai pradėtų studijų. Tačiau praktinė veikla, kasdienis sąlytis su geromis knygomis ir jos pačios visuomeninio įsitraukimo saitai vedė gyvenimo universiteto koridoriais. Septintojo dešimtmečio pradžioje Adamkams priėmus dosnų Juozo Bačiūno pasiūlymą išsimokėtinai pirkti Tabor Farmos vasarvietę, būtent Alma Adamkienė tampa sėkmingo, kone dvidešimt penkerius metus plėtoto verslo siela. Jos vadybiniai gebėjimai, mandagus prisilietimas prie pačių sudėtingiausių darbo santykių pusšimčio sezoninių darbuotojų versle lėmė labai daug. Ji buvo svarbiausia Tabor Farmos darbininkė ir vadybininkė. Ji prireikus ir prie puodų sukosi, ir svečius prie stalų aptarnavo, ir verslo planus rengė, ir intelektualinį pokalbį palaikė pačiose iškiliausiose užstalėse, kur galėjai pamatyti tokius kūrybos ir politikos grandus kaip Antanas Škėma ar Jonas Mekas, Czesławas Miłoszas ar Stasys Lozoraitis jaunesnysis.

Almą ir Valdą Adamkus siejo ir sutvirtino gebėjimas vertinti tuos pačius veiksmus ir daiktus. Jau pačioje pažinties pradžioje, pokario Vokietijos griuvėsiuose ir universitetų auditorijose išryškėjo svarbiausi pasaulėžiūros principai. Pakanta, domėjimasis kitaip galvojančiu žmogumi ir kitais galimais požiūriais į tuos pačius reiškinius, ginant savus įsitikinimus. Tiek vienas, tiek kitas pirmakursis nuo pat savo studijų pradžios įsitraukė į garsųjį liberaliosios srovės studentų sambūrį „Šviesa“, kurio gretoms priklausė ir savo priesaikas kartojo dešimtys iškiliausių lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjų, Vakarų pasaulio profesines aukštumas užkariavusių būsimųjų emigrantų. „Šviesa“ (žinoma, ne tik ji, bet ir kitos – ateitininkų ar akademinių skautų organizacijos) buvo tas būrys šviesiųjų ir sovietų iš tėvynės išvytų lietuvių, kuriems kultūros istorikas prof. Mykolas Biržiška pritaikė iš XIX amžiaus prikeltą terminą: didžioji poetų ir karių emigracija.

Susiję:

bernardinai.lt

4 min

Mirė buvusi Lietuvos pirmoji ponia Alma Adamkienė (Papildyta)

bernardinai.lt

3 min

V. Adamkus: šiandien – Jos diena

bernardinai.lt

2 min

A. Adamkienės labdaringa veikla įvertinta valstybiniu apdovanojimu

Giedrius Tamaševičius

3 min

Ambasadorė G. Damušytė: „Prezidento Valdo Adamkaus atvirumas yra labai šarmingas“