Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 30

Algimantas ir Mindaugas Černiauskai

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Du sparnai. Brolių Černiauskų fotoreportažas

Paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui Merkinėje. Istorinė kryžkelė. Kelias į Vilnių, kelias iš Nemunaičio, kelias į Seinus per Leipalingį. Nuo kalvelės prie gimnazijos į Vanagą žvelgia maištingas Krėvė, sustingęs paminklo bronzoje, o Vanago žvilgsnis pro Merkinės bažnyčios siluetą žvelgia į Lietuvos dangų. Taip ir knieti perfrazuoti Maironį: keleivi, neužmiršk sustabdyti arklių ir į kalną užlipti neaukštą – padėti lauko gėlių po Vanago kojom. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

Lietuvos istorikų nuojauta ir ilgametis archeologų darbas apvainikuotas sėkme, tapo istorine tikrove. 2022 m. lapkričio 28 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pranešė, kad spalio 20 d. Leipalingyje buvo rasti itin svarbaus partizaninio pasipriešinimo dalyvio, Laisvės kovotojo karžygio, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo organizatoriaus plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.

Palaikai rasti bendradarbiaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyriui, vadovaujamam Rimanto Zagrecko, ir VšĮ Kultūros vertybių globos tarnybos archeologams (vadovas – dr. Linas Kvizikevičius). DNR mėginių sugretinimus atliko ir žuvusiojo tapatybę patvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos vyr. ekspertė dr. Jūratė Jankauskienė, antropologinius palaikų tyrimus atliko Vilniaus universiteto antropologė dr. Justina Kozakaitė.

Jau ne vieną dešimtmetį tęsiasi širdies skausmo genamas ir istorinio teisingumo troškulio lydimos Lietuvos Laisvės kovotojų palaikų paieškos. Pripažintų vadų ir eilinių kovotojų. Pietų Lietuvos partizanų vado pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų buvo ieškoma įvairiose Lietuvos vietose. 2001 m. buvo tyrinėjama ir Merkinės stribynės teritorija. Plačiau apie tai buvo rašyta Anelės Rudėnaitės straipsnyje „Ieškomi Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai“ („Merkio kraštas“, 2001 m. Nr. 66).

Tačiau partizaninio karo tyrinėtojus neapleido mintis, kad plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikus enkavėdistai greičiausiai paslėpė Leipalingyje, kur atvežė jau mirusį nuo žaizdų po mūšio su enkavėdistais prie Žaliamiškio. Viltis, ilgametis ir kruopštus darbas davė vaisių. Šį rudenį archeologo Lino Kvizikevičiaus vadovaujama paieškų grupė Leipalingyje surado pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikus.

VšĮ Kultūros vertybių globos tarnybos direktorius, archeologas Linas Kvizikevičius ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas stebi dar vienos perkasos darbų pradžią Leipalingio NKVD būstinės kieme. Po kelių valandų darbo šurfe, radus nežinomo žmogaus palaikus, patyrusiems tyrėjams kilo argumentuotas įtarimas, kad tai gali būti Pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai. Šalia buvo rasta plokštelė su Vyčio siluetu. Tai, kad čia buvo rasti Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, vėliau patvirtino ir DNR tyrimai. Leipalingis, čia buvusios NKVD būstinės kiemas. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m. spalio 20 d.)
NKVD būstinės Leipalingyje rūsio sienos fragmentas. Čia išliko sovietmetyje kalintų, kankintų žmonių ranka daryti įrašai. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m. spalio 20 d.)
Ketvirtoje šių metų perkasoje buvusiame NKVD kieme rasti dviejų žmonių, tikriausiai partizanų, palaikai. Šurfo kampe buvo rastos kelios granatos be sprogdiklių, o viena granata su sprogdikliu – nepaaiškinamais tikslais – buvo numesta virš nelaimėlių kūnų. Archeologas Eimantas Aranauskas ir savanoris Giedrius Paškevičius kruopščiai apvalo palaikus. Darbas nepaprastai kruopštus, reikalaujantis didelio atidumo. Kartais net valgomasis šaukštas kasimui būna per didelis. Viena kaukolė greičiausiai peršauta, kita – suknežinta. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete bus atliekami antropologiniai, o vėliau – DNR tyrimai. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m. spalio 20 d.)
Ketvirtoje šių metų perkasoje buvusiame NKVD kieme rasti dviejų žmonių, tikriausiai partizanų, palaikai. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m. spalio 20 d.)
Šiame name Dzūkų gatvėje prieškaryje gyveno mokytojas Juozas Kaukas. Karo metais čia įsikūrė fašistinis gestapas, savo darbo metodais giminingas sovietiniam NKVD-MGB, kuris čia veikė 1944–1953 m. Šiuo metu šiame pastate Leipalingyje įsikūrusi siuvykla. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas pasakojo: „Leipalingio NKVD kieme iš viso rasta 12 palaikų (skaičiuojant ir Lino rastus). Leipalingyje 33 palaikai buvo perlaidoti 1991 metais, surinkus juos iš įvairių Leipalingio miestelio vietų. 2018 m. jie buvo ekshumuoti iš Leipalingio kapinių ir bus gražinti į jas 2023 metais. Leipalingio apylinkėse iš viso žuvo 208 partizanai. Apie 50 iš jų giminės pasilaidojo Liškiavos, Gerdašių ir Leipalingio kapinėse. Apie 120-ies žuvusių užkasimo vietos (ar vieta) nežinomos. Leipalingyje rasti dveji palaikai su nupjautais viršugalviais. Versija, kad jie nupjauti dėl medicininių tyrimų, mažai tikėtina. Labiau tikėtina versija, kad viršugalviai nupjauti norint išimti kulką, kuri būdavo reikalinga ekspertizei.“ Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m. spalio 20 d.)
Paieškos tyrimų grupės vadovas archeologas Linas Kvizikevičius į klausimą, kaip jaučiasi atlikęs tokį svarbų darbą Lietuvai, nuopelnais dalijosi su visa paieškos grupe. Jis sakė, kad jaučiasi taip, kaip gali jaustis žmogus, ką nors gražaus ir prasmingo atlikęs. „Visa ši paieška yra sisteminis mano suburtos paieškos grupės nuopelnas – Justinos Dobeikienės (pastarosios senelio brolis taip pat žuvęs Leipalingio apylinkėse), Eimanto Aranausko, Giedriaus Paškevičiaus, Ingridos Čičiurkaitės, Audriaus Akuocko. Visas šis atradimas yra komandinis žuvusių partizanų palaikų paieškoje dalyvavusių grupių nuopelnas: VšĮ Kultūros vertybių globos tarnybos paieškos ir ekshumavimo grupės; iniciatorių ir koordinatorių – LGGRTC; leipalingietės, gimnazijos muziejaus vadovės Laimos Žukauskaitės, Ernesto Kuckailio. Šioje veikloje didelę pagalbą suteikė Lietuvos kariuomenė, pulkininko Juozo Vitkaus vardo inžinerijos batalionas; Leipalingio seniūnija ir seniūnas. Ir dar. Dveji sistemingos paieškos metai suteikė naujų vilčių ir siekių surasti visus nukankintus, nužudytus Lietuvos Laisvės kovotojus. Jų paieškos bus tęsiamos ir toliau – rankų nenuleisime“, – pažadėjo L. Kvizikevičius. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m. spalio 20 d.)
Radus dalį skeleto archeologams į pagalbą atskubėjo pulkininko Juozo Vitkaus vardo inžinerijos bataliono kariai. Liūdna ir tai, kad palaikai greičiausiai buvo suniokoti jau Nepriklausomybės laikais, atliekant žemės kasimo darbus – tiesiant komunikacijas ar statant tvorą… Kaip parašė vienas rusų disidentas sovietiniais laikais tarybiniame konclageryje: ne kiekvienas regintis mato… O gal nenorėjo matyti, gal žmonių, radusių palaikus, vėliavoje išsiuvinėti žodžiai „Laikas – pinigai“? Bet su tokia vėliava toli nenueisime… Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m. lapkričio 9 d.)
Paieškos tyrimų grupės vadovo pavaduotojas, archeologas ekshumatorius Eimantas Aranauskas, sužinojęs, kad ilgametis grupės darbas buvo vainikuotas sėkme, sakė: „Galiu pasakyti, kad dar nesuvokiu atradimo svarbos ir reikšmės. Matyt, reikia laiko, kad viskas susigulėtų. Buvo ilgos ir sudėtingos paieškos, atliktas sunkus darbas – buvo ir džiaugsmo, ir nusivylimo momentų. Viskas viduje dar labai gyva ir šviežia, vis aplanko mintys, kad kažkas galėjo būti padaryta geriau, kitaip… Juk, kaip sakoma, – tobulėjimui ribų nėra. Vis dėlto žinau viena – Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų atradimas tarsi nubraukia visus vargus ir įprasmina darbą, kurį su komanda atlikome, o kad pats galėjau būti šio proceso dalimi, yra džiaugsmas ir didžiausia garbė.“ Brolių Černiauskų nuotrauka (Leipalingis, 2022 m. lapkričio 9 d.)
Kasinėjimai Merkinėje stribynės teritorijoje ieškant partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir jo bendražygių palaikų. Iš kairės: Anelė Juškevičiūtė, visą gyvenimą ieškanti savo brolių – žuvusių Lietuvos partizanų, kūnų, ir Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariūnai, Vytautas Vitkus (Kazimieraičio sūnus), Merkinės muziejaus direktorius Juozas Kaupinis. Brolių Černiauskų nuotrauka (2001 m.)
Keisti ir kartais labai gražūs tie istoriniai vingiai. Dieną prieš paskelbiant apie plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų identifikavimą, lapkričio 27-ąją, Merkinėje buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas paminklas Partizanų vadui, okupuotos Lietuvos valstybės faktiniam vadovui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Ryškiausius partizaninio karo puslapius Vanagas su bendražygiais parašė Merkinės krašte. O juk Vanagas plk. J. Vitkų-Kazimieraitį laikė partizanų idealu ir savo mokytoju. Skulptūrą pagal garsiąją Vanago nuotrauką su vanagėliais sukūrė skulptorius Gintautas Lukošaitis. Lietuvos televizijos žurnalistė Rūta Ribačiauskienė kalbina skulptūros autorių Gintautą Lukošaitį. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m. lapkričio 25 d.)
Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas paminklo Adolfui Ramanauskui-Vanagui atidengimo iškilmėse dėkojo skulptūros autoriui Gintautui Lukošaičiui, visiems, prisidėjusiems prie paminklo gimimo ir skvero įrengimo, istorinės atminties įtvirtinimo. Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas ir archeologas Linas Kvizikevičius Merkinėje po paminklo Vanagui pašventinimo. Buvo labai gražu. Šventė pasibaigė, o didelė dalis žmonių liko Vanago skvere, fotografavosi, dainavo – iš širdies. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)
Ernestas Kuckailis – Laisvės kovų tyrinėtojas, karys, vienas Jėgerių bataliono kūrėjų, į paminklo Vanagui atidengimo iškilmes atskubėjo pasipuošęs pavyzdine Lietuvos partizanų uniforma. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

P. S. Didelė tikimybė, kad Liongino Dzūko-Baliukevičiaus palaikus enkavėdistai irgi paslėpė Leipalingyje. Visi jie – Kazimieraitis, Vanagas, Dzūkas, visi 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarai, buvo ne tik kariai, bet ir rašto, ne prisitaikėliškos, o gyvos kultūros žmonės, kuriems Tėvynė ir Laisvė buvo ne raidžių skambesys, o du gyvenimo sparnai.

Prisiminkime L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio, rašyto 1948–1949 m., ištrauką: „Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka? Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien